Naujausios
Litas – tai Lietuvos kraujas
Kriukų (Joniškio rajonas) seniūnaitis Alvydas Užkuraitis – tvirtai įsitikinęs, kad Lietuvą euras labiau nusmukdys į finansinę duobę, liksime daugiau prasiskolinę ir niekas negarantuoja, kad pati eurozona ilgai tvers. Savo kraštui patriotiškumą atvirai deklaruojantis vyras sako, kad litas – tai valstybės kraujas. O juk ne kiekvienas kraujo perpylimas baigiasi sėkmingai.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Veltui euro neduos
– Pasisakote prieš euro įvedimą. Kodėl?
– Litas yra Lietuvos kraujas. Su sava valiuta mes jaučiamės turintys savo valstybę. Juk kiekvienai nepriklausomai šaliai dera turėti sienas, kalbą, vėliavą, pinigus.
Litas yra padengtas sukauptu auksu, kurio atsargos, mano supratimu, įstojus į eurozoną, pereis į Europos centrinį banką.
Gal jau laikas panaikinti ir Lietuvos centrinį banką, nes ką jis beveiks, kai neliks mūsų valiutos? Prižiūrės bankus? Bet kaip juos prižiūrėjo, jei vienas po kito net keli bankrutavo?..
Galų gale, niekas veltui euro neduos. Lietuva turės sumokėti įnašą, kuris sieks, berods, milijardą litų. Tie pinigai eis skęstančių ekonomikų, pavyzdžiui, Graikijos gelbėjimui.
Atsisakome dalies nepriklausomybės
– Manote, kad pereidami prie euro neteksime dalies valstybingumo?
– Atsisakydami nuosavos valiutos, atsisakome dalies nepriklausomybės.
Sienas irgi nebe visas turime, tik išorines Europos Sąjungos, ribojančias su Baltarusija bei Kaliningrado sritimi (Rusija).
Dar leisime pirkti žemę užsieniečiams. Tiesa, ji jau ir taip gausiai perkama svetimų šalių piliečių, kuriančių bendroves.
Lenkai galės rašyti savo vardus ir pavardes lenkiškai, paskui, žiūrėk, rusai – kirilica, o atvykę kinai – hieroglifais.
Prie švietimo įstaigų jau pratinama iškelti ne tik Lietuvos, bet ir ES vėliavą. Netrukus, žiūrėk, lietuvišką gal „pamirš“.
Po 10–20 metų mūsų Seimo visiškai nebereikės, o mūsų Prezidentas veiks kaip gubernatorius. Pakaks įstatymų leidėjų Briuselyje, nes ir dabar ES įstatyminiai aktai nuleidžiami iš viršaus ir perimami be korekcijų. Tiesiog turime juos vykdyti.
Piliečiai norėjo organizuoti referendumą dėl euro, tačiau Zenonas Vaigauskas su visa Vyriausiąja rinkimų komisija prašymą atmetė, neva, tai prieštarauja ES ir Lisabonos sutartims.
Manau, kad įvedant naują valiutą valdžia privalėjo atsiklausti gyventojų nuomonės. Juk net Konstitucijoje parašyta, kad suverenas priklauso tautai. Tačiau realiai taip nėra.
Kaimo varguoliai ir pensininkai neišmano, ką reikės su eurais daryti, kai gaus jų tik saujelę. Taip, kainos atrodys gerokai mažesnės, nes juk euras lygus 3,45 lito. Galbūt parduotuvėje batonas kainuos 30 eurocentų. Žmogus psichologiškai nesusivoks, ir, prisipirkęs, neva, pigių prekių, liks apgautas.
Porinama, kad Lietuvos gyventojai turi sukaupę rekordiškai daug santaupų bankuose (oficialiai pranešama apie 26 milijardus litų – aut. past.). Jei keičiant litus į eurus dabartinis kursas 3,45 būtų suapvalintas iki 3,5, jau vien iš tų penkių centų kokia suma susidarytų.
Kaip mes galime kalbėti apie eurą, kai kultūros darbuotojai vos ne badauja, švietimui lėšų trūksta, pensininkai gyvena ne iš pensijų, bet iš vaikų ir anūkų, dirbančių užsienyje, atsiunčiamų pinigų, tik taip užsitikrindami normalesnį pragyvenimą.
Visų senų žmonių nuomonė yra panaši: nė viena pinigų reforma neapsiėjo be nuostolių. Juk kainos greičiausiai bus apvalinamos į didesnę pusę, o keičiant pinigus asmeniui – į mažesnę.
Jaunimui, kuris važinėja į užsienį, ten dirba, didelio streso nebus.
Latviai skuba į Lietuvos parduotuves
– Bet latviai, estai įsivedė eurą.
– Tačiau Didžioji Britanija nė nesiruošia keisti savo svaro sterlingo. Lenkai taip pat neskuba, jie zloto „nepririšo“ prie euro, kaip mes savo litą 3,45 kursu, ir žymiai lengviau išgyveno ekonominę krizę.
Latviai įsivedė eurą, nes juos spaudė Tarptautinis valiutos fondas. Mūsų valstybės vadovai taip pat yra mygiami Briuselio.
Užtat dabar kaimynai latviai, gyvenanys paribyje, vos už kelių kilometrų nuo Kriukų, lauko keliukais atvažiuoja į mūsų parduotuves apsipirkti. Sako, anksčiau už latą ar panašią sumą savo šalyje jie galėję nupirkti du litrus alaus, o dabar tik vieną.
Kai kurių prekių kainos gal labai ir nesikeitė, tačiau apsukrūs verslininkai jas pakėlė dar iki euro įvedimo.
Pažiūrėkime į stambiausią Europos Sąjungos ekonomikos milžinę Vokietiją. Ji įsivedė eurą, bet tenka skaityti spaudoje, kad gyventojai nėra patenkinti, nemažai priešiškumo. Jeigu tokia šalis pasitrauktų, eurozona žlugtų.
– Vis dėlto, kuo paremtas pesimizmas?
– Europos Sąjunga tampa Europos Federacija. Vyksta ne europinė integracija, bet valstybų galių perleidimas Briuseliui.
Mūsų žemės ūkis gauna išmokas, bet jos yra gerokai mažesnės nei Europos Sąjungos senbuvių. Nors degalai kainuoja tiek pat, jei ne brangiau, technika – irgi. Ir prasimušti į bendrą rinką mums sudėtinga.
Stodami į ES prižadėjome uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, atsisakėme muitų mokesčių ir vargu ar ne daugiau praradome nei gavome.
Mes per daugiau nei dvidešimt metų nė sykio neturėjome valdžios, kuri dirbtų liaudžiai. Tik atimdavo iš jų, veržė diržus. Jei milijonas žmonių nebūtų išvykę dirbti svetur, dabar Lietuvoje gal turėtume ne 200 tūkstančių, bet net 1,2 milijono bedarbių.
Turiu vieną viltį: auganti karta jau nebeturi to sovietinio raugo, nuolankumo visada vykdyti, ką pasakė ponai iš viršaus. Galbūt jie suvoks, kad saulė iš Vakarų, kaip ir saulė iš Rytų, nelabai skaisčiai šviečia, ir išdrįs organizuotai pasisakyti „prieš“.
Autorės nuotr.
LITAS: Kriukų seniūnaitis Alvydas Užkuraitis sako, kad litas – tai valstybės kraujas ir jo atsisakyti tikrai neverta.
