Lie­tu­viš­kas Uk­rai­nos kai­mas lai­do­ja žu­vu­sius ka­rius

El­do­ra­do But­ri­mo nuo­tr.
Prie neseniai palaidoto kario Sergijaus Nerodos kapo gedi mama Svetlana bei pusbrolis Jurijus.
Lietuvos kunigaikščių pastatyta ir valdyta, keturis šimtus kilometrų nuo Kijevo nutolusi didinga Lucko pilis yra labiausiai į Vakarus nutolusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) pilis. Tačiau dalis Ukrainos istorikų teigia, kad dar pusšimtį kilometrų į Vakarus nutolusi buvo mažesnė LDK pilis Litovežo kaime, kuris viduramžiais vadinosi Litovižu.

Gyvenvietės pavadinimas, spėjama, buvo sudarytas iš žodžių „Litva“ (Lietuva) ir „veža“ (bokštas, pilis). Nors dėl archeologinių tyrimų trūkumo istorikai neturi vieningos nuomonės dėl pilies kilmės, šio kaimelio herbe puikuojasi ant balto žirgo jojantis Vytis.

Kokiomis nuotaikomis karo metu gyvena „lietuviškas kaimas“?

Litovežas yra arti Lenkijos sienos ir šimtas kilometrų nuo Voluinės regiono sostinės Lucko. Kaime gyvena pusantro tūkstančio žmonių, namai nėra susitelkę gyvenvietės centre, o plačiai išsimėtę, todėl, važiuojant greitkeliu iš Lvovo į Kovelį, Litovežo galima nepastebėti.

Juolab kad spalvingas kaimo pavadinimas puikuojasi ne prie kelio, o prie už dviejų šimtų metrų esančios vidurinės mokyklos.

Už vidurinės stovi pradinė mokykla, kiek toliau vaikų darželis, kaimelio muziejus bei statomas naujas seniūnijos pastatas. Už jo – vaikų žaidimo aikštelė bei kaimelio pasididžiavimas, prieš pat karą pastatyta ir aptverta futbolo aikštelė su dirbtine danga.

Centrinės aikštės prieigoje stovi dar didesnis kaimo pasididžiavimas – pačių gyventojų lėšomis ir rankomis prieš 25 metus pastatyta Dievo Motinos cerkvė.

Litoveže cerkvė stovėjo nuo senų laikų, pastatyta prieš 240 metų, tačiau ji buvo pavaldi Maskvos patriarchatui. Žmonės džiaugėsi nepriklausomybe ir nebenorėjo cerkvėje klausytis Kremliaus propagandos.

„Čia žmonės labai darbštūs ir religingi, matote, kieme ir dabar keliolika moterų susirinko į talką, kad prieš šv.Velykas išvalytų teritoriją apie šventovę“, – džiaugėsi šventikas Vasilijus.

Žmonės per šv. Velykas į cerkvę renkasi vidurnaktį ir dalyvauja iki penktos valandos ryto vykstančiose pamaldose, po to eina valgyti šventiškų pusryčių bei į kapines lankyti mirusių.

Dvasininkas apgailestavo, kad net po to, kai senoji Litovežo cerkvė perėjo Kijevo priklausomybėn, keturios šeimos liko ištikimos maskvietiškai cerkvei ir vyksta į pamaldas kitose vietovėse.

Kaime liko šimtas karo pabėgėlių, kurie be jokio pykčio vaikšto į ukrainietiškas pamaldas, nors Charkove ar Dnepre lankė rusiškas.

„Šiemetinės Velykos, kaip ir pernykštės, nebus tokios šventiškos, kaip prieš karą“, – spėjo kaimo tarybos pirmininkė Olena Kasiančuk. Prieš kelias dienas buvo palaidotas fronte žuvęs 37 metų litovežietis Sergijus Neroda, kaime paskelbtas gedulas.

Kare jau žuvo šeši Litovežo seniūnijos gyventojai, trys iš jų gyveno pačiame Litoveže. Į seniūniją įeina šeši kaimai, juose gyvena 4 tūkstančiai žmonių.

Pirma karo netektis kaimą ištiko dar 2014 metais. Mūšyje su separatistais prie Lugansko žuvo 27 metų jaunesnysis seržantas Volodimiras Jakobčukas, našlaičiais palikęs du savo sūnelius.

Lucko universitete psichologo specialybę įgijęs V. Jakobčukas įstojo į armiją, dalyvavo dviejose karinėse misijose užsienyje. Karys kartu su dar aštuoniais bendražygiais žuvo patekęs į priešo pasalą, kai šarvuotomis mašinomis vyko į pagalbą apsuptam ukrainiečių būriui. Pagerbdama kario atminimą Litovežo seniūnija vietos vidurinei mokyklai suteikė V. Jakobčuko vardą.

Fronte kaunasi du šimtai kaimo vyrų.

Litovežo kapinėse daug moterų. Prie S. Nerodos kapo buvo atvykusi ir mama Svetlana.

„Skaudi buvo ne tik žinia, kad sūnus žuvo, bet ir pranešimas, kad jo kūno iš mūšio lauko nėra kaip paimti, teritoriją prie Jampolio miesto Donecke užėmė priešas, ir nebuvo galima išsivežti žuvusių“, – pasakojo kario mama.

Žuvusiojo kūną pavyko pargabenti beveik po metų, laidotuvės įvyko, kai genetiniai tyrimai paliudijo kario tapatybę.

„Ašarų praliejau labai daug, bet dabar, kai palaidojom ir galiu ateiti parymoti prie kapo, skausmas atlėgo; širdžiai ramiau dar ir todėl, kad sapnuose Sergijų tiek aš, tiek jaunesnioji dukra regime ne liūdintį, bet linksmą“, – pasakojo moteris.

Pirmą karo dieną Sergijus užsirašė savanoriu ir buvo pasiųstas į frontą.

„Sergijus žuvo nuo skeveldrų, praėjus vos dviem dienom po Velykų, per kurias iš fronto paskambino absoliučiai visiems giminaičiams ir draugams, tai kaip ir atsisveikinimas“, – prisiminė pusbrolis Jurijus.

„Kai po Antrojo pasaulinio karo žmonės namų atstatymui ardė pilies plytas, tai kalbėjo, jog jos kitokios, lietuviškos, nes didesnės nei įprastos“, – pasakojo Litovežo muziejų aprodžiusi mokyklos direktorė Tetjana Ivanicka.

Direktorė didžiavosi, kad kasinėjimus šalia Litovežo vykdę archeologai padovanojo jų muziejui radinių.

Vienas įdomesnių eksponatų – ornamentais išsiuvinėtas rankšluostis su keliais mažyčiais Ukrainos simboliais, Gedimino stulpus primenančiais „tridančiais“. Tokį rankšluostį išsiuvinėjusios moters šeima buvo ištremta į Sibirą.

Kaimo tarybos pirmininkė O. Kasiančuk buvo Kijeve, pasitarime dėl šalies atstatymo. Telefonu moteris papasakojo, jog Litovežo herbas su Vyčiu seniūnijos tarybos sprendimu buvo patvirtintas 2016 metais.

Herbas primena istorinius saitus su Lietuva, kad čia stovėjo pilis, o gyvenvietė turi garbingą praeitį. Kijevo archeologai prieš kelerius metus pradėjo tyrinėti pilies liekanas ir nusprendė į pagalbą pasikviesti Lietuvos mokslininkų. Prieš trejus metus buvo surengta lietuvių ir ukrainiečių istorikų konferencija, joje suplanuoti bendri tyrimai.

O. Kasiančuk viliasi, kad po karo šis bendras projektas su Lietuva bus atgaivintas, o Litovežui pavyks užmegzti partnerystę su kokia Lietuvos gyvenviete. Kaimo vadovė svajoja kartu su lietuviais bei lenkais Litoveže suorganizuoti folkloro šventę.

„Gal tai taptų tradiciniu renginiu, nes karas parodė, kad lietuviai ir lenkai tikrai yra broliškos tautos, mums labai padeda, tad turime gaivinti ir bendrą istorinę atmintį bei kultūrinius, turistinius ryšius“, – sakė O. Kasiančuk.

O. Kasiančuk didžiuojasi, kad seniūnijos žmonės dosniai aukoja kariuomenei, o už tuos pinigus kaimo vaikinai Lenkijoje jau nupirko ir į frontą nuvežė dvylika mašinų.

Kas dvi savaites į tą fronto dalinį, kuriame tarnauja litovežiečiai, vyksta mašina su moterų ppagamintais skanėstais.