Naujausios
Laikraštis sujungė juvelyro šeimos gijas
Lemtingo sutapimo dėka rugpjūčio 26 dieną „Šiaulių krašte“ išspausdinta publikacija, kurioje paminėtas Šiaulių juvelyras Aharonas Melceris, pakliuvo į rankas tuo metu Šiauliuose kaip tik viešėjusiam A. Melcerio sūnui Zeevui su šeima. Šis įvykis sugrąžino iš miesto jau beišvykstančią šeimą ir leido prisiliesti prie skaudžios tarpukario juvelyro Aharono Melcerio šeimos istorijos.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Lemtingas sutapimas
Praėjusį ketvirtadienį „Šiaulių kraštas“ išspausdino publikaciją “Dovanos iš tarpukario“ (rašėme apie Šiaulių “Aušros“ muziejų praturtinusius muziejaus įkūrėjo Pelikso Bugailiškio asmeninius daiktus, tarp jų ir sidabrinius stalo įrankius su monogramomis, išsaugotus su dėžute, pažymėta Šiaulių juvelyro A. Melcerio antspaudu). Kaip tik tą dieną Šiauliuose lankėsi Izraelyje gyvenantis Aharono Melcerio sūnus Zeevas Melceris su šeima — vaikais ir anūkais.
Aplankę Šiaulius, keliautojai jau buvo beišvažiuojantys iš miesto į Kauną, kai sulaukė Šiaulių žydų bendrijos pirmininko Boriso Šteino skambučio apie „Šiaulių krašte“ išspausdintą rašinį.
Apsukę autobusiuką, svečiai grįžo į Šiaulius ir atėjo tiesiai į Šiaulių „Aušros“ muziejų rasti bent menkiausių dalykų, kurie primintų tėvą ir senelį A. Melcerį bei buvusią parduotuvę Šiauliuose.
„Tai stebuklas, tai Dievas ar malonus atsitiktinumas“, — gūžčiojo pečiais ir pats Zeevas Melceris, ir “Aušros“ muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Irena Nekrašienė, bandydami paaiškinti tokį malonų sutapimą.
Nuvykę į „Aušros“ muziejų, radome Melcerių šeimą — aštuonis žmones, kurie rugsėjo 24 dieną atvyko aplankyti savo tėvo ir senelio Zeevo Melcerio jaunystės laikų vietas. Šiauliuose gimęs ir augęs juvelyro sūnus gimtajame mieste lankosi trečiąjį kartą (pirmus du kartus buvo atvykęs su žmona Dora, paskutinįjį kartą — prieš 17 metų), tačiau jo vaikai ir anūkai Lietuvoje viešėjo pirmąjį kartą.
Apie senelį pasakojo anūkas
„Taip, aš gimęs Šiauliuose, aš norėčiau daug ką papasakoti, bet negaliu, man sunku emociškai, — gražiai lietuviškai paaiškina Z. Melceris ir pataria geriau paklausyti jo sūnaus Aharono — jis šis viską gerai žinąs.
Aharonas apgailestauja, kad Melcerių šeimos istorijos bus išgirstos iš antrų lūpų, tačiau delikačiai išpildo tėvo prašymą. Tėvui esą sunku kalbėti, nes jo mama Malkė Neimantaitė-Melcerienė ir sesuo Liuda Melcerytė kalėjo Šiaulių žydų gete, po to abi pateko į Štuthofo koncentracijos stovyklą ir ten mirė (antroji Z.Melcerio sesuo Sonja Melcerytė spėjo pasitraukti į Johanesburgą Pietų Afrikoje, iš kur vėliau persikėlė į Izraelį). Kai atvykome į Šiaulių „Aušros“ muziejų, ponas Zeevas kaip tik vartė “Šiaulių žydų geto istoriją“, kurioje atrado ir savo artimųjų vardus.
Pats Zeevas iš Štuthofo koncentracijos stovyklos buvo išvežtas į Dachau ir per stebuklą išliko gyvas. Zeevas Melceris Antrojo pasaulinio karo baisumus išgyveno vienintelis iš visos Melcerių šeimos, o jo prieš karą sutikta kaunietė žmona Dora Koganaitė — vienintelė iš savosios.
Aharonas Melceris pasakoja, kad jo tėvas savo žmoną sutiko Kaune prieš karą, kai abu studijavo aukštojoje mokykloje. Ji buvo Kauno viešbučio „Hotel Berlin“ savininko Kogano dukra. Šiame viešbutyje pas sūnų trumpam buvo apsistojęs ir juvelyras Aharonas Melceris. Jausdamas besitvenkiančius pavojaus debesis, jis išbėgo iš Šiaulių. Tačiau netrukus A. Melceris kartu su sūnumi ir Koganų šeima buvo uždaryti į Kauno getą. A. Melceris buvo įsodintas į traukinį, einantį į Šiaurę, ir buvo nužudytas kažkur pakeliui į Rygą.
Zeevas Kauno gete buvo atskirtas nuo savo žmonos ir išsiųstas į Dachau koncentracijos stovyklą, jo žmona Dora — į Štuthofą. Tik per stebuklą abu išliko gyvi ir po karo abu vienas kitą susirado Miunchene.
„Kaip jie sugebėjo išlikti? Tai Dievas, tai stebuklas. Gal todėl, kad buvo jauni? Mano tėvui buvo vos 22, mamai — 20. Dėl to stebuklo Miunchene gimiau aš ir mes tuoj pat išvykome į Izraelį, ten gimė mano sesuo Rivka. Bet tai jau modernioji istorija“, — trumpai tragiškus šeimos faktus perbėga Aharonas jaunesnysis.
Istorija apie žmogų, kuris mylėjo gyvenimą
„Bet Aharono Melcerio istorija yra apie žmogų, kuris mylėjo gyvenimą ir vaikus, kuris, sužinojęs, kad jo sūnus nori išmokti važiuoti dviračiu, uždaro savo parduotuvę, paima dviratį, eina į turgaus aikštę ir moko sūnų važinėti. Tai buvo žmogus su puikiu humoro jausmu. Aš labai gailiuosi, kad man neteko jo sutikti, nes jis buvo nuostabus... “, — apie niekada nesutiktą, tačiau iš tėvo pasakojimų pažįstamą senelį pasakoja anūkas Aharonas.
Pats reikšmingiausias dalykas, kurio tėvas išmokė sūnų, ir kuris pasirodė kur kas svarbesnis, nei dviračio pamokos — tai išlikimo instinktas, kuris galbūt Zeevas padėjo išlikti per Antrąjį pasaulinį karą.
A. Mercelis išgyveno pirmąjį pasaulinį karą, tuo metu buvo išvykęs į Rusiją. „Ten jis praėjo gerą išlikimo mokyklą ir jo instinktai buvo labai aštrūs. Jis tiksliai žinojo ar jautė, kaip elgtis, kad išliktum“, — tęsia pasakojimą apie senelį Aharonas jaunesnysis.
Z. Mercelis sūnui yra pasakojęs daugybę istorijų, kaip jis su šeima atvykdavęs į miestą, ir kaip tėvas liepdavęs kokias tris dienas pralaukti. Kai Zeevas tėvo klausdavo, kodėl jie turėtų niekur neiti, šis aiškindavo, kad lauke dabar didžiulis chaosas, kad žmonės nesilaiko įstatymų, jie žudo ir elgiasi, kaip gyvuliai, užtat reikia palaukti, kol viskas nurims. Ir iš tiesų, po trijų dienų viskas aprimdavo.
Zeevas su savo tėvu yra dalyvavę ir žydų atrankose, savotiškose skaičiuoklėse, kai vieni buvo siunčiami į kairę, kiti į dešinę — ir nuo to priklausydavo, ar mirsi, ar šį kartą išgyvensi. Zeevas pasakojo, kad tėvas nujausdavo, kada reikia paėjėti į eilės galą, kada palūkėti, o kada — laikas visus surinkti ir eiti į priekį — jo nuojauta niekada neapgaudavo.
„Vaikščiodamas Šiauliuose, tėvas labai gerai viską prisimena — tai buvo čia, tai vyko ten, visa tai susijungia su jo pasakotomis istorijomis ir tampa gyvenimu“, — paaiškina Aharonas, pasakojantis apie savo senelį taip, tarsi būtų visų istorijų dalyvis.
Prisiminimai
A. Melcerio juvelyrinių dirbinių parduotuvė stovėjusi Vilniaus gatvėje 203 numeriu pažymėtame name, tarp Tilžės ir Varpo gatvės. Parduotuvės klientai buvę kuo įvairiausi — ir aukštoji Šiaulių visuomenė, inteligentija, ir kaimo žmonės, atvykdavę savaitgalį nusipirkti vestuvinių žiedų. Kadangi šie paprastai neturėdavo pinigų, dažnai sumokėdavo kokiais nors daiktais. Todėl Z. Melcerio prisiminimuose išlikę juvelyrinėje parduotuvėje kabantys batai, odos ar žąsis.
Apsilankymas Chaimo Frenkelio rūmuose Z. Melceriui iškėlė mokslo metų prisiminimus — čia buvusi žydų gimnazija. Kai Zeevas, vienintelis Melcerių sūnus, jauniausias tarp dviejų seserų ir todėl labai išlepintas, pradėjo lankyti gimnaziją, tėvas susitarė su ant gimnazijos laiptų stovėjusio kiosko savininke, kad tam nevalgiam vaikui duotų, ko šis užsinorės, o paskui atsiųstų sąskaitą. Supratęs mechanizmą, Zeevas netrukus į kioskelį ėmė vedžiotis visą klasę ir vaišinti draugus. Tik tada, kai tėvas pamatė sąskaitą, „kreditą“ uždarė.
Dar Z. Melceris prisimena fontaną rūmų kieme, kuriame žaisdavo ir slėpdavosi, vasaros pasiplaukiojimus ir žiemos čiuožyklą Talšos ežere.
O paklaustas, ar eidavo šokti, ponas Zeevas atšauna: „Aš dar ir šiandien šoku“. Jo sūnus patvirtina, kad tėtis su mama yra labai geri šokėjai, jaunimui iki jų dar toli.
Kai paklausiu, kokį įspūdį šeimai paliko ši viešnagė Šiauliuose, A. Mercelis atsako: kaip tik su tėčiu kalbėję, kad būtų smagu čia nusipirkti namą, atvykti vasaromis ir džiaugtis nuostabia, gaivia, švaria aplinka, švariu oru, tai nuostabi vieta būti.
„Norėčiau čia pagyventi, bet norėčiau būti jaunesnis“ — juokiasi Z. Melceris.
P.S. Kai atsisveikinę visi suskumba į Kauną, Zeevas Melceris paprašo palydėti iki autobusėlio, kuriame yra nuotraukų albumas. Vienoje jis nusifotografavo 1938-ųjų vasarą kartu su Prekybos mokyklos bendramoksliais. Z. Melceris prisipažįsta, kad labai norėtų sužinoti savo geriausio draugo Vyto Survilos, buvusios „Dubysos“ motociklų parduotuvės savininko sūnaus, likimą. O gal atsilieptų dar kas nors iš buvusių jo draugų.
ŠEIMA: Melcerių šeima Šiaulių „Aušros“ muziejuje (iš kairės): Zeevo Melcerio dukra Rivka, marti Ann, anūkas Yair, sūnus Aharonas, šeimos galva Zeevas (rankose laiko muziejaus eksponatą — sidabrinių šaukštelių dėžutę iš tėvo parduotuvės) anūkai Adi, Yonit ir Shai.
BENDRAKLASIAI: Šiaulių Prekybos mokyklos laida 1938-ųjų vasarą. Zeev Melceris — šviesiu kostiumu.
SŪNUS: „Norėčiau čia pagyventi, bet norėčiau būti jaunesnis“ — juokiasi Zeevas Melceris, aplankęs jaunystės Šiaulius.
ATMINTIS: Tarpukario Šiaulių juvelyro Aharono Melcerio anūkas, niekada nepažinęs savo senelio, pasakoja šeimos istorijas taip, lyg būtų jų dalyvis. Su šeimos istorijomis nuo pat mažumės augo ir Melcerių vaikai, ir anūkai.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
