Naujausios
Duoklė istorinei atminčiai
– Ar pirmą kartą lankotės Kuršėnuose? O Akmenėje? Kaip spėjate dar ir parodas rengti?
– Pirmas apsilankymas Kuršėnuose buvo gal 1998 metais, tada buvau aktyvus Krikščionių demokratų partijos veikėjas. Kuršėnuose buvau ir po to, kai suradau Berlyno archyvuose 1918 metų Vasario 16-osios aktą, pristatinėjau jį Kultūros namuose. Dabar pristačiau Vasario 16-osios Signatarų autografų iš savo kolekcijos parodą V. Vitkausko bibliotekoje Kuršėnuose. Ji daug kur parodyta, neseniai ją pristačiau ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoje bibliotekoje ir toliau bus rodoma kitose Lietuvos vietose.
Kuršėnuose ir Akmenėje šią savaitę iki Velykų vyko mano susitikimai gimnazijose, bendruomenėse pokalbiai apie valstybės raidą ir EP aktualijas. Kai preciziškai tvarkai savo darbotvarkę, daug ką gali suspėti.
Esu parengęs ir laiškų iš tremties, siųstų mano močiutei į Kauną, parodą. Dabar ji Akmenėje. Akmenėje pavyko apsilankyti lygiai po 4 metų nuo pirmojo vizito. Turiu ir Velykų atvirukų kolekciją. Jų paroda atidaroma Kaune VDU Botanikos sode. Dar vienos parodos paprašė Panevėžys, kadangi mano senelis Pranas Mažylis buvo pirmasis Panevėžio ligoninės vadovas. Ta proga iš giminės archyvo surinkau jo nuotraukas. Senelis ir su Šiauliais susijęs, jis mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje.
– Kodėl istorinės atminties tema Jūsų veikloje tokia svarbi?
– Manau, kad tiems žmonėms, kurie 1918 metais atkūrė Lietuvos valstybę, atminimo duoklės pilnai dar nesame atidavę. Jie verti minėti ir minėti. Tada tai buvo išskirtinis metas – langas valstybei atsikurti, kuomet dvi galybės, carinė Rusija ir kaizerinė Vokietija, susidūrė kaktomis ir abi subliuško. Reikėjo labai išmaniai veikti. Tie dvidešimt Signatarų buvo išskirtinės asmenybės. Į jų veiklą gilintis, apie juos pasakoti labai prasminga. Tą jaučiu ir iš žmonių klausimų per parodos atidarymus.
Paroda yra iš kolekcijos, kurią pats sukaupiau. Neturiu tik trijų iš dvidešimties Signatarų parašų. Signatarų parašai yra autentiški. Kur ją nuvežtumei, susilaukia susidomėjimo.
– Kas patį stebina Signatarų veikloje?
– Tai buvo žmonės, atsiradę tinkamu laiku tinkamoje vietoje ir darė viską, kas būtina, moderniai valstybei kurti. Apibrėžė Lietuvos valstybės sienas, ginčijosi dėl jos institucijų, bet, kai reikėjo, susitelkė ir vieningai balsavo dėl labai tikslios Lietuvos valstybės nepriklausomybės formuluotės.
Šiame dokumente nėra žodžio „laisvė“, bet kiekvienas lietuvis be jokios abejonės pasakytų: tai apie laisvę. Būtent Nepriklausomos Lietuvos idėja, įamžinta Vasario 16-osios tekste, mūsų tautai suteikė stiprybės ir vilties išgyvenant sunkumus bei drąsos atkurti Nepriklausomybę 1990-aisiais. Vykstant žiauriam Rusijos karui prieš Ukrainą savo laisvę turime vertinti dar labiau.
Aktualijos agresijos kontekste
– Kokia dabar yra Jūsų darbotvarkė Europos Parlamente?
– Ją didžia dalimi diktuoja agresyvus Rusijos karas Ukrainoje. Teikiami atitinkamai klausimai Europos Komisijai, priimamos rezoliucijos dėl Rusijos skelbimo terorizmą remiančia valstybe ir dėl būtinybės kurti specialų tribunolą karo nusikaltimams tirti, karo vadeivoms teisti.
Tarptautinis baudžiamasis teismas savo iniciatyva padarė svarbų žingsnį išduodamas tarptautinio arešto orderį Kremliaus vadovui dėl Ukrainos vaikų priverstinio išgabenimo iš okupuotų teritorijų. Jam dabar sudėtinga bus išvengti atsakomybės. Ir kažin, ar daug kas iš valstybių vadovų norės susidėti su tokiu paieškomu asmeniu.
Iniciatyvos reaguoti į Ukrainos vaikų grobimą, kaip ir į daugelį kitų su karu susijusių nusikaltimų, ėjo ir eina iš EP.
Mes esame tiesiogiai rinkti Europos Sąjungos šalių žmonių, EP nariai gerai jaučia, kokios yra visuomenės nuotaikos jų valstybėse. Vienareikšmiai vyrauja nuostatos už Ukrainą – prieš Rusijos režimą.
– Esate ryšių su Baltarusija delegacijos narys, ar įmanomi tie ryšiai?
– Nuo kadencijos pradžios priklausau EP delegacijai ryšiams su Baltarusija, tie ryšiai nuo pat pradžių atrodė labai sudėtingi, juolab dabar. Kai baltarusiai kilo protestams prieš režimą, buvo daug vilčių. Bet Baltarusijos režimas žiauriai protestus užgniaužė, opozicijos persekiojimas ir toliau vyksta, žmonės sodinami į kalėjimus, režimas tik ritasi žemyn.
Man, kaip EP Aplinkos komiteto nariui, labai svarbi yra Astravo atominės elektrinės situacija. Karo fone apie ją mažai kalbama, tema nustumta į antrą planą, o neseniai pasklido žinia, jog rengiamasi paleisti antrąjį reaktorių. O kiek ten buvo avarijų, visi pamiršo stebėti. Nuo pat kadencijos pradžios rašiau Europos Komisijai (EK) dėl Astravo atominės situacijos, kėliau klausimus.
Tik EK atsakymai kartais būna trumpesni nei mano klausimai. Bet, žiūrėk, po kurio laiko paskiriamas pareigūnas klausimui spręsti. Tad ir vieno parlamentaro pastangų negalima nuvertinti.
O atominė energetika yra EP diskusijų objektas ir Astravo AE klausimai patenka į platesnę diskusiją: ar atominė energetika gėris, ar saugu ją plėtoti? Ar ją galima lakyti žaliąja energetika? Diskusija labai sudėtinga. Europoje gerai prisimename, kokia rizika yra susijusi su Rusijos kilmės reaktoriais.
– Kokios temos dar yra dėmesio centre?
– Kita mano veiklos tema yra susijusi su Rusijos siekiu dominuoti tarptautinės prekybos erdvėje. Įtartina, kad tarptautinė prekyba su Centrinės Azijos valstybėmis labai pagyvėjo. Ar tai nėra būdas Rusijai išvengti sankcijų – prekiauti per trečiąsias šalis? Esu pakaitinis narys EP Tarptautinės prekybos komitete, nuo savo frakcijos esu atsakingas būtent už Vidurio Azijos erdvę. Iškėliau klausimą komitete dėl Rusijai taikomų sankcijų kontrolės. Laukiame atsakymo iš Europos Komisijos.
– Kokios pozicijos laikotės dėl sankcijų Rusijai ir Baltarusijai?
– Visą laiką laikiausi radikalios pozicijos. Sankcijos nuo pat pradžių turėjo būti daug griežtesnės ir Rusijos, ir Baltarusijos atžvilgiu. Ne baltarusių tauta, bet Baltarusijos režimas pasmerkimo nusipelno. Režimas yra atidavęs ir šalies teritoriją, ir infrastruktūrą, ir oro erdvę Rusijos kariniams veiksmams.
Labai neramina Rusijos pareiškimai, kad Baltarusijoje dislokuos taktinį branduolinį ginklą. Europos Komisijai esame suformulavę klausimą, kaip į tai turime reaguoti? Nes Kremliaus režimas teigia: „Dislokuosime“, o Minsko režimas iš esmės niekaip nereaguoja, esą dislokuokit, jeigu patinka. Astravas pavojingas, nors tai taikus atomas, o čia mirtinas ginklas, jis užteršia didžiulę teritoriją ilgiems metams.
Manau, reikia ieškoti naujų formatų ir veiksmingų priemonių tam užkardyti. Jeigu Rusija ims dalinti branduolinį ginklą Baltarusijai, tai gali dalinti ir Iranui, Sirijai, ir visokiems savo sėbrams.
Būtina kurti juridines užkardančias ir sutramdančias tokius veiksmus priemones. Viena iš jų – specialus tribunolas, kuris būtų skirtas Rusijos nusikaltimams tirti. Apie tai kalbame EP rezoliucijose.
Tai konceptualios, globalios problemos. Jungtinėse Tautose, kurios buvo sukurtos po Antrojo pasaulinio karo saugumui užtikrinti, kitokios mados. Štai Rusijai atėjo laikas pirmininkauti JT Saugumo tarybai ir pirmininkaus mėnesį. Pati daužo nekaltą tautą ir pati spręs saugumo rezoliucijų klausimą.
– Ar europarlamentarai suvokia, kad tokie paradoksai – nonsensas, ar požiūris į Rusiją netampa atlaidesnis?
– Europarlamentarų požiūris į Rusiją nesikeičia. Europarlamentarai nėra sukaustyti jokių ankstesnių įsipareigojimų, bet valstybių vyriausybės yra atsargesnės, žiūri į ateitį. Rusijos grėsmes suvokia gal ir sutirštintai. Gal ir pagrįstai? Juk rezultatyvių atsakymų, receptų, kaip elgtis, nėra. Jų tenka ieškoti.
Po Antrojo pasaulinio karo saugumo klausimams pasaulyje spręsti susiklostė tarptautinė struktūra, grįsta Jungtinėmis Tautomis. Ten dominuoja to seniai pasibaigusio karo laimėtojai. Bet karo laimėtoja buvo ne Rusija, o Sovietų Sąjunga, perėmė tylomis jos teises ir manipuliuoja situacija. Tai daugiau nei Europos problema.
Apie Rytų partnerystę ir plėtrą
– Ukrainai, Moldovai, Sakartvelui aktuali ES narystė. Kokia yra ES plėtros perspektyva?
– Turime pripažinti, kad jau seniai egzistuoja vadinamasis „plėtros nuovargis“. Senbuviams atrodo, kad, kai įstojo į ES dešimt naujų valstybių, tarp jų ir Lietuva, tai buvo pakankamai didelė plėtra.
Ukrainai suteikėme kandidatės į ES nares statusą – tai didelė diplomatinė parama valstybei ir ukrainiečių tautai. Toliau apie realią plėtrą kalbama, EP skatiname, kad būtų pradėtos derybos dėl stojimo į ES, bet kokį mėnesį tai įvyks nėra apibrėžta. Mes, Baltijos šalių europarlamentarai, esame advokatai visų pirma Ukrainai ir Moldovai, taip pat ir Sakartvelui, bet jam dar reikia išspręsti vidines problemas.
– Ar nejaučiama moralinio nuovargio dėl karo Ukrainoje, ar neatslūgsta parama?
– Moralinio nuovargio dėl karo nėra, o materialioji parama Ukrainai ateina ir iš valstybių, ir iš piliečių. Vis daugiau piliečių supranta, kad yra svarbu ir asmeniškai paremti. Neslūgsta dėmesys Ukrainai. Tik visada sakiau ir sakau, kad reikėjo reaguoti greičiau ir iš karto daugiau skirti to, ko ji prašo. Dabar Ukrainai tenka Rusiją stabdyti labai didele kaina. Tikimės, jog su Vakarų pagalba susikoncentruos kontrpuolimui ir atsiims savo žemes. Kitos išeities nėra.
Po Antrojo pasaulinio karo sienos, kokios buvo susiklosčiusios, tokios, bet jos buvo neliečiamos. Dabar negalime leisti jas perstumdyti jėgos teise. Kitaip bus visų karas su visais. Didžiulis griaunamasis karas, nes Rusija neprognozuojama.
– Europos Parlamento nauji rinkimai artėja, ar dalyvausite?
– Taip. Jau esu apsisprendęs dar sykį kandidatuoti į Europos Parlamentą. Per šiuos metus sukaupiau patirtį, kurią noriu panaudoti dar konkretesniems darbams ES piliečių labui.
– Ko linkite šv. Velykų proga?
– Būdami krikščionys kalbame apie Kristaus prisikėlimą ir viltį. Yra ir pagoniškoji šventės tradicija – gamtos atgimimas, viso, kas gyva, prabudimas, pavasario spalvos, kiaušinių marginimas. Šviesių spalvų ir atgimimo vilties visiems linkiu.
Užs. Nr. 530161
