Naujausios
Kvietimas grįžti prie savo šaknų
„Kelmės kraštas“, palaikydamas „Respublikos“ ir „Šiaulių krašto“ bei kitų „Respublikos“ leidinių grupei priklausančių laikraščių iniciatyvą, taip pat subūrė patriotiškai nusiteikusių, Lietuvos likimui neabejingų inteligentų redkolegiją.
Kadangi provincijos rajone nėra iškilių filosofų, galinčių apmąstyti Tėvynės likimą, mūsų laikraštis pasirinko labiau praktinę patriotizmo skiepijimo kryptį. Jaunų žmonių pavyzdžiais, pagyvenusių kelmiškių patirtimi ir iškiliausių rajono inteligentų mintimis bandysime skleisti patriotines idėjas, ginti lietuvių kalbą nuo svetimybių, puoselėti tautines tradicijas.
Pristatome „Kelmės krašto“ redkolegiją:
Valdas RUTKŪNAS – etninės kultūros puoselėtojas, folkloro ansamblių „Ramočia“ ir „Knituva“ vadovas:
– Tik tautiška dvasia žmonėms davė tiek jėgos, kad dvidešimtajame amžiuje buvo nusimestas daugiašimtmetinis svetimų pavergėjų jungas ir atkurta nepriklausoma Lietuva. Tačiau tautinę sąmonę skandina nematomos jėgos – valdžia ir aukštuomenė atsisuko į Vakarus, t.y. į betautiškumą. Buvo brukama „aukštesnė“ kultūra: liaudies dainas užsimota pakeisti chorinėmis ir operinėmis, gyvąją kultūrą – teatru, kaimišką austinę drobę – fabrikine medžiaga. Tačiau šimtai tautinės dvasios šviesuolių kibo į tautiškumo išsaugojimo darbą. Fonografu užrašinėjo archajines dainas. Kaupė tautosakos archyvus, leido leidinius. Balys Buračas su fotoaparatu išvaikščiojo Lietuvą, išsaugodamas etnografinius vaizdus. Juk viso to prireiks mūsų ainiams.
Regina MUSNECKIENĖ – „Kelmės krašto“ redaktorė:
– Turbūt nėra lietuvio, kurio šaknys nebūtų įleistos į kaimą. Jei ne jo tėvų, tai senelių ar prosenelių gyventa ant žemės, šalia juodą duoną primenančios suraikytos dirvos, šalia auksinėm varpom svyrančio javų lauko, šalia miškų ir laukų pažibos plačiašakio ąžuolo.
Vakarai sako, jog kaimiškumas trukdo Lietuvai modernėti, susilyginti su kitomis Europos šalimis.
Bet ar ne kaime – Lietuvos unikalumas ir stiprybė? Iš kaimo išėjo didžiausieji Lietuvos dvasios milžinai: poetai, rašytojai, valstybės vadovai. Kaimo žmogus sunkiausiais tautai laikais išlaikė savo kalbą ir tradicijas, atlaikė okupaciją. Jo nuopelnas, kad šiandien galime didžiuotis viena seniausių ir gražiausių lietuvių kalba.
Bet šiandien kaimas tuštėja ir tamsėja. Atrodo, jog lietuvis iš Lietuvos iškasamas su visomis šaknimis. Inteligentijos pašaukimas – neleisti to daryti. Mes privalome budėti prie savo šaknų.
Marijus ČEKAVIČIUS – Kražių seniūnijos Skruzdėlynės viensėdžio ūkininkas, žemaitukų žirgų augintojas, Pašilės seniūnaitis, aktyvus bendruomenės narys:
– Dalyvavau Vilniuje tautinio jaunimo eitynėse. Žygiavo kokie penki tūkstančiai žmonių. Studentai. Jaunos šeimos vežimėliuose stūmė savo kūdikius. Supratau, jog Lietuvoje dar yra žmonių, jaučiančių šventą pareigą išsaugoti savo tautinę tapatybę ir Tėvynę.
Nerimastinga mano dvasia. Vis suku galvą, kaip patraukti kuo daugiau jaunimo į kaimą, arčiau šaknų. Savo Tėvynėje, savo kaime mes turime auginti duoną. Viena žynė pasakė, jog tautą, kuri valgo daugiau kaip dešimt procentų įsivežtinio maisto, užpuola ligos, ji išsigimsta. Mes turime kaimą, turime žemės, galime auginti ekologiškus maisto produktus. Prie jų pratinti vaikus. Tik taip išsaugosime tautos sveikatą ir gyvastį.
Nijolė SAIMININKIENĖ – viešosios įstaigos „Tytuvėnų festivalis“ direktorė, žurnalistė:
– Yra toks lietuviškas žodis „atskalūnas“. Reiškia nepatikimas. Išdavikas. Atskilęs. Nuo šaknų, šeimos, nuo savo kaimo, miesto, nuo šalies, nuo jos dvasinio ir materialaus palikimo. Globalėjančiame pasaulyje vėl tą žodį prisimenu, nes juk labai svarbu save įprasminti, kas esi – pasaulio lietuvis, gyvenimo keleivis ar...atskalūnas.
Man keista, kad kai kurie žmonės nesinaudoja savo prigimtiniu išskirtinumu – būti lietuviu. Turėti ir vartoti savo kalbą, dainuoti savo dainas, dirbti savo žemę ar vilkėti savo tautos identitetą liudijančius drabužius. Turėti savo, lietuviškąją gyvenimo sampratą ir sanklodą. Ne japonai esam, ne slavai ir ne skandinavai. Turim savo. Kodėl atmetam? Sakiau ir sakysiu, kad mes pasauliui esame įdomūs tuo, kuo skiriamės nuo kitų, o ne tuo, kuo į kitus panašūs. Sava tautybė ir valstybė yra turtas. Netapatinkime to su valdžia. Tai – skirtingi dalykai. Pilnas pasaulis lietuvių, bet ne visus galime vadinti atskalūnais. Pilnas pasaulis atskalūnų, bet, dėkui Dievui, ne visi – lietuviai. Nebūkim atskalūnais, kur begyventume, ką beveiktume. Didžiuokimės, kad mokam seniausią Europos kalbą, kad turim savo žemės lopinį, Lietuva vadinamą, ir kad esam kilę iš ten. Tai – vertybė.
Danutė ŽALPIENĖ – Kelmės krašto muziejaus direktorė:
– Labai norėtųsi didžiuotis savo tautybe, šalimi ir pagrindinius argumentus pasididžiavimui rastume mūsų Lietuvos istorijoje. Ir gyvenime. Tradiciniuose papročiuose. Todėl reikia juos žinoti, kad galėtume oriai pasakyti: „Visi mes tokie...“
Muziejus – ne tik saugo istoriją. Jame vyksta gyvenimas, kuris vėliau taps istorija. Čia renkasi laisvės kovų dalyviai minėti jiems svarbių datų ir diskutuoti apie savo kovų rezultatą. Dar turi praeiti daugiau laiko, kad tą rezultatą objektyviai įvertintumėme.
Čia vyksta visuomenei svarbūs renginiai. Muziejus gali tapti erdve, saugančia tautinį identitetą, sakančia, kas toks yra lietuvis.
