Naujausios
Lietuvai ir Norvegijai – po pusmetį
Linkaičių kaimo (Joniškio rajonas) gyventojas Juozas Greičiūnas savo dabartinį gyvenimą dalina į dvi dalis: pusę metų jis praleidžia avininkystės ūkyje Norvegijoje, kitą pusę – šaltuoju metų laiku – Lietuvoje.
Savoje šalyje, gimtajame kaime jis dirba bibliotekos kūriku. Jaunas vyras sako, kad Norvegijoje per savaitę gali uždirbti daugiau nei Lietuvoje per mėnesį.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Lietuvoje dirba iki pavasario
32-ejų metų Juozas Greičiūnas, prasidėjus šildymo sezonui, rytais skuba į katilinę, kad Linkaičių kaimo bibliotekininkei ir skaitytojams netektų šalti, vartant knygų puslapius ar rymant prie kompiuterių.
Kūrikas keletą kartų per dieną užsuka patikrinti, kaip katilas kaista, ar laikosi pakankama temperatūra. Čia jis dirbs iki pavasario, kol reikės šildyti patalpas.
Pusmetį rūpinasi avimis
Nuo gegužės mėnesio jaunas vyras persikels pusmečiui į Norvegiją. Šiaurinėje šios šalies dalyje, kur sniegas išsilaiko iki pavasario pabaigos, o aukštesnėse vietose nenutirpsta ir vasaros vidury, lietuvis prižiūrės avių bandas.
Juozui teks rūpintis, kad avys sėkmingai atsivestų ėriukų. Jis gyvulius šers, milteliais užpildys aparatą, kuriame pagamintas šiltas pienas vamzdeliais keliaus į gardus ir ten keturkojai vilnos kamuoliukai, atstumti mamų arba likę našlaičiais, kiekvienas čiulps šį maistą iš netikro spenio.
Juozas sako, kad tokį pieno aparatą net ir Norvegijoje gali įsigyti ne kiekvienas ūkininkas. Tačiau investicija atsiperka, nes nė vienas ėriukas nepražūsta.
Vasarai avys keliauja į salą
Ėriukams paūgėjus, sutvirtėjus, Juozas kartu su šeimininku, beveik 60 metų Franku, 200 veislinių motininių avių kartu su prieaugliu specialiu keltu gabens į Norvegijos jūros Soroya salą.
Laivą samdo keli ūkininkai. Vėliau kiekvienas savo laiveliu nuplaukia patikrinti, kaip jų banda gyvena.
Specialiuose aptvaruose suvarytoms vyresniosioms avims kelionė jau gerai pažįstama.
Iki Soroyos nuo šeimininko ūkio – keturios valandos plaukimo.
Nuošalioje Soroyos saloje avys gyvena iki rudens. Kol kalnuose yra sodrios žolės. Kiekvienai aviai motinai po kaklu pririštas varpelis.
Į šį garsą skuba tolėliau nuklydę ėriukai, pagal varpelio skambesį jas suranda ir ūkininkai.
Parplukdė elniuką
Bandos saloje paliekamos be baimės, kad kažkas pavogs ar išpjaus. Juozas per visą darbo laiką nematė nė vieno vilko ir negirdėjo, kad jie būtų ten šeimininkavę. Užtat šiaurinių elnių prisižiūrėjo iki soties.
Vienas jaunas elniukas vasarą įsimaišė į Franko avių bandą ir su ja klaidžiojo iki rudens.
Šeimininkas, atvykęs į salą gyvulių parsigabenti, parplukdė į tvartą ir ūgtelėjusį elniuką, kuris niekur nuo avių nesitraukė. Tik plaukiant keltu laukinis gyvūnas kažkur susitrenkė ir nusilaužė ragą.
Pirmi metai – sunkiausi
Juozas Greičiūnas Norvegijoje vasaros sezonu dirba jau trejus metus. Pirmaisiais buvo sudėtinga, nes norvegų kalbos nemoka, o anglų kalba irgi ne gimtoji. Bet su Franku, buvusiu anglų kalbos mokytoju, ir žodžiais, ir gestais susitardavo, ką turi padaryti. Antrais metais buvo gerokai lengviau.
Dabar vyras žino, ką turi daryti, šeimininkui nurodyti nebereikia. Pats pamato, ko trūksta, kuo dar pasirūpinti. Sudėtingiausia būna avių ėriavimosi metu. Budi ir naktimis.
Dyzelinas kainuoja beveik kaip Lietuvoje
Pas Franką lietuvis pluša neskaičiuodamas valandų. Uždarbis to vertas. Legaliai įdarbintas linkaitiškis palygina: Norvegijoje per savaitę galima uždirbti daugiau nei Lietuvoje per mėnesį. Tiesa, ir kainos ten didelės. Nors pats beveik nieko nepirko.
„Aš nerūkau, negeriu. O tabako gaminiai ir stiprieji gėrimai Norvegijoje ypač brangūs. Nuo ūkio iki artimiausio miestelio Altos – apie 10–15 kilometrų. Maistu rūpintis man nereikėjo. Jį ir pastogę suteikė šeimininkai, – aiškina Juozas. – Tačiau įsidėmėjau, kad dyzelinas ten kainuoja 5 litus už litrą, taigi, beveik nesiskiria nuo mūsiškų kainų. Tuo tarpu, jų atlyginimai kelis kartus didesni.“
Norvegijos sveikatos sistemos subtilybės
Lietuvis Frankui padeda ir mišką tvarkyti, kirsti medžius. Dengė stogą. Nuo to stogo neatsargiai dirbdamas nuslydo ir skaudžiai krito. Iš pradžių manė tik susitrenkęs ranką, bet netrukus ji ištino, po kelių dienų pamėlynavo.
Tad darbininkui iš Lietuvos teko susipažinti su Norvegijos sveikatos sistemos subtilybėmis.
Pirmiausia šeimininkas jį nugabeno į Altos ligoninę, kur paciento ranka buvo peršviesta. Paaiškėjus, kad skilę dilbio kaulai, medikai Juozą sugipsuoti rankos išsiuntė į kitą ligoninę, esančią už maždaug 150 kilometrų.
„Kadangi norvegų kalba nešneku, neišsiaiškinau, kodėl tokia sistema. Galbūt kitokių sužalojimų atveju taip toli nesiųstų,“ – svarsto lietuvis.
Po šio įvykio, kol ranka sugijo, Juozas vis gaudavo paprastu laišku atsiunčiamus pranešimus, kurią dieną ir kurią valandą turįs atvykti į tą pačią ligoninę už 150 kilometrų, pasitikrinti sveikatos būklės.
„Nuvažiuodavau, o ten peršviesdavo ar šiaip patikrindavo. Procedūra – penkių minučių, o kelias tolimas,“ – mena lietuvis.
Poliarinė naktis ir žvejyba
Gražiausi Linkaičių kaimo gyventojo iš Norvegijos parsivežti įspūdžiai – nepakartojami gamtos vaizdai ir žvejyba. Jūra, upės, kalnai, fiordai nepalieka abejingų. Stebina ir poliarinė naktis, būnanti tuo metu, kai vyras pradeda savo darbų sezoną svečioje šalyje.
„Net 2–3 valandą nakties šviesu. Lietuvoje dirbi, kol sutemsta, o ten gali plušėti kad ir kiaurą naktį. Jei į laikrodį nepažiūrėsi, nė nesuprasi, ko pavargęs jautiesi,“ – juokiasi lietuvis.
„Neseniai Lietuvoje laukdamas eilės kirpykloje perskaičiau laikraštyje skelbimą, kad organizuojamos kelionės žvejybai į Soroya salą Norvegijoje. Taigi ten aš ir keliauju kasmet. Nė nežinojau, kad specialios išvykos rengiamos,“ – sako vyras.
Su Franku Norvegijos jūroje Juozas yra sugavęs ne vieną puikų laimikį: lašišų, menkių, plekšnių, otų. Lietuvis nelinkęs girtis. Ten visa žuvis didelė, sako jis.
Menkių vietiniai vasarą negaudo, nes dėl šiltesnio vandens, neva, jų mėsa suminkštėja.
Vilioja žuvis guminiu masalu. Ant vieno valo pritvirtina penkis kabliukus su tokiu masalu ir netrukus visus juos žuvys jau būna sugriebusios. Tik spėk traukti.
Išvykti privertė mažėjantis atlygis
Lietuvių emigracijos srautai nemažėja. Juozas Greičiūnas sako, kad į Norvegiją nebūtų važiavęs, jei galėtų gerai verstis gimtoje šalyje.
Jam teko dirbti lentpjūvėse, kitose įmonėse. Bet atlyginimas vis mažėjo ir jaunas vyras pradėjo dairytis į užsienį.
Vyresnysis Juozo brolis Norvegijoje dirbo jau ne vienerius metus, tad pasekė jo pėdomis. Kol kas Juozas nėra tikrasis emigrantas, nes pusmetį praleidžia Lietuvoje.
„Kaime jaunimo sparčiai mažėja. Vieni dirba Londone, kiti Norvegijoje. Visi ieško geresnės duonos. Turiu nemažai pažįstamų lietuvių, šaknis įleidusių Ispanijoje. Ten pats dirbau 2001 metais. Tada buvau vienos pirmųjų emigrantų bangos atstovas. Teko ir pomidorus skinti, ir barmenu bei kepėju kavinėje dirbti,“ – pasakoja 32-ejų metų Linkaičių kaimo gyventojas.
Jaunas vyras prasitaria paauglystėje niekada negalvojęs, kad teks uždarbiauti svečioje šalyje. Ir apgailestauja, kad mokykloje nesistengė mokytis, neįgijo specialybės.
Juozo GREIČIŪNO asmeninio albumo nuotraukos
ŽVEJYBA: Juozas pasakoja, kad žvejyba Norvegijoje visada būna sėkminga – kimba daug didelių žuvų.
PERSIKĖLIMAS: Avys vasarai iš ūkio keltu iškeliauja į nuošalią Soroya salą.
PRIEŽASTIS: Juozas Greičiūnas į Norvegiją nebūtų važiavęs, jei galėtų gerai verstis gimtoje šalyje.
VARPELIAI: Kiekviena avis po kaklu turi varpelį, pagal kurio skambesį ją suranda ir šeimininkas, ir ėriukai.i
KARTU: Juozas su šeimininku Franku ir kartu dirba, ir vyksta į žvejybą, iškylas gamtoje.
LAZDA: Juozas pasakoja, kad lengva, ilga aliumininė lazda padeda nesuklupti vaikštant po kalnus ir gaudyti išsibėgiojusias avis.
ELNIAI: Kalnuose laksto gausybė elnių.
GROŽIS: Labiausiai Norvegijoje žavi lietuvio akiai neįprastas reljefas, gamta.
