Lietuva kuriama ir po šimto metų

Lietuva kuriama ir po šimto metų

2018-ie­ji: įvy­kiai ir žmo­nės

Lie­tu­va ku­ria­ma ir po šim­to me­tų

2018-ie­ji – Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo 100-me­čio me­tai. Vir­gi­ni­ja Šiukš­čie­nė, „Auš­ros“ mu­zie­jaus di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja, sa­ko, jog iš­ki­li da­ta bu­vo pro­ga at­si­gręž­ti į is­to­ri­ją ir iš­mok­ti jos pa­mo­kas.

„Ba­na­li fra­zė, jog rei­kia mo­ky­tis iš is­to­ri­jos, bet taip yra, – sa­ko is­to­ri­kė. – Lie­tu­vos kū­ri­mas – pro­ce­sas, ku­ris ne­si­bai­gia.“

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ruta@skrastas.lt

Nuo Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos ry­šio

– 2018 me­tai bu­vo iš­skir­ti­niai Lie­tu­vos 100-me­čio mi­nė­ji­mu. Ko­kius šio mi­nė­ji­mo ak­cen­tus, kaip is­to­ri­kė, iš­skir­tu­mė­te?

– Kiek­vie­nai vals­ty­bei la­bai svar­bu tu­rė­ti sa­vo is­to­ri­jos ir rai­dos vir­šu­kal­nes, at­kreip­ti į jas vi­suo­me­nės dė­me­sį ir suak­tua­lin­ti.

„Auš­ros“ mu­zie­jus dar 2016 me­tais su­ren­gė su šia iš­ki­lia da­ta su­si­ju­sią pir­mą­ją pa­ro­dą. Tai įvy­ko Lat­vi­jos Jel­ga­vos mu­zie­ju­je. Ten eks­po­na­vo­me pa­ro­dą „Nep­rik­lau­so­mų vals­ty­bių Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos kū­rė­jai Min­tau­jos gim­na­zi­jo­je“.

Jos ėmė­mės gal­vo­da­mi apie šimt­me­čio mi­nė­ji­mą pla­tes­nia­me kon­teks­te, o ry­šys su Lat­vi­ja mums vi­sa­da bu­vo svar­bus.

Min­tau­jos gim­na­zi­ją yra bai­gęs mū­sų Pre­zi­den­tas An­ta­nas Sme­to­na, ją yra bai­gę net pen­ki mū­sų mi­nist­rai pir­mi­nin­kai. Čia mo­kė­si daug Lie­tu­vos kul­tū­ros ir vi­suo­me­nės vei­kė­jų. Tarp jų – ke­tu­ri, ta­pę 1918 me­tų Va­sa­rio 16-osios ak­to sig­na­ta­rais.

Pa­ra­le­liai mo­kė­si ir tie, ku­rie Lat­vi­ją kū­rė. Min­tau­jos gim­na­zi­ją yra bai­gę du Lat­vi­jos pre­zi­den­tai.

Per šios gim­na­zi­jos is­to­ri­ją ga­lė­jo­me pa­ro­dy­ti Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos ke­lius į ne­prik­lau­so­my­bę. Mes vals­ty­bę at­kū­rė­me, lat­viai – su­kū­rė. Svar­bu pa­si­žiū­rė­ti į ar­ti­miau­sius kai­my­nus.

Lat­vi­jos 100-me­čio ren­gi­niai pra­si­dė­jo nuo šios mū­sų pa­ro­dos Jel­ga­vo­je.

2017 me­tais mi­nė­da­mi Va­sa­rio 16-ąją tą pa­ro­dą ati­da­rė­me Šiau­liuo­se. Po to ji dar ke­lia­vo po Lat­vi­ją ir Lie­tu­vą – iš vi­so bu­vo pa­ro­dy­ta 10 vie­tų. Sa­vo vaid­me­nį ji at­li­ko – iki šiol at­si­lie­pi­mų su­lau­kia­me ir iš Lat­vi­jos, ir Lie­tu­vos. Lat­viai ste­bė­jo­si, kad tiek daug gar­sių lie­tu­vių Min­tau­jo­je mo­kė­si.

Šiau­lių ak­cen­tai ir at­ra­di­mai

– Kaip Šiau­liuo­se „Auš­ros“ mu­zie­jus pri­si­dė­jo prie šimt­me­čio mi­nė­ji­mo?

– Ma­no­me, kad pa­ro­da apie Min­tau­jos gim­na­zi­ją ins­pi­ra­vo­me ir Lie­tu­vos 100-me­čio pa­mi­nė­ji­mo Šiau­liuo­se kon­cep­ci­ją. Pa­dė­jo­me mies­tui ras­ti grū­dą, ku­riuo ga­li­ma rem­tis.

Šiau­liuo­se ak­cen­tuo­ti Va­sa­rio 16-osios ak­to sig­na­ta­rai, ku­rie mo­kė­si Šiau­lių gim­na­zi­jo­je. Jų čia, kaip Min­tau­jos gim­na­zi­jo­je, mo­kė­si ke­tu­ri – My­ko­las Bir­žiš­ka, Ste­po­nas Kai­rys, Al­fon­sas Pet­ru­lis ir Jo­nas Vi­lei­šis.

Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­jo­je su­reng­ta sig­na­ta­rams skir­ta pa­ro­da, iš­leis­tas Šiau­lių gim­na­zi­jos veik­los šimt­me­čio al­bu­mas, Sa­vi­val­dy­bė prie gim­na­zi­jos įren­gė me­ni­nį ak­cen­tą.

Ak­cen­tuo­da­mi is­to­ri­nes as­me­ny­bes, kū­ru­sias Lie­tu­vą, suak­tua­li­no­me jų vaid­me­nį ir Šiau­liai at­ra­do sa­vo vie­tą 100-me­čio mi­nė­ji­me.

2018 me­tais su­kū­rė­me dar vie­ną pa­ro­dą „Svei­ka, Nep­rik­lau­so­mo­ji“, ku­ri ir­gi ke­liau­ja po Lie­tu­vą. Pris­ta­to­me ne­prik­lau­so­my­bės ženk­lus: kaip mo­der­nė­jo, kaip kū­rė­si vals­ty­bė – pra­de­dant po­li­ti­niais įvy­kiais ir bai­giant gy­ve­ni­mo bū­du. Šiuo me­tu paroda eks­po­nuo­ja­ma Plun­gės mu­zie­ju­je.

Me­tų pa­bai­go­je ak­cen­tus vėl sky­rė­me sa­vo kai­my­nams. Dvi mū­sų pa­ro­dos yra skir­tos Lat­vi­jos ne­prik­lau­so­my­bei: Ch. Fren­ke­lio vi­lo­je – „Lat­vių mo­der­nis­tai Ro­mas Su­ta ir Alek­sand­ra Bel­co­va“, o Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­ju­je – Vi­lio Ry­dze­nie­ko (1884-1962) fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­da.

V. Ry­dze­nie­kas ži­no­mas kaip vie­nin­te­les fo­tog­ra­fi­jos, ku­rio­je už­fik­suo­tas Lat­vi­jos ne­prik­lau­so­my­bės pa­skel­bi­mas, au­to­rius.

Mes V. Ry­dze­nie­ką at­ra­do­me reng­da­mi pa­ro­dą apie Min­tau­ją. Ta­da iš­siaiš­ki­no­me, jog jis gi­męs Ža­ga­rė­je, mo­kė­si Šiau­liuo­se, kad Fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­ju­je tu­ri­me ir ne­di­de­lę jo fo­tog­ra­fi­jų ko­lek­ci­ją.

Da­bar at­va­žia­vę lat­viai ste­bi­si, kad gar­sio­sios nuo­trau­kos au­to­rius yra iš Lie­tu­vos. Tai ir jiems nau­jie­na. Vi­so­kių ry­šių ran­da­me abie­jų ša­lių is­to­ri­jo­je.

Pro­ga pa­žvelg­ti ir į sa­ve

– Jū­sų žvilgs­niu, kas svar­biau­sia šimt­me­čio mi­nė­ji­me?

– Sup­ran­tu, kad vals­ty­bės šimt­me­tį švęs­da­mas lie­tu­vis ne­la­bai gi­li­na­si į is­to­ri­nius fak­tus, ar tai bu­vo vals­ty­bės su­kū­ri­mas ar at­kū­ri­mas. Svar­bu, kad šven­čia ir no­ri švęs­ti.

Išs­kir­ti­nės bu­vo kai­mų ir mies­tų bend­ruo­me­nių ini­cia­ty­vos – ir mez­gė ša­li­kus, ir py­nė ta­kus, ir pa­mink­lus sta­tė. Tris­pal­ves bu­vo­me įsi­se­gę, jau­ni­mas puo­šė­si tris­pal­vė­mis apy­ran­kė­mis. Mums pa­tiems rei­kė­jo to pa­ky­lė­ji­mo ir sa­vęs iden­ti­fi­ka­vi­mo su Lie­tu­va.

Tai smulk­me­nos, bet jos la­bai svar­bios. Kai vals­ty­bės lyg­me­niu šven­čia­ma – vis­kas ge­rai, bet kai žmo­nės pa­tys no­ri švęs­ti, yra dar ge­riau.

Mes, mu­zie­ji­nin­kai, ir­gi no­rė­jo­me bur­ti bend­ruo­me­nę, pa­ro­dy­ti, kas bu­vo Lie­tu­vo­je, kaip ji kū­rė­si. Svar­bus mums bu­vo ir ry­šių su lat­viais at­ra­di­mas.

Šimt­me­tį šven­čia­me ne vie­ni – kai­my­ni­nių ša­lių Lat­vi­jos, Es­ti­jos, Suo­mi­jos, Len­ki­jos šimt­me­čiai pa­ro­do, kad mes ly­giai taip pat kaip lat­viai, es­tai, len­kai ar suo­miai, esa­me Eu­ro­pos da­lis. No­rė­jo­me ir tuos da­ly­kus už­grieb­ti ir mums tai pa­vy­ko.

– At­sig­rę­žė­me į is­to­ri­ją, is­to­ri­nes ame­ny­bes, ar ne­tu­rė­tu­me ir į sa­ve pa­si­žiū­rė­ti, su­si­mąs­ty­ti, ko­kie esa­me?

– Vi­sa­da svar­bu at­si­suk­ti į praei­tį ir iš­mok­ti is­to­ri­nes pa­mo­kas. Tai ba­na­li fra­zė, bet taip yra. Prieš šim­tą me­tų vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jas kū­rė­me, ne­prik­lau­so­my­bę tvir­ti­no­me ir da­bar jau tris de­šimt­me­čius ku­ria­me. Vals­ty­bės kū­ri­mas yra pro­ce­sas. Ir bus pro­ce­sas. Kai ku­rie da­ly­kai yra ir pa­na­šūs, ir kar­to­ja­si.

– Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dai – taip pat 100 me­tų. Ko ga­li­ma bū­tų pa­si­mo­ky­ti iš bu­vu­sių pir­mų­jų bur­mist­rų, mies­to Ta­ry­bos na­rių?

– Is­to­ri­ja ro­do, kad pro­duk­ty­viau­sios veik­los pa­sie­kia­me, kai su­ge­ba­me su­si­tar­ti. Po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro bu­vo la­bai sun­ku, ne­bu­vo nė sa­vi­val­dos kū­ri­mo pa­vyz­džio. Mies­to Ta­ry­bo­je ly­giai taip pat bu­vo ir kai­rė, ir de­ši­nė.

Pa­vyz­džiui, Ka­zi­mie­ras Venc­laus­kis bu­vo kai­ry­sis, o Sta­nis­la­va Venc­laus­kie­nė – de­ši­nio­ji. Abu bu­vo Ta­ry­bos na­riai ir su­ge­bė­jo su­si­tar­ti ne tik šei­mo­je, bet ir Ta­ry­bo­je.

As­me­ny­bės daug le­mia. Pa­vyz­džiu ga­lė­tų bū­ti K. Venc­laus­kis, ku­ris ėmė ini­cia­ty­vą į sa­vo ran­kas, su­ge­bė­jo su ki­tais po­li­ti­kais tar­tis ir ta­po pir­muo­ju mies­to bur­mist­ru.

Ir šian­dien mies­to sa­vi­val­do­je, jei­gu ne­bus pa­siek­tas su­si­ta­ri­mas, mes nie­kur ne­nuei­sim.

Esa­me ir ant Nau­jų­jų me­tų slenks­čio, ir ant nau­jų sa­vi­val­dos rin­ki­mų slenks­čio. Tiems, ku­rie ei­na į rin­ki­mus pir­miau­sia rei­kia pa­gal­vo­ti apie sa­vo kom­pe­ten­ci­ją, pa­tir­tį ir apie to­kias mo­ra­li­nes są­vo­kas, kaip są­ži­nė ir gar­bė.

Tie­są sa­kant, mū­sų vi­suo­me­nė­je į pir­mą pla­ną la­biau ei­na sa­vi­ver­tė, sa­vęs ver­ti­ni­mas ir įtvir­ti­ni­mas, nei sa­vi­gar­ba ir są­ži­nin­gu­mas. Nau­dos sie­kis do­mi­nuo­ja, o tu­rė­tų do­mi­nuo­ti ver­ty­bi­niai da­ly­kai.

Sa­vi­val­dy­bės ta­ry­bos na­riai tu­ri apie mies­tą ir mies­tie­čius gal­vo­ti. Bet tai, kas šian­dien vyks­ta mies­to Ta­ry­bo­je, ne­lei­džia sa­ky­ti, jog taip yra. Po­li­ti­kai pir­miau­sia apie sa­ve gal­vo­ja.

Kaip is­to­ri­kė lin­kė­čiau prieš žen­giant žings­nį į sa­vi­val­dos ta­ry­bą pa­gal­vo­ti, ar ga­liu ten bū­ti ir ri­kiuo­tis į gre­tą to­kių as­me­ny­bių, kaip K. Venc­laus­kis, Jac­kus Son­dec­kis, Pe­lik­sas Bu­gai­liš­kis, Sta­sys Lu­kaus­kis – jie su­kū­rė Šiau­lius.

Mū­sų sa­vi­val­dos veik­lą žmo­nės po 100 me­tų ir­gi ver­tins. Apie tai ma­žai gal­vo­ja­me.

Šimt­me­čio mi­nė­ji­mo kon­teks­te la­bai vy­kęs bu­vo at­ku­ria­mo­sios do­ku­men­ti­kos cik­las „Žmo­nės, ku­rie su­kū­rė Lie­tu­vą“. Jie pir­miau­sia pa­ro­dy­ti, kaip žmo­nės, ku­rie bu­vo ir ge­ri, ir blo­gi, bet kri­ti­niais mo­men­tais, kai spren­dė Lie­tu­vos li­ki­mą, su­ge­bė­jo su­si­tar­ti. Su­ge­bė­jo sa­vo po­li­ti­nes ir ki­tas am­bi­ci­jas nu­stum­ti į ant­rą pla­ną, o jei­gu ne­su­ge­bė­jo, tai įvyk­da­vo ne­ge­rų da­ly­kų.

Svar­biau­sia ži­nia ir yra ta, kad Lie­tu­vą kū­rė žmo­nės – ne pre­zi­den­tai, ne mi­nist­rai pir­mi­nin­kai. Žmo­nės, ku­rie jau­tė at­sa­ko­my­bę.

– Ko lin­kė­tu­mė­te Nau­jųjų me­tų be­lau­kiant?

– Kad ei­tu­me į su­si­ta­ri­mą, kad mū­sų gy­ve­ni­mas bū­tų ra­mus, švie­sus ir vil­tin­gas. Tu­rė­ki­me vil­ties – tai svar­biau­sia.

Pro­fe­so­riui Egi­di­jui Alek­sand­ra­vi­čiui, ku­ris yra Išei­vi­jos ins­ti­tu­to di­rek­to­rius, per mu­zie­jaus „Šimt­me­čio na­ra­ty­vų“ cik­lo ren­gi­nį už­da­viau klau­si­mą, kaip jis įsi­vaiz­duo­ja Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo mi­nė­ji­mą dar po 100 me­tų? Tie­saus at­sa­ky­mo neiš­gir­dau.

Ne­si­no­ri ti­kė­ti, jog po šim­to me­tų Lie­tu­vos is­to­ri­ja liks tik Išei­vi­jos ins­ti­tu­to ty­ri­nė­ji­mo ob­jek­tas. Ti­kė­kim, jog ir po 100 me­tų Lie­tu­va kles­tės.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Is­to­ri­kė Vir­gi­ni­ja Šiukš­čie­nė, „Auš­ros“ mu­zie­jaus di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja, pa­brė­žia, jog ne pre­zi­den­tai, ne mi­nist­rai pir­mi­nin­kai kū­rė Lie­tu­vą, o žmo­nės, ku­rie jau­tė at­sa­ko­my­bę.