Laiškai iš tremties sugrąžino viltį surasti pokario merginą

Laiš­kai iš trem­ties su­grą­ži­no vil­tį su­ras­ti po­ka­rio mer­gi­ną

92-ąjį gim­ta­die­nį lie­pą švę­sian­tis Sta­nis­lo­vas Li­naus­kis, kur­šė­niš­kis, gy­ve­nan­tis Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je, 70 me­tų iš­sau­go­jo ro­man­tiš­kus laiš­kus, ra­šy­tus jam gim­na­zis­tės Ely­tės Pu­za­rai­tės iš Si­bi­ro trem­ties. Šir­dį il­ge­siu ve­rian­tys ne­ti­kė­tai din­gu­sios jau­nos mer­gi­nos laiš­kai iki šiol Sta­nis­lo­vui ne­duo­da ra­my­bės. Sta­nis­lo­vas ti­ki­si, gal at­si­ras žmo­nių, ku­rie ką nors ži­no apie Kur­šė­nų gim­na­zi­jos gim­na­zis­tės trem­ti­nės Ely­tės Pu­za­rai­tės li­ki­mą?

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Laiš­kas, ra­šy­tas prieš 70 me­tų

Sta­nis­lo­vas Li­naus­kis į Kur­šė­nus at­va­žiuo­ja ap­lan­ky­ti ar­ti­mų­jų, bu­vu­sių pa­žįs­ta­mų­jų ka­pų. Kur­šė­nai – jo tė­viš­kė.

Daž­niau­siai Sta­nis­lo­vas į Kur­šė­nus at­vyks­ta ne tuš­čio­mis, o vis su ko­kiu prieš­ka­rio ar po­ka­rio Kur­šė­nus ir jų gy­ven­to­jus me­nan­čiu do­ku­men­tu ar nuo­trau­ka, ku­rie vis pa­pil­do kur­šė­niš­kio is­to­ri­ko Jo­no Ki­ri­liaus­ko ar­chy­vus ir kny­gų apie Kur­šė­nų is­to­ri­ją pus­la­pius.

„Šiau­lių kraš­tas“ kiek anks­čiau yra spaus­di­nęs S. Li­naus­kio ar­chy­vo nuo­trau­ką, ku­rio­je įam­žin­tas Kur­šė­nų mies­to cent­ras 1943-iai­siais šven­čiant Žo­li­nę.

Šį kar­tą S. Li­naus­kis sa­vo ar­chy­ve, ku­ris sau­giai gu­li jo ga­ra­že, tarp gau­sy­bės ki­tų po­pie­rių, die­no­raš­čių ir nuo­trau­kų at­ra­do prieš 70 me­tų ra­šy­tus laiš­kus iš trem­ties. Ne­bu­vo jis jų pa­mir­šęs nie­ka­da. Ži­no­jo, kur jie yra. Ta­čiau juos vėl paė­mus į ran­kas Sta­nis­lo­vas su­pra­to, kad no­rė­tų su­ži­no­ti juos ra­šiu­sios mer­gi­nos li­ki­mą.

Jis už­su­ko į Lie­tu­vos po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių są­jun­gos Kur­šė­nų fi­lia­lą, pas jo va­do­vę Ma­ry­tę Šad­laus­kie­nę – ieš­ko­jo trem­ty­je bu­vu­sių žmo­nių, ku­rie gal­būt bu­vo su­ti­kę Ely­tę Pu­za­rai­tę. Šiek tiek nu­liū­do su­ži­no­jęs, kad dau­giau­sia šio fi­lia­lo na­rių yra ar­ba daug jau­nes­ni už Sta­nis­lo­vą, ar­ba ne kur­šė­niš­kiai.

Vė­liau 92-ąjį gim­ta­die­nį lie­pą švę­sian­tis S. Li­naus­kis su tri­mis iš­li­ku­siais Kur­šė­nų gim­na­zi­jos gim­na­zis­tės Ely­tės Pu­za­rai­tės laiš­kais krei­pė­si į kur­šė­niš­kį is­to­ri­ką Jo­ną Ki­ri­liaus­ką. Taip ir pra­si­dė­jo šios grau­džios, skau­džios ir jaus­min­gos is­to­ri­jos tę­si­nys, at­gai­vi­nęs prieš 70 me­tų buvusius įvy­kius.

Be­ga­li­nis il­ge­sys

Ant se­no ru­do po­pie­riaus vo­ko, ad­re­suo­to Sta­siui Li­naus­kiui į Kur­šė­nų Ra­di­jo maz­gą, už­ra­šy­tas ir at­ga­li­nis siun­tė­jo ad­re­sas: Toms­ko sri­tis, Toms­ko ra­jo­nas, Ti­mi­ria­ze­vo „mex- punkt“ 2-oi L. (Le­so?) Z. (za­vod?) 66 (kv. (kvar­ti­ra?), pa­si­ra­šiu­si – Puz. El. (Pu­za­rai­tė Ely­tė, Ele­na?).

Laiš­kas da­tuo­tas 1948 me­tų bir­že­lio 6 die­ną pra­si­de­da ei­lė­raš­čiu: „Vė­jai ūžia stau­gia už langų/ O man šir­džiai il­gu... il­gu neramu/ Vei­du nu­rie­dė­jo aša­ra viena/ O šir­dis vai­to­jo lais­vės al­ka­na“. Du pus­la­piai laiš­ko, pa­ra­šy­to dai­lia ra­šy­se­na, pa­si­ra­šy­ti taip: „Jū­sų la­bai iš­siil­gu­si Ely­tė“.

„Och il­ge­sys.... il­ge­sys. Bet kas jį nu­ra­mins?!... De­ja, tik švel­nu­tis Va­ka­rų vė­je­lis, at­skri­dęs nuo tė­viš­kės lan­kų, pa­kal­bins švel­niu bal­se­liu...“, – ra­šo bu­vu­si Kur­šė­nų gim­na­zi­jos gim­na­zis­tė dai­lia tar­pu­ka­rio ma­nie­ros ra­šy­se­na.

Mer­gi­na dė­ko­ja Sta­nis­lo­vui už jo laiš­ką, ku­ria­me jis nu­ste­bi­no pa­ra­šęs, kad „dau­ge­lis tu­rė­jo pa­lik­ti gim­tuo­sius na­mus ir ap­lan­ky­ti tą ša­lį, kur žiau­ru“. Ely­tė pa­sa­ko­ja, kad ir pas juos atė­jo pa­va­sa­ris, bet ne­lai­min­gas, liūd­nas, „nors gro­žiu ža­vė­jan­tis, bet klai­kus“.

„Sta­sy... prieš ką tai vis­kas vyks­ta, tas žiau­rus ve­ži­mas, lie­tu­vė­lių var­gi­ni­mas?“. Laiš­ke mer­gi­na ap­rau­da "lie­tu­vė­lius, Lie­tu­vos jau­ni­mą“. „Ar tai li­ki­mas ne per daug pa­si­juo­kė iš Jau­no­sios Lie­tu­vos jau­ni­mo? Var­gi­na, tam­po po sve­ti­mus kraš­tus...“, – ra­šo mer­gi­na.

Laiš­ke Ely­tė svars­to, kad bus ba­das, jei­gu į trem­tį at­veš dar dau­giau lie­tu­vių. Ra­šo, kad bul­vių cent­ne­ris trem­ty­je kai­nuo­ja 90 – 100 rub­lių, o, lau­kiant nau­jų trem­ti­nių, „yra tai­so­mi ba­ra­kai, kur ne­spė­ja tai­sy­ti, tai re­mon­tuo­ja dar­ži­nes, kū­tes ir, at­si­pra­šant, iš­vie­tes. Ot, koks gy­ve­ni­mas bus“.

Ely­tė ra­šo, kad sku­ba­ma, nes pas juos kal­ba­ma, kad iš­trems „vi­są Lie­tu­vą“.

Laiš­ką Ely­tė bai­gia ke­tu­rei­liu „Jau­na ka­li­nė būdama/ Kar­tą sal­dų sap­ną sapnavau/ Per šį sal­dų nak­ties sapną/ Bran­gią tė­viš­kę re­gė­jau“.

Ki­ta­me laiš­ke Sta­siui Ely­tė pa­sa­ko­ja apie Ve­ly­kas, ku­rios „Lie­tu­vo­je pa­si­puoš­da­vo mels­vais ži­bu­čių žie­dais, o Si­bi­re bal­tu snie­gu“.

Ely­tė dė­ko­ja Sta­siui už pa­siū­ly­mą at­siųs­ti jai į trem­tį lie­tu­viš­kų kny­gų, nes „ru­siš­ki laik­raš­čiai ir kny­gos la­bai nu­si­bo­do“.

Tai tik ke­lios nuo­tru­pos, siųs­tos Sta­nis­lo­vui prieš sep­ty­nias de­šim­tis me­tų iš Si­bi­ro trem­ties. Laiš­kų bu­vę ne­ma­žai, ta­čiau iš­li­kę trys.

Trum­pu­tę ro­man­tiš­ką is­to­ri­ją su­dras­kė trem­tis

Sta­nis­lo­vas pa­sa­ko­jo, kad pa­žin­tis su Ely­te bu­vo trum­pu­tė, vos po­rą kar­tų pa­ly­dė­jęs, pa­si­kal­bė­jęs ir „net ne­pa­bu­čia­vęs“.

Ne­ti­kė­tai mer­gi­na din­gu­si. Sta­sys ne­sup­ra­to, kas at­si­ti­ko, kur Ely­tė?..

Į nuo­mo­ja­mą bu­tą ke­lis kar­tus Sta­sys Ely­tę bu­vo pa­ly­dė­jęs, to­dėl tiks­liai ži­no­jo, kur ji nuo­mo­jo­si kam­ba­rį. Sta­sys nuė­jo tie­siai į tą bu­tą. Na­mo Ka­pų gat­vė­je, ku­ris yra iš­li­kęs Kur­šė­nuo­se iki šiol, tuo­me­ti­nė šei­mi­nin­kė Žvirb­lie­nė Sta­nis­lo­vui ir pa­sa­kiu­si, kad Ely­tės ne­bė­ra – ji iš­trem­ta.

Bū­tent Žvirb­lie­nė Sta­siui ir da­vė Ely­tės ad­re­są trem­ty­je.

Jis pir­ma­sis pa­ra­šė Ely­tei laiš­ką į Toms­ko sri­tį, mer­gi­na, kan­ki­na­ma be­ga­li­nio il­ge­sio, jam at­sa­kė. Už­si­mez­gė su­si­ra­ši­nė­ji­mas.

Ta­čiau taip li­ki­mas bu­vo su­pla­na­vęs, kad su­si­ra­ši­nė­ji­mas tu­rė­jo baig­tis.

Po ku­rio lai­ko Sta­nis­lo­vas ve­dė, su­si­lau­kė dvie­jų duk­rų. Ir tik su­lau­kęs 91-erių jis ry­žo­si nors ką nors su­ži­no­ti, apie ro­man­tiš­kų su­si­ti­ki­mų ir il­ge­sin­gų laiš­kų drau­gę Ely­tę.

Biog­ra­fi­jo­je – ir ki­nas, ir Kur­šė­nų ra­di­jo maz­gas

Jo pa­ties li­ki­mas bu­vo su­sie­tas su Kur­šė­nais ir Nau­ją­ja Ak­me­ne. Sta­sio gim­tie­ji na­mai bu­vę Kur­šė­nuo­se, Už­ka­pio gat­vė­je 5, da­bar tai – Ty­los gat­vė. O į Nau­ją­ją Ak­me­nę iš Kur­šė­nų jis, jau ve­dęs sa­vo iš­rink­tą­ją, iš­vy­ko gy­ven­ti apie 1954 me­tus.

Po­ka­riu Sta­sys dir­bo Kur­šė­nų vals­čiaus sek­re­to­riu­mi, nes ko­mu­nis­tų val­džios pa­skir­tas tuo­me­ti­nis vir­šai­tis bu­vęs be­raš­tis, o Sta­sys bu­vo bai­gęs pra­di­nę mo­kyk­lą – ge­rai mo­kė­jo ra­šy­ti, vė­liau – 1945 me­tų ba­lan­dį bai­gė 70 va­lan­dų ka­ri­nių iš­mi­nuo­to­jų kur­sus ir bu­vo kvie­čia­mas į Kur­šė­nų apy­lin­kes iš­mi­nuo­ti lau­kų – pa­vo­jin­go ka­ro pa­li­ki­mo.

Sta­nis­lo­vas pa­sa­ko­jo, kad dirb­da­mas Kur­šė­nų vir­šai­čio sek­re­to­riu­mi yra pa­da­ręs ir pir­mą­jį po ka­ro Kur­šė­nų gy­ven­to­jų su­ra­šy­mą, ku­ris pir­miau­sia pa­si­tar­na­vo iš­duo­dant po ka­ro gy­ven­to­jams kor­te­les duo­nai ir drus­kai, o kiek vė­liau – ir iš­duo­dant žmo­nėms nau­jus pa­sus. Tiks­liai ži­no, kad yra iš­da­vęs ir 10 pa­sų su sa­vo pa­ra­šu ir Lie­tu­vos par­ti­za­nams, ko­vo­ju­siems miš­ke. Jei­gu apie tai bū­tų su­ži­no­ju­si tuo­me­ti­nė Kur­šė­nų val­džia, Sta­sys nea­be­jo­ja, bū­tų su­šau­dę vie­to­je.

Apie 1946 me­tus Sta­sys dar pra­dė­jo dirb­ti ir Kur­šė­nų ra­di­jo maz­ge, ku­ris bu­vo se­na­me me­di­nia­me na­me prie tur­gaus aikš­tės, da­bar tai – L. Ivins­kio aikš­tė. Ta­ry­bi­niais me­tais šio na­mo vie­to­je bu­vo pa­sta­ty­ta nau­jo­ji Kur­šė­nų val­gyk­la su ku­li­na­ri­ja ir kon­di­te­ri­ja, da­bar šia­me pa­sta­te įsi­kū­ru­si drau­di­mo įmo­nė žvel­gia tie­siai į L. Ivins­kio pa­mink­lą.

Ra­di­jo maz­gas, ku­ris tu­rė­jo du gar­sia­kal­bius dvie­jo­se aikš­tės pu­sė­se, trans­liuo­da­vo mu­zi­ką ir ži­nias mies­tui, Sta­nis­lo­vas Li­naus­kis me­na, kad kur­šė­niš­kiai atei­da­vo į aikš­tę per gar­sia­kal­bius net ir fut­bo­lo rung­ty­nių pa­si­klau­sy­ti.

Dir­bo Sta­nis­lo­vas ir Pa­ven­čių cuk­raus fab­ri­ke ki­no me­cha­ni­ku. S. Li­naus­kis iki šiol yra iš­lai­kęs ne­ma­žą ar­chy­vą, iš­sau­go­jęs sa­vo die­no­raš­čius, ku­riuo­se la­bai tiks­liai yra su­ra­šy­ta, kiek ir ko­kių fil­mų ku­rią die­ną pa­ro­dy­da­vo Pa­ven­čių cuk­raus fab­ri­ke, kiek ku­ria­me sean­se bu­vę žiū­ro­vų.

Ro­dy­da­mas ki­ną Pa­ven­čių cuk­raus fab­ri­ke jau­nas Sta­sys ir su­si­pa­ži­no su Ely­te.

Vil­tis su­si­tik­ti ar­ba su­ži­no­ti

„No­rė­čiau su­si­tik­ti Ely­tę, pa­si­kal­bė­ti, kaip su­si­klos­tė jos li­ki­mas. Gal yra žmo­nių, ži­nan­čių apie jos li­ki­mą trem­ty­je? Gal yra ži­nan­čių, ar ji su­grį­žo į Lie­tu­vą? Skau­du pa­gal­vo­jus, kaip bu­vo su­griau­tas kul­tū­rin­gos, jaut­rios mer­gi­nos li­ki­mas“, – „Šiau­lių kraš­tui“ pa­sa­ko­jo Sta­nis­lo­vas Li­naus­kis.

Sta­sys me­na, kad Ely­tė bu­vu­si ne kur­šė­niš­kė, tik mo­kė­si Kur­šė­nų gim­na­zi­jo­je ir nuo­mo­jo­si bu­tą pas Žvirb­lie­nę, ta­čiau iš kur tiks­liai Ely­tė bu­vo ki­lu­si, Sta­sys ne­ži­no. Spė­ja, kad, grei­čiau­siai, iš ko­kio gre­ti­mo Kur­šė­nams kai­mo, o kad ne­rei­kė­tų to­li vaikš­čio­ti į gim­na­zi­ją, jai ga­lė­jo bū­ti sam­do­mas kam­ba­rys.

„Nek­lau­siau Ely­tės, ne­pa­to­gu bu­vo tei­rau­tis per vos ke­lis pir­mus pa­si­ma­ty­mus, iš kur ji, kiek jai me­tų“, – da­bar šiek tiek ap­gai­les­tau­da­mas sako Sta­nis­lo­vas.

Ži­no tik, kad ji bu­vu­si ge­ro­kai jau­nes­nė už jį, gi­mu­sį 1926 me­tais.

Įsi­min­ti­na Sta­nis­lo­vui bu­vo tai, kad Ely­tė bu­vo la­bai man­da­gi, la­bai kul­tū­rin­ga, tai įro­do ir ro­man­tiš­ki jos laiš­kai, pa­li­kę Sta­nis­lo­vui di­de­lį įspū­dį.

„Ži­nau, kad su­dė­tin­ga ieš­ko­ti, nes lai­kai kei­tė­si, žmo­nės kei­tė­si, nie­kas ne­ti­kė­jo, kad tas Že­mės ru­tu­lys ims ir at­gal at­si­suks, bet pa­ban­dy­ti ver­ta“, – iš­min­ti­mi da­li­jo­si Sta­nis­lo­vas.

Sta­nis­lo­vas Li­naus­kis vi­lia­si, kad „Šiau­lių kraš­to“ laik­raš­tis, pla­čiai sklei­džian­tis ži­nią po vi­są kraš­tą, pa­klius ir į tų žmo­nių ran­kas, ku­rie ga­lė­tų ką nors jam pa­pa­sa­ko­ti apie trem­ti­nę Ely­tę Pu­za­rai­tę.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr. laiš­kų ko­pi­jos

Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je gy­ve­nan­tis Sta­nis­lo­vas Li­naus­kis iš­sau­go­jo vos ke­lis gim­na­zis­tės Ely­tės Pu­za­rai­tės laiš­kus, ra­šy­tus jam iš trem­ties.

Sta­nis­lo­vas Li­naus­kis ti­ki­si, kad at­si­ras žmo­nių, ku­rie ži­no­tų Ely­tės Pu­za­rai­tės li­ki­mą.

Ely­tės Pu­za­rai­tės laiš­kai. Jaus­min­gų, pil­nų liū­de­sio ir il­ge­sio laiš­kų Sta­nis­lo­vas ne­ga­li pa­mirš­ti.

Sta­nis­lo­vas Li­naus­kis (kai­rė­je) Kur­šė­nų ra­di­jo maz­ge.

Sta­nis­lo­vas Li­naus­kis Kur­šė­nų ra­di­jo maz­ge.

Pa­ven­čių cuk­raus fab­ri­ko ki­no me­cha­ni­kas Sta­nis­lo­vas Li­naus­kis. Ro­dy­da­mas ki­ną jis ir su­si­pa­ži­no su Ely­te Pu­za­rai­te.

Is­to­ri­nė nuo­trau­ka – bu­vu­sio Kur­šė­nų ra­di­jo maz­go pa­sta­to nuo­trau­ka. Su trans­pa­ran­tais, vaiz­duo­jan­čiais Sta­li­ną prieš ge­gu­žės pir­mo­sios de­mont­ra­ci­ją 1948 me­tais.

Ely­tės Pu­za­rai­tės laiš­kai iš trem­ties.

Ely­tės Pu­za­rai­tės laiš­kų vo­kai.