Lietuvos ateitis – senjorų Šveicarija?

Lie­tu­vos atei­tis – sen­jo­rų Švei­ca­ri­ja?

Lie­tu­va sens­ta – sta­tis­ti­ka ne­gai­les­tin­ga. Vals­ty­bės atei­tis ga­li bū­ti ne mo­kyk­lų, o sen­jo­rų glo­bos na­mų sta­ty­bos. Kiek­vie­na­me ra­jo­ne ir da­bar jų yra po ke­le­tą – sa­vi­val­dy­bių, pa­ra­pi­niai, pri­va­tūs. Pa­tek­ti į juos – il­gos ei­lės.

Pri­va­čių Bai­so­ga­los sen­jo­rų na­mų idė­ją ta­da dar stu­den­tei bai­so­ga­lie­tei Ais­tei Ja­no­vič gi­mė pa­ma­čius Švei­ca­ri­jos sen­jo­rų glo­bos na­mus. Gal gra­žios gam­tos, šva­raus oro ir vis tuš­tė­jan­ti Lie­tu­va ga­lė­tų tap­ti Eu­ro­pos sen­jo­rų Švei­ca­ri­ja?

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Po­kal­bių kam­ba­rys

Bai­so­ga­los (Rad­vi­liš­kio r.) pri­va­tūs sen­jo­rų glo­bos na­mai įsi­kū­rę tre­čia­ja­me aukš­te – virš mies­te­lio Slau­gos ir pa­lai­ko­mo­jo gy­dy­mo li­go­ni­nės.

La­bi­na­mės su dviem sen­jo­rė­mis, sė­din­čio­mis ant bal­tų fo­te­lių prie ap­va­laus sta­lo: klau­sia­me, kur ras­ti šių na­mų di­rek­to­rę Ais­tę Ja­no­vič. Ty­la. Tik vie­na iš mo­te­rų po pau­zės lė­tai at­grę­žia akis į gar­są. Žvilgs­nis be emo­ci­jos, be su­vo­ki­mo. Vi­sa tai iš bu­vu­sių dai­lių vei­dų pa­si­glem­žė ir ne­grįž­ta­mai nu­si­ne­šė se­nat­vė.

Vy­riau­sio­ji šių na­mų gy­ven­to­ja – 106-erių. Praė­ju­sį pa­va­sa­rį dar išei­da­vo pa­si­vaikš­čio­ti po sen­jo­rų na­mus.

Po pie­tų nie­kas ne­sku­ba į sa­vo kam­ba­rius. Po­kal­biai prie ar­ba­tos, kle­ge­sys.

Po­nia Ire­na ele­gan­tiš­kai cak­si ba­te­lių kul­niu­kais ves­ti­biu­liu. Šyp­so­si, per­brau­kia dai­liu ma­ni­kiū­ru pa­gra­žin­tais pirš­tais pusb­ran­gių ak­me­nu­kų ka­ro­lius. Po­nia Ire­na pa­si­puo­šu­si, nes šian­dien bus šven­čia­mas 93-ia­sis Ste­fu­tės gim­ta­die­nis. Bus tor­tas, vi­si na­mų gy­ven­to­jai su­si­rinks pa­svei­kin­ti.

Vil­nie­tė Ire­na tre­ti me­tai gy­ve­na Bai­so­ga­los sen­jo­rų na­muo­se.

„Ge­riau ne­ra­dau nie­kur“, – juo­kia­si. Ire­nos bal­sas – ma­lo­naus temb­ro, ji yra dir­bu­si pra­ne­šė­ja Fil­har­mo­ni­jo­je, te­le­vi­zi­jo­je.

Po­nia Ire­na pa­sa­ko­ja Ais­tei, kad ar­ti­mie­ji at­vyks sa­vait­ga­lį jos ap­lan­ky­ti ir ve­šis po­rai die­nų pa­si­sve­čiuo­ti į Vil­nių. Abi juo­kia­si – tur­būt vėl ve­šis į ka­vi­nę, ku­rio­je gy­ve­na jos my­li­mos ka­tės.

„Da­bar jau at­pra­tau nuo ka­čių. Bet anks­čiau... man be ka­ti­no bū­tų bu­vę bai­siai liūd­na“, – šyp­se­ną kei­čia me­lan­cho­liš­ka nuo­tai­ka.

Glo­bos na­muo­se iš­lei­do tris kny­gas

Po­nas Pra­nas – žur­na­lis­tas, dir­bęs Pak­ruo­jo, Jo­niš­kio, Ši­la­lės, Rad­vi­liš­kio ir ki­tų Lie­tu­vos mies­tų laik­raš­čių re­dak­ci­jo­se. Jis – vie­nas pir­mų­jų šių na­mų gy­ven­to­jų. Pa­si­rin­ko sau vie­nu­tę, ku­rią va­di­na ka­bi­ne­tu. Kvie­čia į sve­čius, so­di­na į minkš­tak­rės­lį prie šven­tų­jų pa­veiks­lų, skai­čiuo­ja­me bend­rus pa­žįs­ta­mus žur­na­lis­tus, re­dak­ci­jas, ku­rio­se jam te­ko dirb­ti.

Po­nas Pra­nas yra iš­lei­dęs še­šias kny­gas, tris iš jų – gy­ven­da­mas Bai­so­ga­los sen­jo­rų na­muo­se. Pas­ku­ti­nė va­di­na­si „Lo­bių ieš­ko­ji­mas ir su­ra­di­mas“. Da­bar ren­gia­si ra­šy­ti dar vie­ną. Gal­vo­je ji jau yra – tai bus epi­nis pa­sa­ko­ji­mas-mo­no­lo­gas apie sa­vo gy­ve­ni­mą.

Po­nas Pra­nas pa­ts pa­si­rin­ko gy­ve­ni­mą glo­bos na­muo­se po to, kai stip­riai su­šlu­ba­vo svei­ka­ta. Li­ga už­klu­po stai­ga, skaus­mas su­kaus­tė ju­de­sius. Vie­nas gy­ven­ti sa­vo bu­te ne­be­ga­lė­jo, ar­ti­mie­siems naš­ta ne­no­rė­jo bū­ti. Pra­dė­jo ieš­ko­ti pa­gal­bos ir prie­žiū­ros. Ne­be­no­rė­tų vie­nas gy­ven­ti, nes liū­de­sys iš­ves­da­vo į mies­tą, iš ku­rio ne vi­sa­da grįž­da­vo toks, koks išė­jo.

„Sen­jo­rai se­nat­vės ne­bi­jo! Toks ma­no šū­kis! Jei­gu ne svei­ka­ta, pa­gal me­tus dar ga­lė­čiau že­ny­tis – da­bar aš tam tu­riu lai­ko“, – juo­kia­si sep­ty­nias­de­šimt penk­to­jo gimtadienio lau­kian­tis po­nas Pra­nas.

Ra­šy­da­mas kny­gas jis ne­la­bai tu­rė­jo lai­ko bend­rau­ti, iš sa­vo kam­ba­rė­lio išei­da­vo tik pa­val­gy­ti, su­si­tik­ti su ku­ni­gu ir bū­ti­nai – į spor­to už­siė­mi­mus.

„Tie spor­to už­siė­mi­mai at­ro­do juo­kas – pirš­tu­kus pa­ju­di­ni, ran­kas tru­pu­tį, ko­jas. Bet kaip mes vi­si lau­kia­me! Nuos­ta­bi mū­sų tre­ne­rė“, – pa­sa­ko­ja po­nas Pra­nas.

Dvi pa­sa­kos

Po­no An­ta­no na­mai – ne­to­li Bai­so­ga­los. Jis ten ap­si­lan­ko, bet gy­ven­ti pa­si­rin­ko sen­jo­rų na­mus. „Užk­liu­vau, pa­griu­vau – gip­sas. Ne­be tas am­žius gy­ven­ti vie­nam. Rei­kia prie­žiū­ros“, – sa­ko.

Jam bū­ti­nai pri­rei­kė ra­šo­mo­jo sta­lo, nes mėgs­ta nar­šy­ti in­ter­ne­te. Di­rek­to­rė klau­sė, ko­kį ra­šo­mą­jį sta­lą nu­pirk­ti, po­nas An­ta­nas nu­ste­bo: jo­kio, jis no­ri tik sa­vo ra­šo­mo­jo! Sta­las bu­vo at­ga­ben­tas, sto­vi jo kam­ba­ry­je ir pri­me­na na­mus.

Ant sta­lo ir spin­te­lės – stir­tos kny­gų. Po­nas An­ta­nas la­bai mėgs­ta skai­ty­ti – taip lai­kas ei­na žy­miai įdo­miau. Ant ra­šo­mo­jo sta­lo, len­ty­nos – svar­biau­sios gy­ve­ni­mo nuo­trau­kos. Vie­no­je jų – po­nas An­ta­nas, šven­čian­tis sa­vo 85-ąjį gim­ta­die­nį ko­le­gų ap­sup­ty­je.

„Ne­ma­žai me­tų dir­bau ko­lū­kio pir­mi­nin­ku, tai su ju­bi­lie­ju­mi ma­ne svei­ki­no ki­tų bu­vu­sių ko­lū­kių pir­mi­nin­kai“, – ro­do ju­bi­lie­ji­nę nuo­trau­ką.

Iš­ri­kiuo­tos ir pa­čių ar­ti­miau­sių­jų nuo­trau­kos. Po­no An­ta­no fi­lo­so­fi­ja to­kia – vai­kai tu­ri gy­ven­ti sa­vo gy­ve­ni­mus, o jis – sa­vo.

Kai po­nui An­ta­nui kas nors pri­me­na pa­sa­ką apie tai, kaip vai­kai rū­pi­no­si ro­gu­tė­mis, kad tu­rė­tų kuo sa­vo se­nus tė­vus iš­vež­ti į miš­ką, kai šie pa­sens, jis tu­ri ką at­sa­ky­ti.

„Yra vi­sai ki­ta pa­sa­ka“, – ra­mios iš­min­ties ne­sto­ko­ja po­nas An­ta­nas.

Jis pa­sa­ko­ja apie var­ną, ku­ri tu­rė­jo tris var­niu­kus. Juos rei­kė­jo per­skrai­din­ti į ki­tą eže­ro pu­sę. Skren­da var­na virš eže­ro ir klau­sia sa­vo var­niu­ko: ar tas ją taip pat se­nat­vė­je ne­šios, kaip ji jį da­bar. Var­niu­kas pri­ža­da – neš, bet var­na jį pliumpt į eže­rą. Ly­giai taip ir su ant­ruo­ju var­niu­ku. Skren­da virš eže­ro su tre­čiuo­ju sna­pe ir to pa­ties klau­sia. O var­niu­kas at­sa­ko: ne­ne­šio­siu, nes man sa­vo var­niu­kus rei­kės ne­šio­ti. Var­na tą sa­vo vai­ką sau­giai per­ne­šė per eže­rą.

Už du­rų – ant­ra tiek

De­vy­nio­li­kos vie­tų UAB „Sen­jo­rų na­mai“ ati­da­ry­ti 2013-ųjų ru­de­nį. Jų įkū­rė­ja ir di­rek­to­rė Ais­tė Ja­no­vič ir so­cia­li­nė dar­buo­to­ja In­ga Ja­nu­še­vi­čie­nė sa­ko, kad dar apie dvi­de­šimt žmo­nių lau­kia ei­lė­je.

A. Ja­no­vič ži­no, kad prie be­veik vi­sų val­diš­kų sen­jo­rų glo­bos na­mų ri­kiuo­ja­si dar il­ges­nės ei­lės.

„Sens­ta ne tik Lie­tu­va, vi­sa Eu­ro­pa. Aiš­ku, kad rei­kia ir rei­kės sen­jo­rų glo­bos na­mų“, – įsi­ti­ki­nu­si glo­bos na­mų va­do­vė.

Pa­sak A. Ja­no­vič, ne­bū­ti­nai glo­bos na­mus ren­ka­si vie­ni­ši žmo­nes. Pag­rin­di­nė prie­žas­tis – li­gos. Ke­tu­ris mė­ne­sius per me­tus li­go­ti žmo­nės ga­li gy­ven­ti sa­vi­val­dy­bių įsteig­tuo­se ge­riat­ri­jos cent­ruo­se. Po šio ter­mi­no žmo­nės tie­siog ne­tu­ri kur ei­ti – ar­ba jų ar­ti­mie­ji tu­ri išei­ti iš dar­bo, kad slau­gy­tų li­go­nį.

Da­lis ar­ti­mų­jų gy­ve­na emig­ra­ci­jo­je, to­dėl su­tin­ka mo­kė­ti už ar­ti­mų­jų gy­ve­ni­mą se­ne­lių glo­bos na­muo­se.

A. Ja­no­vič su­lau­kia skam­bu­čių su klau­si­mais: ar bū­ti­na par­duo­ti na­mus, kad ga­lė­tų ap­si­gy­ven­ti se­ne­lių glo­bos na­muo­se?

„Rei­kia aiš­kin­ti, kad nie­kas nie­ko ne­pri­va­lo par­duo­ti. Yra dau­gy­bė mi­tų apie gy­ve­ni­mą glo­bos na­muo­se. Mums ne­rū­pi jo­kie na­mai ir bu­tai“, – ti­ki­no A. Ja­no­vič.

Daž­niau­siai mo­kes­tį už gy­ve­ni­mą glo­bos na­muo­se su­da­ro glo­bo­ti­nio pen­si­ja, slau­gos pi­ni­gai, jei­gu slau­ga žmo­gui yra pa­skir­ta, o li­ku­sią su­mą pa­gal ga­lio­jan­čius įsta­ty­mus den­gia ar­ba ar­ti­mie­ji, ar­ba vals­ty­bė.

Jau­na mo­te­ris sa­ko, kad iš ma­žų glo­bos na­mų, ko­kie yra jų, di­de­lio pel­no neį­ma­no­ma gau­ti. Ma­te­ma­ti­ka pa­pras­ta: de­vy­nio­li­ka gy­ven­to­jų, ku­rie, pa­gal sa­vo svei­ka­tos būk­lę mo­ka nuo 570 iki 670 eu­rų per mė­ne­sį. Įs­tai­go­je dir­ba vie­nuo­li­ka dar­buo­to­jų.

„Jei­gu to­kie ne­di­de­li na­mai bū­tų Vil­niu­je ar ki­ta­me did­mies­ty­je, jie tik­rai neiš­si­lai­ky­tų ar­ba tek­tų di­din­ti kai­ną gy­ven­to­jams. Pro­vin­ci­jo­je yra di­de­lis ne­dar­bas ir pi­ges­nis pra­gy­ve­ni­mas. Pir­mo­ji ma­no įdar­bin­ta dar­buo­to­ja de­vy­ne­ris me­tus bu­vo be dar­bo. Aš la­bai ge­rai jau­čiau­si su­kū­ru­si sa­vo gim­ti­nė­je vie­nuo­li­ka dar­bo vie­tų“, – sa­ko A. Ja­no­vič.

Švei­ca­ri­ja – Bai­so­ga­lo­je

A. Ja­no­vič – vil­nie­tė, dvie­jų vai­kų ma­ma, tu­rin­ti tri­jų uni­ver­si­te­ti­nių stu­di­jų – vers­lo va­dy­bos, fi­nan­sų in­ži­ne­ri­jos ir so­cia­li­nio dar­bo – dip­lo­mus. Jai – tris­de­šimt vie­ne­ri. Bai­so­ga­la yra jos gim­ti­nė, tė­vų na­mai. Po stai­gios ir skau­džios tė­čio, ži­no­mo po­li­ti­ko Vi­to­lio Ja­nu­še­vi­čiaus ne­tek­ties, Bai­so­ga­lo­je li­ko gy­ven­ti ma­ma.

A. Ja­no­vič, stu­di­juo­da­ma Vil­niaus Ge­di­mi­no tech­ni­kos uni­ver­si­te­te, bu­vo iš­vy­ku­si pus­me­čiui pa­gal „Eras­mus“ pro­gra­mą į Švei­ca­ri­ją. Ga­vo lai­ki­ną būs­tą pro­fe­sio­na­laus so­cia­li­nio dar­buo­to­jo šei­mos na­muo­se. Bū­tent su šia šei­ma Ais­tė ke­lia­vo po dau­ge­lį Švei­ca­ri­jos įstai­gų, kur dir­ba so­cia­li­niai dar­buo­to­jai. Tarp jų bu­vo ir se­ne­lių glo­bos na­mai.

Grį­žu­si iš Švei­ca­ri­jos 2006 me­tais Ais­tė jau ne­be­nu­ri­mo dėl to, kad rei­kia steig­ti se­ne­lių glo­bos na­mus.

Bai­so­ga­lo­je, pa­sak A. Ja­no­vič, už Li­go­nių ka­sų pi­ni­gus bu­vo šil­do­mas ap­leis­tas tre­čia­sis Bai­so­ga­los li­go­ni­nės aukš­tas. Ais­tės vy­ras Sla­vo­mir kon­sul­tuo­ja dėl Eu­ro­pos Są­jun­gos pro­jek­tų. „Da­rom!“ – su­ta­rė jau­na šei­ma.

Eu­ro­pos Są­jun­ga sen­jo­rų na­mų stei­gi­mą re­mia tik re­gio­nuo­se – tai bu­vo dar vie­na prie­žas­tis kur­tis Bai­so­ga­lo­je.

Maž­daug pu­sė tre­čio­jo aukš­to re­konst­ruk­ci­jai bū­ti­nų lė­šų bu­vo Ais­tės ar­ti­mų­jų ir žmo­gaus, ku­ris su­ti­ko pa­sko­lin­ti pi­ni­gų, lė­šos, ki­ta pu­sė – ES pi­ni­gai. Net­ru­ko nė me­tų, kai pa­tal­pos bu­vo su­re­mon­tuo­tos ir ap­si­gy­ve­no pir­mie­ji sen­jo­rai.

Pas­ko­li­nęs pi­ni­gus žmo­gus bu­vo ta­pęs da­lies ak­ci­jų sa­vi­nin­ku. Da­bar Ais­tė jau yra iš­pir­ku­si vi­sas jo tu­rė­tas ak­ci­jas.

Kol kas pa­tal­pų nuo­mos kai­na iš Sa­vi­val­dy­bės nė­ra di­de­lė, var­žy­tu­vių pro­vin­ci­jo­je dėl to­kių pa­tal­pų – ne­bu­vo.

„Ede­no so­dai“

Už­siė­mu­si glo­bos na­mų vers­lu, A. Ja­no­vič va­ži­nė­jo po už­sie­nio ša­lių se­ne­lių glo­bos na­mus.

Ji pa­sa­ko­jo, kad eko­no­miš­kai stip­rio­se ša­ly­se se­ne­lių glo­bos na­mai yra su­kur­ti taip, kad se­no­liai ne­jaus­tų, jog gy­ve­na glo­bos na­muo­se. Di­džiu­liuo­se glo­bos na­muo­se yra ne tik par­duo­tu­vės, į ku­rias jie ei­na pirk­ti, bet ir ki­no teat­rai.

Lie­tu­viš­ko­ji rea­ly­bė kuk­les­nė, bet kam­ba­riuo­se yra su­ku­ria­ma na­mų at­mos­fe­ra – „na­mi­nės“ lo­vos, užuo­lai­dos, gė­lė­ti ta­pe­tai, pa­veiks­lai.

Vie­noms gy­ven­to­joms, pa­sak A. Ja­no­vič, pe­rio­diš­kai rei­kia pa­da­ry­ti ma­ni­kiū­rą, nes ir ne­be­ga­lė­da­mos pa­kil­ti iš lo­vos, jos te­be­gy­ve­na kaž­ka­da bu­vu­sį gy­ve­ni­mą. Yra gy­ven­to­jų, ku­rie kas va­ka­rą pri­me­na ne­pa­mirš­ti pa­le­sin­ti viš­tų ir jų su­va­ry­ti į tvar­tą. Ir slau­gy­to­jos pa­dė­jė­jos sku­ba už­da­ry­ti tų „viš­tų“.

Sen­jo­rų na­mai tu­ri „Fa­ce­book“ pa­sky­rą, ku­rio­je gau­su nuo­trau­kų iš šven­čių, iš­vy­kų į ren­gi­nius.

„Kar­tais tor­tų bū­na dau­giau, nei žva­ku­čių“, – ra­šo­ma prie vie­nos gy­ven­to­jos gim­ta­die­nio nuo­trau­kų.

„Fa­ce­book“ pa­sky­ra yra skir­ta ar­ti­mie­siems, ku­rie ma­ty­tų, ko­kia yra jų ar­ti­mų­jų kas­die­ny­bė.

A. Ja­no­vič di­de­lį įspū­dį pa­li­ko re­ži­sie­riaus Al­gi­man­to Pui­pos fil­mas „Ede­no so­das“ apie atei­ties Lie­tu­vą – į ją oriai sa­vo se­nat­vę su­tik­ti ir ra­miai nu­gy­ven­ti li­ku­sias die­nas at­vyks­ta ir tur­tin­gi lie­tu­viai, ku­rie ap­si­gy­ve­na pra­ban­gia­me, ant eže­ro kran­to įsi­kū­ru­sia­me pen­sio­ne, įreng­ta­me se­no­vi­nia­me dva­re.

– Ga­li bū­ti taip, kad Lie­tu­va taps ne tik „sa­vų se­ne­lių“, bet ir tur­tin­gų už­sie­nie­čių se­nat­vės ša­li­mi? – klau­siu Ais­tės.

– At­si­me­nu, kaip mes su se­se­ri­mis vai­kys­tė­je žiū­rė­jo­me fil­mą, kur vei­kė­jai bend­rau­da­vo per ek­ra­ną. Ste­bė­da­vo­mės, kad ne­ga­li taip bū­ti. Šian­dien mes tai da­ro­me per „Sky­pe“ pro­gra­mą.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

Bai­so­ga­los sen­jo­rų na­muo­se gy­ve­na 19 glo­bo­ja­mų žmo­nių, bu­vu­sių va­do­vų, dik­to­rių, kom­po­zi­to­rių, žur­na­lis­tų.

Glo­bos na­muo­se sen­jo­rams ku­ria­ma na­mų ap­lin­ka su tik­ra vir­tu­ve, na­mų ap­lin­ka. De­vy­nio­li­ka sen­jo­rų ap­tar­nau­ja vie­nuo­li­ka dar­buo­to­jų.

Ais­tė Ja­no­vič sa­ko, kad ji daug ką ga­lė­tų da­ry­ti, pa­vyz­džiui, dan­go­rai­žių lan­gus plau­ti, bet ji da­bar ma­to so­cia­li­nio dar­bo ir sa­va­no­rys­tės pra­smę – gre­ta ke­lių so­cia­li­nių ir vers­lo veik­lų ji dar sa­va­no­riau­ja „Vai­kų li­ni­jo­je“.

Po­nas An­ta­nas ži­no, kad vai­kai tu­ri gy­ven­ti sa­vo gy­ve­ni­mą, o tė­vai – sa­vo, to­dėl sen­jo­rų glo­bos na­mai yra la­bai rei­ka­lin­gi.

Bend­ri pie­tūs sen­jo­rams už­si­tę­sia po­kal­biais, pri­si­mi­ni­mais.

Žur­na­lis­tu vi­są gy­ve­ni­mą dir­bęs po­nas Pra­nas sen­jo­rų glo­bos na­muo­se iš­lei­do jau tris kny­gas.

Bu­vu­sio­se ne­nau­do­ja­mo­se pa­tal­po­se Bai­so­ga­los li­go­ni­nė­je, tre­čia­ja­me aukš­te, jau ket­vir­tus me­tus vei­kia sen­jo­rų glo­bos na­mai.