Naujausios
Straipsnių ir dokumentų rinkinys
Renginys Šiaulių kultūros centre prasidėjo jaunimo kamerinio choro „Atžalynas“ (meno vadovas Mindaugas Žalalis) ir dalyvių sugiedotu himnu. Klausytojams choras skyrė laisvės dvasia persmelktų dainų koncertą.
A. Gumuliauskas, sveikindamas su Laisvės diena, priminė, jog XX amžiuje šalį nuolat kankino svetima karinė jėga. 1915 metais įsitvirtino kaizerinė vokiečių kariuomenė, ją keitė bolševikai, Vilnių užėmė lenkai. 1939 metais Lietuvai teko įsileisti 20 tūkstančių raudonarmiečių – tik dešimčia tūkstančių karių mažiau, nei tuometinė Lietuvos kariuomenė.
Toliau laukė 1940 metų okupacija be šūvio, o 1941 metų birželio sukilimas, pasak profesoriaus, parodė, kad nepasidavėme taikiai. Sovietinę okupaciją keitė nacių, nacių – antroji sovietinė. Paskutiniai kariai iš Lietuvos teritorijos pasitraukė 1993 metų rugpjūčio 31 dieną.
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vyriausiasis tyrėjas Vidmantas Valiušaitis pažymėjo, kad Laisvės dienos reikšmė yra „per mažai įsipilietinusi sąmonėje“.
Antroji renginio dalis buvo skirta knygos „Birželis kvietė į kovą“ pirmo tomo pristatymui.
Šiemet, minint 80-ąsias sukilimo metines, visuomeninės iniciatyvos pagrindu buvo sudaryta redakcinė komisija, parengusi straipsnių ir dokumentų rinkinį.
Leidinio redakcinę kolegiją sudaro Audronius Ažubalis, Kostas Ivanauskas, Vytautas Landsbergis, Valdas Rakutis, Arvydas Sekmokas, Vidmantas Valiušaitis, tarp autorių – Arvydas Anušauskas, Kęstutis Girnius, Kęstutis Skrupskelis, Bronius Makauskas, istorinės asmenybės Juozas Brazaitis, Adolfas Damušis, Vincas Trumpa, Jonas Algirdas Antanaitis ir kiti.
Prisijungti prie knygos autorių kolektyvo buvo pakviestas ir A. Gumuliauskas, bet atsisakė teigdamas, kad šiuo metu sukilimo tema negali pasakyti nieko naujo, o kartotis nenori. A. Gumuliauskas žadėjo parašyti recenziją.
Planuota, kad pirmas knygos tomas bus 300–400 puslapių, bet išleistas gerokai didesnis – 600 puslapių. Antras tomas planuojamas tokios pat apimties, jame bus publikuojama diplomatinio korpuso dokumentacija.
Pasak leidyklos „Žara“ direktorės Ramutės Žandarienės, antras tomas turėtų pasirodyti rugsėjo pabaigoje. Skaitytojų pageidavimu, bus spausdinama ne tik asmenvardžių, bet ir abiejų tomų vietovardžių rodyklė.
„Kodėl visi bijo Birželio sukilimo?“
Knyga, pasak V. Valiušaičio, atsirado iš reikmės, kai tapo aišku, jog sukilimo 80-metis valstybės mastu nebus minimas. Idėja išsirutuliojo po V. Valiušaičio paskaitos apie diplomatiją ir sukilimą, diplomatinio korpuso įkurtą Tautinį komitetą.
Pasak V. Valiušaičio, su Birželio sukilimu diplomatinė tarnyba yra glaudžiai susijusi. Daug medžiagos šiai temai tirti suteikė Edvardo Turausko, paskutinio Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Politinio departamento direktoriaus, nuo 1940 iki 1946 metų – nuolatinio delegato prie Tautų Sąjungos ir pasiuntinybės patarėjo Berne (Šveicarija), archyvas Kalifornijoje. Susirašinėjimas tarp Lietuvos diplomatų yra išlikęs.
„Kodėl visi bijo Birželio sukilimo?“ – V. Valiušaičio klausė A. Gumuliauskas, praėjusios kadencijos Seimo Valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas.
„Nežino istorijos. Mums gėdytis tikrai nėra ko. Istorija mūsų nepaprastai įdomi, nepaprastai svarbi, bet ją reikia sudėlioti, ištraukti iš archyvų, perskaityti. Ir tada politikai turės argumentų apginti savo poziciją tarptautinėje plotmėje“, – sakė V. Valiušaitis.
Sukilimo, Laikinosios Vyriausybės ir kai kurių figūrų menkinimą jis įvardijo okupacijos neigimo strategijos dalimi: „Sukilimas labai aiškiai parodo valstybinį mąstymą ir sėkmingą įvykdymą, nors norima parodyti, kad tai nebuvo valstybinio galvojimo pasekmė, o tebuvo plėšikų maištas dėl turto. Tai buvo laisvės kovos tradicijos dalis.“
Kalbėdamas apie Lietuvių aktyvistų frontą (LAF), V. Valiušaitis teigė, jog „LAF'as LAF'ui nelygui“ bei išskyrė kelias pakopas: Berlyne, Vilniuje, Kaune veikusius judėjimus, skirtingas pažiūras deklaravusius asmenis, nuo voldemarininkų iki socialdemokratų, nuo fašistuojančių iki oponuojančių. LAF'ą jis prilygino Sąjūdžiui – dėl narių įvairovės, gebėjimo laviruoti pagal politinį kontekstą ir konjunktūrą.
Pasak V. Valiušaičio, vokiečiams buvo didelė nuostaba, kad Lietuva suorganizavo ir sukilimą, ir deklaravo Nepriklausomybę, ir sudarė Vyriausybę, su kuria vokiečiai „terliojosi“ šešias savaites. To nepavyko Latvijai, Estijai, Ukrainai.
„Ar istoriografija, ypač antrojo tomo, kur bus publikuojami šaltiniai, turės įtakos oficialiajai istorijai?“ – klausė A. Gumuliauskas.
„Norėčiau tikėti, kad turės, bet tikėjimas ir viltis dažnai nepasiteisina, – sakė V. Valiušaitis. – Manau, jog oficialioji istorija nėra savarankiška, jai toną užduoda iš užsienio, stiprūs naratyvai, pasakojimai ir propagandos srovės – iš Rusijos, yra ir iš Vokietijos.“
V. Valiušaitis priminė ir kitas knygas, skirtas Birželio sukilimo sukakčiai. Valstybingumo studijų centras išleido Pilypo Žukausko-Naručio knygą „Tautos sukilimas 1941 m. Lietuvos nepriklausomybei atkurti“, pasirodys ir V. Valiušaičio sudarytas leidinys – Kęstučio Skrupskelio „Užpulti gynėmės. 1940–1941 metų įvykiai ir jų ištakos“.
