Lietuvio pasas – saldainis išeiviams ar rimtas reikalas?

Lie­tu­vio pa­sas – sal­dai­nis išei­viams ar rim­tas rei­ka­las?

Dr. Sta­sys Tu­mė­nas,

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo na­rys

Lie­tu­vio pa­sas (LP), Len­ko kor­ta (LK), Že­mai­čio pa­sas (ŽP). Ku­ris iš jų svar­bes­nis, ku­ris tu­ri sva­res­nę tei­si­nę ga­lią? Ar iš vi­so tu­ri? Sta­sys Tumėnas© DEL­FI / And­rius Ufar­tas Ar tai vi­so la­bo bū­tų tik pi­lie­ti­nės, tau­ti­nės sa­tis­fak­ci­jos liu­dy­to­jas? Su ku­riuo iš šių do­ku­men­tų ga­li drą­siai ban­dy­ti kirs­ti ne tik Šen­ge­no ša­lies sie­ną, ar nors vie­nas iš jų ga­lio­tų ne­la­bai drau­giš­kų vals­ty­bių pa­sie­niuo­se?

Tai ofi­cia­lus do­ku­men­tas, pri­pa­žįs­ta­mas pa­sau­lio mui­ti­nė­se, pa­sie­nio punk­tuo­se, am­ba­sa­do­se, at­sto­vy­bė­se, ar tik sva­rus ko­zi­ris įro­di­nė­jant sa­vo ty­rus tau­ti­nius jaus­mus; sal­dai­nis dis­ku­tuo­jant už­sta­lė­je su bi­čiu­liais išei­viais Bist­ram­po­lio dva­re, ar Pa­sau­lio že­mai­čių die­no­se Tel­šiuo­se, Plun­gė­je?

Ar Lie­tu­vio pa­so įgi­ji­mas bū­tų ma­lo­ni pa­guo­da vie­nam iš ge­riau­sių vi­sų lai­kų Lie­tu­vos ran­ki­nin­kų, pa­sau­lio čem­pio­nui, Eu­ro­pos tau­rės lai­mė­to­jui, vie­nam pir­mų­jų mū­sų spor­ti­nin­kų, iš­vy­ku­sių žais­ti į už­sie­nį, Rai­mon­dui Va­luc­kui, ku­riam, da­bar gy­ve­nan­čiam Vo­kie­ti­jo­je, jo de­ra­mai net nein­for­ma­vus, bu­vo atim­ta Lie­tu­vos pi­lie­ty­bė, ar gar­sia­jam NBA ve­te­ra­nui Žyd­rū­nui Il­gaus­kui, su­si­lau­ku­siam iš Lie­tu­vos ins­ti­tu­ci­jų to­kio pat li­ki­mo?

Pa­sa­ky­siu sa­vo nuo­mo­nę – var­gu, ar toks pa­siū­ly­mas šiems mū­sų spor­ti­nin­kams tap­tų pa­guo­da, grei­čiau jie tai trak­tuo­tų kaip pa­si­ty­čio­ji­mą ir įžei­di­mą. Vie­na iš Pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nės ly­de­rių man pa­sa­kė tie­siai švie­siai – tai siū­lo­mas sal­dai­nis, ne­ti­kė­ji­mas, kad pa­vyks įgy­ven­din­ti net 114 Sei­mo na­rių pa­si­ra­šy­tą ir Kons­ti­tu­ci­niam Teis­mui nag­ri­nė­ti ei­li­nį kar­tą per­duo­tą klau­si­mą dėl dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės įtei­si­ni­mo. Tuo do­ku­men­tu (pa­tai­so­mis) siū­lo­ma ga­li­my­bė pra­plės­ti as­me­nų, ga­lin­čių tu­rė­ti tei­sę į dvi­gu­bą Lie­tu­vos ir ki­tos ša­lies pi­lie­ty­bę, są­ra­šą.

Pa­sau­lio lie­tu­vių bend­ruo­me­nė ak­cen­tuo­ja, kad jie sie­kia ne dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės ga­vi­mo pri­vi­le­gi­jų, o pa­brė­žia ga­li­my­bę ir svar­bą iš­sau­go­ti Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę, įgy­tą jiems gi­mus. Pa­na­šu, kad nau­jam Sei­mo gru­pe­lės na­rių siū­ly­mui dėl LP at­si­ra­di­mo ne­la­bai pri­ta­ria ir Mi­nist­ras pir­mi­nin­kas Sau­lius Skver­ne­lis, pa­sa­kęs tie­siai švie­siai: „Aš ma­nau, iš­spręs­ki­me klau­si­mą, ku­ris su­si­jęs su dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės tu­rė­ji­mu, ir ne­rei­kės gal­vo­ti kaž­ko­kių nau­ja­da­rų.“

Tai­gi Vy­riau­sy­bės va­do­vas ne­kal­ba apie „sal­dai­nį“ pa­sau­lio lie­tu­viams, o siū­lo konk­re­taus veiks­mo at­li­ki­mą, kar­tu pra­tur­tin­da­mas mū­sų dip­lo­ma­ti­jos ter­mi­ni­ją nau­ju ter­mi­nu – „nau­ja­da­ras“. To­kios min­tys ky­la pa­sta­ro­sio­mis die­no­mis, kai 4 Sei­mo na­rių gru­pė, tarp jų – val­dan­čio­sios koa­li­ci­jos frak­ci­jų ly­de­riai, Kul­tū­ros ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas Ra­mū­nas Kar­baus­kis, so­cial­de­mok­ra­tų frak­ci­jos se­niū­nas And­rius Pa­lio­nis, Švie­ti­mo ir moks­lo ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas Eu­ge­ni­jus Jo­vai­ša, įre­gist­ra­vo įsta­ty­mo pro­jek­tą, ku­riuo siū­lo­ma įsteig­ti Lie­tu­vio pa­są, lei­sian­tį iš­sau­go­ti ry­šį su Lie­tu­vos vals­ty­be. Lie­tu­vio pa­są pa­gal šį pro­jek­tą įgy­ti ga­lė­tų vi­si lie­tu­vių kil­mės as­me­nys, taip pat as­me­nys, gi­mę Lie­tu­vo­je po 1990 me­tų ko­vo 11 d., jų su­tuok­ti­niai, vai­kai ir vai­kai­čiai as­me­nų, tu­rė­ju­sių Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę iki 1940 m. bir­že­lio 15 d. Tai­gi to­kie as­me­nys įgy­tų mo­ra­li­nę sa­tis­fak­ci­ją, la­biau sie­ti­ną su pi­lie­ti­nio ry­šio su Lie­tu­va at­kū­ri­mu, to­kio ry­šio stip­ri­ni­mu. Stop! Čia ir bai­gia­si Lie­tu­vio pa­so ins­ti­tu­ci­jos pliu­sai, nes pa­sta­ra­sis ne­su­tei­kia po­li­ti­nių tei­sių: bal­suo­ti na­cio­na­li­niuo­se rin­ki­muo­se, užim­ti pa­rei­gas, ku­rio­se bū­ti­na iš­ti­ki­my­bės Lie­tu­vos Res­pub­li­kai prie­sai­ka.

Tie­sa, vie­na pri­vi­le­gi­ja to­kiems as­me­nims bū­tų tai­ko­ma – as­me­nys, pa­tei­kę LP, ga­lė­tų ban­dy­ti su­si­grą­žin­ti Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­ty­bę ar­ba ją įgy­ti su­pap­ras­tin­ta tvar­ka. Ko­kia ta tvar­ka? Tai re­to­ri­nis klau­si­mas, nes vis­kas vėl baig­tų­si ei­li­ne ke­lio­ne į Kons­ti­tu­ci­nį Teis­mą. Tuo nea­be­jo­ju. Kas bend­ro tarp LP, LK ir ŽP? Apie Lie­tu­vio pa­so (LP) at­si­ra­di­mo ga­li­my­bę jau kal­bė­jo­me. Pri­si­min­ki­me LK – Len­ko kor­tos (Kar­ta Po­la­ka) is­to­ri­ją, pra­si­dė­ju­sią ly­giai prieš 10 me­tų ir su­kė­lu­sią daug ažio­ta­žo Lie­tu­vos spau­dos pus­la­piuo­se, tarp po­li­ti­kų, po­li­to­lo­gų. LK – as­mens do­ku­men­tas, pa­tvir­ti­nan­tis len­kų kil­mę ir su­tei­kian­tis leng­va­tų len­kams, gy­ve­nan­tiems sve­tur, Len­ki­jos Res­pub­li­kos Sei­me bu­vo pa­tvir­tin­tas 2007 me­tų rug­sė­jį. LK, prie­šin­gai LP, ga­lė­jo bū­ti su­tei­kia­ma ne tik Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­lių gy­ven­to­jams, bet ir len­kams, gy­ve­nan­tiems Ar­mė­ni­jo­je, Azer­bai­dža­ne, Bal­ta­ru­si­jo­je, Gru­zi­jo­je, Ka­zachs­ta­ne, Kir­gi­zi­jo­je, Ru­si­jo­je, Ta­dži­kis­ta­ne, Turk­mė­ni­jo­je, Uk­rai­no­je, Uz­be­kis­ta­ne, t. y. pre­ten­den­tas siek­ti LK tu­rė­jo bū­ti iš vie­nos iš 15 bu­vu­sios SSRS res­pub­li­kų. Jis net ne­pri­va­lė­jo bū­ti len­kas. LK sa­vi­nin­kams bu­vo nu­ma­to­ma daug leng­va­tų: po tri­jų mė­ne­sių gy­ve­ni­mo Len­ki­jos te­ri­to­ri­jo­je ga­lė­da­vo įgy­ti tei­sę ap­si­gy­ven­ti Len­ki­jo­je nuo­lat, jiems bu­vo ga­ran­tuo­tas ne­mo­ka­mas gy­dy­mas, įva­žia­vi­mo vi­za, vai­kai tu­rė­jo tei­ses į moks­lą ir sti­pen­di­jas, gau­ti be­dar­bio pa­šal­pą, ki­tas so­cia­li­nes ga­ran­ti­jas, įsi­gy­ti ne­kil­no­ja­mą tur­tą ir t. t. Ne ES ša­lių as­me­nims, no­rin­tiems pa­tek­ti į Len­ki­jos te­ri­to­ri­ją, bu­vo rei­ka­lin­ga vi­za.

Tai­gi dau­ge­lis šių len­kų teik­tų leng­va­tų yra tie­sio­giai pe­rim­tos ir Lie­tu­vio pa­so ins­ti­tu­ci­jos ren­gė­jų, ypač tos, ku­rios su­si­ju­sios su švie­ti­mo, stu­di­jų ir moks­lo leng­va­to­mis (sti­pen­di­jos, pa­ra­ma vi­sų stu­di­jų pa­ko­pų gran­dy­se, pa­sko­los, priė­mi­mas stu­di­juo­ti ir t. t.). No­rė­tų­si ti­kė­ti, kad Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Kons­ti­tu­ci­nis Teis­mas, nag­ri­nė­jan­tis dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės pra­plė­ti­mo ga­li­my­bės klau­si­mus, ir­gi ga­lė­tų pe­rim­ti Len­ki­jos Res­pub­li­kos „ge­rą­ją“ pa­tir­tį, nes šios ša­lies tei­sės ak­tuo­se yra to­le­ruo­ja­mas ki­tos pi­lie­ty­bės tu­rė­ji­mas, yra li­be­ra­li­zuo­ta Len­ki­jos pi­lie­ty­bės įgi­ji­mo tvar­ka, už­tik­rin­ta tei­sė į dvi­gu­bą pi­lie­ty­bę. Prie­šin­gai nei Lie­tu­vo­je, Len­ki­jo­je ne­ga­li bū­ti atim­ta Len­ki­jos pi­lie­ty­bė prieš as­mens va­lią, kai­my­nų ša­ly­je ne­pa­kan­ka tik as­mens pra­šy­mo at­si­sa­ky­ti pi­lie­ty­bės, bū­ti­nas Pre­zi­den­to su­ti­ki­mas. Tie­sa, len­kas, tu­rin­tis ir ki­tos ša­lies pi­lie­ty­bę, Len­ki­jos te­ri­to­ri­jo­je lai­ko­mas tik Len­ki­jos pi­lie­čiu.

Tai­gi Len­ki­jos Res­pub­li­kai, ku­ri gy­ven­to­jų skai­čiu­mi yra 10 kar­tų di­des­nė, svar­bus ir sau­go­ti­nas yra KIEK­VIE­NAS len­kas. Juk neat­si­tik­ti­nai len­kai pa­si­rin­ko šū­kį: „Bū­ti iš­ti­ki­mam sa­vo Tė­vy­nei – Len­ki­jos Res­pub­li­kai“. Lie­tu­va yra per ma­ža vals­ty­bė, kad mes ne­bran­gin­tu­me ir ne­siek­tu­me su­si­grą­žin­ti lie­tu­vių ne tik LP, bet ir Lie­tu­vos pi­lie­ty­bės su­tei­ki­mo li­be­ra­li­za­vi­mu. Juk nie­kas ne­kal­ba apie abe­jo­ti­nus pi­lie­ty­bės su­tei­ki­mo at­ve­jus, kai pi­lie­ty­bė po 1990-ųjų ga­lė­jo bū­ti su­teik­ta vien dėl to, kad Že­mai­ti­jo­je gy­ve­nu­siam gi­mi­nai­čiui pa­do­va­no­da­vai trak­to­rių... To­kių at­ve­jų skai­čiau spau­do­je ne vie­ną. Nuo 2008 me­tų, Len­ki­jos Res­pub­li­kos am­ba­sa­do­rius Lie­tu­vo­je pir­mą­ją Len­ko kor­tą įtei­kė len­kų kil­mės dva­si­nin­kui, tuo me­tu vy­riau­siam Lie­tu­vos len­kui Ju­ze­fui Ob­rembs­kiui, praė­jo be­veik 10 me­tų. Per tą lai­ką Lie­tu­vo­je kas­met LK gau­da­vo per 1000 len­kų, gy­ve­nan­čių Lie­tu­vo­je. Grei­tai paaiš­kės, ar bus pa­tvir­tin­tas LP sta­tu­sas, o jei taip at­si­tiks, kas bus pir­ma­sis lie­tu­vis ar lie­tu­vių kil­mės as­muo, ga­vęs Lie­tu­vio pa­są? Ir ta­da, var­dan bi­čiu­lys­tės su kai­my­nais len­kais, gal pa­mir­ši­me karš­tas dis­ku­si­jas, kai bu­vęs eu­ro­par­la­men­ta­ras Vy­tau­tas Lands­ber­gis ra­gi­no LK tei­si­nio įver­ti­ni­mo, o tuo­me­ti­nis Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ras Aud­ro­nius Ažu­ba­lis LK bu­vo įvar­di­jęs ne­su­sip­ra­ti­mu ir kvie­tė ras­ti jė­gų iš­tai­sy­ti tą tei­sės ak­tą. Kei­čia­si lai­kai, kin­ta sam­pra­ta, po­žiū­ris ir priei­gos dėl sa­vo pi­lie­čių pri­trau­ki­mo į tė­vy­nę. Pa­ra­le­lės su Že­mai­čio pa­su? Ka­dan­gi už lan­go dar va­sa­ra, ne­si­no­ri skai­ty­to­jų var­gin­ti tei­si­nė­mis ko­li­zi­jo­mis, su­si­ju­sio­mis su LP, LK.

Šių dvie­jų do­ku­men­tų kon­teks­te no­ri­si pri­si­min­ti žais­min­ges­nį mo­men­tą – is­to­ri­ją su Že­mai­čių pa­su (ŽP). Be­je, ir tos is­to­ri­jos yra su­si­ju­sios su tei­si­niais niuan­sais, net teis­mais, tie­sa, ne­pa­sie­ku­siais Kons­ti­tu­ci­nio Teis­mo. ŽP (Že­mai­tė pa­sos) – šiuo me­tu at­sto­ja Že­mai­čių kul­tū­ros drau­gi­jos na­rio pa­žy­mė­ji­mą. Už­ra­šas ant vir­še­lio – Pat­ria Una. Žais­min­ga min­tis su­kur­ti že­mai­čių pa­są ir že­mai­tiš­kus pi­ni­gus – li­tus gi­mė 1988 me­tais tarp Šiau­lių že­mai­čių, kai jiems va­do­va­vo Šiau­lių uni­ver­si­te­to do­cen­tas Juo­zas Pab­rė­ža (Jū­zaps Pab­rie­ža). Šiau­lių že­mai­čių, nuo ta­da kas­met iki šiol lei­džian­čių ir sa­vo ka­len­do­rių („Že­mai­tiu ka­lėn­duo­rios“) idė­ją su­kur­ti ŽP ir pi­ni­gus rea­li­za­vo ak­ty­vus di­zai­ne­ris Vi­lius Pu­ro­nas.

Šiau­liuo­se 1989 m. pa­si­ro­dė ir pir­mie­ji ŽP. Kad jį gau­tum, tu­rė­jai ne­bū­ti­nai mo­kė­ti že­mai­čių kal­bą, bet rei­kė­jo pri­klau­sy­ti Že­mai­čių drau­gi­jai bei bū­ti „truop­nus že­mai­tis“. Svar­bu, kad ta­vo kil­mės šak­nys bū­tų Že­mai­ti­jo­je ir bū­tum šio kraš­to tra­di­ci­jų puo­se­lė­to­jas. ŽP že­mai­čiams nuo pat pra­džios tu­rė­jo sim­bo­li­nę pra­smę, ro­dė iden­ti­te­to iš­skir­ti­nu­mą, pa­si­di­džia­vi­mą.

Įkan­din su­bur­ta Že­mai­čių par­ti­ja ne­tu­rė­jo to­kio pa­si­se­ki­mo kaip ŽP. 2009 m. įkur­ta Že­mai­čių par­ti­ja pa­si­sa­kė už et­ni­niu prin­ci­pu su­skirs­ty­tą Lie­tu­vą ir tra­di­ci­nes šei­mos ver­ty­bes. Par­ti­jai va­do­va­vo bu­vęs par­la­men­ta­ras Egi­di­jus Skar­ba­lius, ku­ris 2009 m. da­ly­va­vo ir rin­ki­muo­se į Eu­ro­pos par­la­men­tą. Tie­sa, ne­sėk­min­gai, nes rin­kė­jai, pri­pa­ži­nę sa­vo et­ni­nes šak­nis, ne­no­rė­jo kad že­mai­tiš­ka dva­sia bū­tų pai­nio­ja­ma su po­li­ti­ka. Že­mai­čiai, siek­da­mi, kad jų gi­mi­mo do­ku­men­tuo­se at­si­ras­tų įra­šas apie že­mai­čių tau­ty­bę, il­go­kai vars­tė teis­mų du­ris Klai­pė­do­je, Tel­šiuo­se, Šiau­liuo­se.

Ypač daug pa­stan­gų įdė­jo mi­nė­ta­sis E. Skar­ba­lius ir gar­su­sis barz­do­čius iš Tel­šių An­ta­nas Kont­ri­mas. Pas­ta­ra­sis teis­muo­se ne­gin­či­jo ir ne­sie­kė, kad Lie­tu­vos pi­lie­čių pa­se, ku­ria­me pa­pras­tai įra­šo­ma tik pi­lie­ty­bė, bū­tų įra­šy­ta že­mai­čių pi­lie­ty­bė. Jis sie­kė, kad Gi­mi­mo liu­di­ji­mo do­ku­men­te bu­vu­sia­me tuš­čia­me la­pe at­si­ras­tų įra­šas – „že­mai­tis“. Per be­veik 4 by­li­nė­ji­mo­si me­tus An­ta­nas šį tą pa­sie­kė, nes pa­sku­ti­nio gy­ven­to­jų su­ra­šy­mo do­ku­men­tuo­se at­si­ra­do ga­li­my­bė įra­šy­ti nors že­mai­čio tau­ty­bę.

Po teis­mus il­gai vaikš­čio­jo ir E. Skar­ba­lius, sie­kęs pa­na­šaus tiks­lo. Klai­pė­dos ra­jo­no Ci­vi­li­nės met­ri­ka­ci­jos sky­rius at­si­sa­kė jam įra­šy­ti gi­mi­mo liu­di­ji­me že­mai­čio tau­ty­bę, ta­da jis krei­pė­si į Klai­pė­dos ra­jo­no apy­lin­kės teis­mą, o su­lau­kęs nei­gia­mo at­sa­ko, pa­tei­kė skun­dą Klai­pė­dos apy­gar­dos teis­mui, ku­ris ir­gi at­me­tė skun­dą. E. Skar­ba­lius ne­su­ti­ko su to­kiais teis­mų spren­di­mais, nes, jo nuo­mo­ne, že­mai­čiai tu­ri vi­sus tau­tai pri­va­lo­mus da­ly­kus: kal­bą, is­to­ri­ją, te­ri­to­ri­ją, kul­tū­rą, sa­vi­mo­nę.

Šie tei­gi­niai grei­tai tu­rė­tų bū­ti pa­stip­rin­ti dar vie­nu ko­zi­riu, nes kal­bi­nin­kas J. Pab­rė­ža lei­dyk­lai jau įtei­kė kny­gos „Že­mai­čių kal­ba ir ra­šy­ba“ rank­raš­čius. Šis moks­lo dar­bas tu­rė­tų at­sto­ti že­mai­čių kal­bos gra­ma­ti­ką. Mi­nė­tas kal­bi­nin­kas, kaip ir is­to­ri­kas Alf­re­das Bumb­laus­kas, bu­vo eks­per­tai teis­muo­se, ra­šė iš­va­das tei­sė­jams.

Tau­tos my­li­mas pro­fe­so­rius A. Bumb­laus­kas kons­ta­ta­vo: „Sun­ku ka­te­go­riš­kai at­sa­ky­ti dėl že­mai­čių tau­ty­bės. Tau­ty­bė yra žmo­nių sa­vi­mo­nės rei­ka­las. Jei E. Skar­ba­lius sa­ko, kad jis yra že­mai­tis, tai, va­di­na­si, to­kia tau­ty­bė yra. Teis­mas svars­tė že­mai­čių skun­dą dėl jų tau­ty­bės Lie­tu­vos vals­ty­bė­je ne­pri­pa­ži­ni­mo, bu­vo klau­sia­ma, ar bu­vo praei­ty­je že­mai­čių tau­ty­bė. Tu­rė­jau at­sa­ky­ti, kad ne – to­kios tau­ty­bės ne­bu­vo. Moks­le ge­riau­siu at­ve­ju kal­ba­ma apie že­mai­čių po­tau­tę, to­kia pa­žiū­ra yra is­to­ri­ko An­ta­no Ku­la­kaus­ko.“

Ar Lie­tu­vio pa­sas bū­tų tau­ti­nės ta­pa­ty­bės do­ku­men­tas? Bend­rau­da­mas su iš­si­bars­čiu­siais po pla­tų­jį pa­sau­lį lie­tu­viais, ste­bė­da­mas glo­ba­li­za­ci­jos pa­da­ri­nius, gy­ve­ni­mus tau­tų ka­ti­luo­se, su­pran­ti, kad ta ta­pa­ty­bės paieš­kų pa­ra­dig­ma nė­ra tik mū­sų, lie­tu­vių, pro­ble­ma ir dis­kur­sų lau­kas. Ji ak­tua­li ir žy­dams, ir ru­sams, ir len­kams, ir ame­ri­kie­čiams, ku­rie or­ga­niš­kai su­gė­rę vi­sų pa­sau­lio tau­tų pa­tir­tį. Kal­ba­ma apie dvi­gu­bą ta­pa­ty­bę, su­si­dve­ji­ni­mą, du pa­sau­lius, trem­ties tra­giz­mą, trem­ties tra­jek­to­ri­jas, per­si­py­nu­sias išei­vių są­mo­nė­je ir t. t. Įdo­mu ly­gin­ti, ką tau­ti­nės ta­pa­ty­bės klau­si­mu gal­vo­ja ne tik lie­tu­viai, bet ir ki­tų tau­tų at­sto­vai.

Pa­vyz­džiui, gar­su­sis šach­ma­ti­nin­kas, da­bar la­biau ži­no­mas kaip po­li­ti­kas Ga­ris Kas­pa­ro­vas, gi­męs Azer­bai­dža­ne, užau­gęs Ru­si­jo­je, šian­dien kla­jo­jan­tis po pa­sau­lį. Kai žur­na­lis­tas jo pa­klau­sė apie tau­ti­nę ta­pa­ty­bę, Ga­ris at­sa­kė: „Ne­ma­nau, kad tai tu­ri bū­ti koks nors trik­dan­tis klau­si­mas, nes dau­ge­ly­je ša­lių ji su­pran­ta­ma kaip vie­nos ar ki­tos vals­ty­bės pa­so tu­rė­ji­mas. Tu­riu ru­siš­ką ir kroa­tiš­ką pa­są. Kal­bant de­ta­liau, esu pu­siau žy­das, bet ma­no gim­to­ji kal­ba ru­sų, užau­gau ru­siš­kai kal­ban­čio­je ap­lin­ko­je, ga­vau ru­siš­ką iš­si­la­vi­ni­mą ir bu­vau Ru­si­jos is­to­ri­jos da­lis. Kul­tū­riš­kai, kal­biš­kai, is­to­riš­kai pri­klau­sau Ru­si­jai, bet da­bar gy­ve­nu išei­vi­jo­je.“ („Lie­tu­vos ry­tas“, 2016 m. ko­vo 14 d.). Ma­to­me šian­dien ak­tua­lų hib­ri­di­nės ta­pa­ty­bės mo­de­lį. „Pa­sau­lio lie­tu­vio“ žur­na­lo stei­gė­jo Sta­sio Barz­du­ko sū­nus Ar­vy­das Barz­du­kas ne­se­niai tei­gė: „Lie­tu­viu bū­ti Lie­tu­vos pi­lie­ty­bės ne­rei­kia, kaip vaiz­džiai įro­dė tūks­tan­čiai Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­bė­gė­lių lie­tu­vių – tiek Ame­ri­ko­je, tiek ki­tur. Ge­rai su­pran­tu, ko­kius pa­vo­jus Lie­tu­vos Kons­ti­tu­ci­jos au­to­riai ją ra­šy­da­mi nu­ma­tė. Lie­tu­vos žmo­nės tu­rė­tų nu­spręs­ti, ar tie pa­vo­jai jau praė­jo, ir ati­tin­ka­mai Kons­ti­tu­ci­ją ir įsta­ty­mus pa­keis­ti taip, kaip bū­tų Lie­tu­vai nau­din­ga.“ („Pa­sau­lio lie­tu­vis“, 2017 m., bir­že­lis-lie­pa). Tai­gi mes tu­ri­me žiū­rė­ti Lie­tu­vos in­te­re­sų, o ne at­ski­rų gru­pe­lių ir as­me­nų.

Ma­no se­na bi­čiu­lė, Lie­tu­vos gar­bės kon­su­lė Oha­jo vals­ti­jo­je Ing­ri­da Bub­lys, gy­ve­nan­ti Kliv­len­de ir ke­liau­jan­ti tarp Ame­ri­kos ir Lie­tu­vos, rea­liai su­si­du­ria su JAV lie­tu­viais. Jos ar­gu­men­tai rea­lis­ti­niai ir pra­gma­tiš­ki: „Pas­ta­rai­siais me­tais daug kal­ba­ma apie dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės su­tei­ki­mo ga­li­my­bes, bet rei­ka­lai ne­ju­da į prie­kį. Ką aš gal­vo­ju? Si­tua­ci­ja keb­lo­ka, bet dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės įtei­si­ni­mas bū­tų mo­ra­li­nis im­pul­sas, kad iš­vy­kę vi­sai ne­nu­by­rė­tų nuo sa­vo kraš­to, jaus­tų ir sa­vo pa­rei­gas Lie­tu­vai. Aš, kaip Lie­tu­vos gar­bės kon­su­lė, ma­tau kas­dien, kad vie­niems la­bai rū­pi Lie­tu­va bei jo­je pa­li­kę gi­mi­nės, o ki­ti už­mirš­ta sa­vo kil­mę, Lie­tu­vos in­te­re­sai jiems vi­sai neį­do­mūs, nors ir tarp jų at­si­ran­da no­rin­čių bū­ti Lie­tu­vos pi­lie­čiais. Ki­ta ver­tus, pa­žįs­tu daug to­kių, ku­rie ne­sie­kia Lie­tu­vos pi­lie­ty­bės, bet dir­ba Lie­tu­vai. Vi­sa tai su­ke­lia dve­jo­pų pa­mąs­ty­mų. Šį klau­si­mą Sei­mas tu­rė­tų spręs­ti ryž­tin­giau“.

Ko­dėl mums, Sei­mo na­riams, pri­stin­ga drą­sos priim­ti stra­te­gi­nius spren­di­mus, bet už­ten­ka no­ro da­lin­ti sal­dai­nius? Ry­tis Vir­ba­lis, LRS ir Pa­sau­lio lie­tu­vių ko­mi­si­jos na­rys, at­sto­vau­jan­tis Va­ka­rų Eu­ro­pos lie­tu­vių bend­ruo­me­nės in­te­re­sams ir šiuo me­tu gy­ve­nan­tis Liuk­sem­bur­ge, sa­ko: „Man Lie­tu­vio pa­sas ir­gi at­ro­do dau­giau imi­ta­ci­ja, jei­gu tai sie­ja­ma su pi­lie­ty­bės iš­sau­go­ji­mo pro­ble­ma.

Vis dėl­to neat­ro­do, bent kol kas, kad mi­nė­tas Lie­tu­vio pa­sas ga­lė­tų kaip nors pa­keis­ti es­mi­nį PLB ir už­sie­nio lie­tu­vių tiks­lą – siek­ti Lie­tu­vos pi­lie­ty­bės iš­sau­go­ji­mo tu­rint ki­tą pi­lie­ty­bę, to­dėl Sei­mui priė­mus ko­kį nors Lie­tu­vio pa­so ar pa­na­šų įsta­ty­mą, tai ne­kom­pen­suo­tų ga­li­mo Lie­tu­vos pi­lie­ty­bės ne­te­ki­mo ir var­gu ar pa­dė­tų to­kiems žmo­nėms iš­lai­ky­ti ry­šį su Lie­tu­va, nes jis neats­to­tų pri­gim­ti­nės tei­sės į pi­lie­ty­bę pra­ra­di­mo. Tai gal­būt tik­tų ne­bent tiems lie­tu­viams, ku­rie gy­ve­na Švei­ca­ri­jo­je ar Aust­ra­li­jo­je, ar ki­to­se pa­na­šio­se ša­ly­se, ku­rioms ne­bū­tų tai­ko­mas mi­nė­tas Pi­lie­ty­bės įsta­ty­mo pa­kei­ti­mo pro­jek­tas, bet ir jiems jis tur­būt neats­to­tų pi­lie­ty­bės pra­ra­di­mo. Lie­tu­vio pa­sas ne­ga­li pa­keis­ti pi­lie­ty­bės iš­sau­go­ji­mo, nes Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pi­lie­čio pa­sas yra ne tik tei­siš­kai ge­ro­kai rim­tes­nis do­ku­men­tas, bet ir ry­šio su Lie­tu­vos vals­ty­be pa­tvir­ti­ni­mas. Tai ne tik sim­bo­liai, bet ir tei­sės ir pa­rei­gos, da­ly­va­vi­mas po­li­ti­nia­me ir ki­ta­me vals­ty­bės gy­ve­ni­me ir pri­gim­ti­nio nuo­la­ti­nio ry­šio su Tė­vy­ne jaus­mas, nes pi­lie­čio pa­se įra­šy­ta, kad pi­lie­tį gi­na Lie­tu­vos Res­pub­li­ka. To­dėl toks įsta­ty­mo pro­jek­tas ne­ga­li pa­keis­ti bū­ti­nu­mo siek­ti iš­sau­go­ti Lie­tu­vos pi­lie­ty­bę tais at­ve­jais, kai tu­ri­ma ir NA­TO ar ES vals­ty­bės pi­lie­ty­bė, kaip nu­ma­to Pi­lie­ty­bės įsta­ty­mo pa­kei­ti­mo pro­jek­tas, ku­rį pa­si­ra­šė net 114 Sei­mo na­rių, dėl ku­rio Sei­mas krei­pė­si į Kons­ti­tu­ci­nį Teis­mą ir ku­rio priė­mi­mo taip lau­kia dau­ge­lio už­sie­nio ša­lių lie­tu­viai.“

Liū­nė Su­te­ma, gar­si išei­vi­jos poe­tė, ku­riai Na­cio­na­li­nė kul­tū­ros ir me­no pre­mi­ja 2007 me­tais bu­vo su­teik­ta „už dva­si­nės sau­gos poe­zi­ją rin­ki­ny­je „Te­bū­nie“, į Vil­nių at­siim­ti gar­bin­go ap­do­va­no­ji­mo neat­vy­ko. Ne­ko­men­ta­vo, ko­dėl, o neat­vy­ko dėl pa­pras­čiau­sios prie­žas­ties, ji nie­ka­da po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro ne­sie­kė nau­jo pa­so. Kai Le­mon­te aš jos pa­klau­siau, ar ji po 1990-ųjų me­tų pa­siė­mė Lie­tu­vos am­ba­sa­do­je ar kon­su­la­te nau­ją­jį pa­są, ji liūd­no­kai pa­žiū­rė­jo į ma­ne ir pa­sa­kė, kad nie­ka­da to ne­da­rys, nes ji tu­ri „tik­rą­jį“ Lie­tu­vos pa­są, ku­rį pa­siė­mė ir ne­šio­jo prie krū­ti­nės pa­si­trauk­da­ma nuo ko­mu­nis­tų oku­pa­ci­jos po ka­ro. Ne­la­bai ką tu­rė­jau jai at­sa­ky­ti, nes iš­kal­bin­ges­nis bu­vo poe­tės akių žvilgs­nis. To­kių lie­tu­vių, ku­rie nie­ka­da ne­si­krei­pė į val­džios ins­ti­tu­ci­jas, kad gau­tų nau­ją pa­są, JAV su­ti­kau ne vie­ną.

Oru­mas, iš­di­du­mas, ti­kė­ji­mas Lie­tu­va, iš ku­rios jie pa­si­trau­kė, jiems ne­lei­do že­min­tis ir pra­šy­ti. Tik po to su­vo­kiau Liū­nės Su­te­mos žo­džius „EMIG­RUO­SIU Į ŠA­LĮ, KU­RIOS DAR NĖ­RA, IR DUO­SIU JAI VAR­DĄ SU­TE­MA.“

Ne­ju­čia da­bar pri­si­me­nu ne tik Liū­nę, bet ir šių die­nų išei­vės, kū­ry­bin­gos ra­šy­to­jos, bu­vu­sios šiau­lie­tės, „Pa­sau­lio lie­tu­vio“ žur­na­lo re­dak­to­rės, jau ke­lio­li­ka me­tų gy­ve­nan­čios Kip­re, Da­lios Sta­pon­ku­tės žo­džius, pa­ra­šy­tus jos kny­gos pa­va­di­ni­me „Iš dvie­jų ren­kuo­si tre­čią: ma­no ma­žo­ji odi­sė­ja“. Man šian­dien tie žo­džiai ke­lia vir­pu­liu­ką ir ne­ri­mą. Gal to­dėl, kad gal­vo­ju apie Ita­kę? Ir joks Lie­tu­vio pa­sas čia ne­pa­dės, nes jis tik sal­dai­nis, tik smė­lio dė­žė žai­di­mams. Ne­rei­kia ap­gau­di­nė­ti nei sa­vęs, nei ki­tų. Jau šian­dien tu­ri­me ma­ty­ti rim­tus rei­ka­lus ir ana­lo­giš­kus spren­di­mus, nes sal­dai­niais dar nie­kam ne­pa­vy­ko už­tik­rin­ti išei­vių, už­sie­ny­je gy­ve­nan­čių tau­tie­čių ry­šio su sa­vo Tė­vy­ne. Bran­gin­ki­me kiek­vie­ną iš to mi­li­jo­no, šiuo­kart gy­ve­nan­čių to­liau nuo pri­gim­ti­nės Tė­vy­nės Lie­tu­vos.