Kūriniai, į kuriuos reikia žiūrėti iš arti

Kū­ri­niai, į ku­riuos rei­kia žiū­rė­ti iš ar­ti

Šiau­lių uni­ver­si­te­to Dai­lės ga­le­ri­jo­je vei­kia Bal­ta­ru­si­jos dai­li­nin­ko Ju­ri­jaus Ja­ko­ven­ko ak­va­re­lės bei gra­fi­kos dar­bų pa­ro­da „Gė­lė­ta asor­ti“.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Ne pir­mą kar­tą Lie­tu­vo­je ir Šiau­liuo­se be­si­lan­kan­čio ir čia pa­ro­das ren­gian­čio J. Ja­ko­ven­ko kū­ri­niai vos til­po ant Dai­lės ga­le­ri­jos sie­nų. Pak­laus­tas, ko­dėl tiek daug dar­bų, sve­čias juo­ka­vo: kad ne­pa­si­da­ry­tų sau gė­dos.

Ne­di­de­lio for­ma­to pie­ši­niai ir gra­fi­kos dar­bai iš­si­ski­ria smul­kio­mis, tie­siog ju­ve­ly­riš­ko­mis de­ta­lė­mis. J. Ja­ko­ven­ko la­bai ma­lo­nu ma­ty­ti, kai žmo­nės į jo kū­ri­nius žiū­ri iš la­bai ar­ti, ty­ri­nė­ja.

„Man pa­tin­ka tep­tu­kas, pieš­tu­kas, ofor­tas, ma­žos for­mos. Aš ne­si­vai­kau di­de­lių for­mų, ma­nau, kad ma­ža­me dar­be ga­liu tiek daug pa­sa­ky­ti. Man pa­tin­ka, kai žiū­ro­vas žiū­ri be­veik no­si­mi rem­da­ma­sis į stik­lą, ieš­ko, ką dai­li­nin­kas ten su­dė­jo, ką jis no­rė­jo pa­ro­dy­ti, pa­sa­ky­ti. Žmo­gus žiū­ri ir gal­vo­ja, ar tai ran­ko­mis pa­da­ry­ta. Taip, ran­ko­mis. Ačiū Die­vui, ga­liu tai da­ry­ti ran­ko­mis, ir akys dar lei­džia“, – šyp­so­da­ma­sis pa­sa­ko­jo dai­li­nin­kas.

J. Ja­ko­ven­ko sa­kė, kad dau­ge­lis jį pa­žįs­ta kaip gra­fi­ką ir nu­ste­bo pa­ma­tę tep­tu­ku at­lik­tus dar­bus: „Ak­va­re­les slėp­da­vau len­ty­no­je. Gal ne­bu­vau įsi­ti­ki­nęs, kad tai pa­kan­ka­mai ge­rai, kad kaž­kam įdo­mu. Pa­si­ry­žau pa­ro­dy­ti per­nai, per sa­vo 50 me­tų ju­bi­lie­jų. Čia at­ve­žiau vi­sas ak­va­re­les, ku­rias tik tu­riu. Trūks­ta tik dvie­jų dar­bų.“

Me­ni­nin­kas pa­sa­ko­jo, kad nuo­lat da­ry­da­mas gra­fi­kos da­rbus pa­jun­ta, jog kar­to­ja­si, ta­da me­ta ada­tą ir ima į ran­kas tep­tu­ką. Tai vi­siš­kai ki­to­kia tech­ni­ka, iš kar­to ma­tai spal­vas, re­zul­ta­tą, ir tai džiu­gi­na.

Dai­lės ga­le­ri­jos di­rek­to­rius Kor­ne­li­jus Užuo­tas J. Ja­ko­ven­ko klau­sė, iš kur jo dar­buo­se mis­ti­ciz­mas.

„Aš la­bai mėgs­tu vi­du­ram­žių me­ną: dai­lę, skulp­tū­ras, vit­ra­žus. Man tai vi­siš­ka žmo­gaus ga­li­my­bių, ta­len­to vir­šū­nė. Tie dar­bai pa­da­ry­ti taip dva­sin­gai, taip šva­riai, su tik­ru, nuo­šir­džiu re­li­gin­gu­mu, ti­kė­ji­mu, kad eg­zis­tuo­ja ro­jus ir pra­ga­ras.

Vi­du­ram­žių me­nas tar­na­vo žmo­gui, jis bu­vo skir­tas mo­ky­ti, auk­lė­ti, įbau­gin­ti. Gal­būt sa­vo dar­bais ban­dau at­kar­to­ti tą jaus­mą, ku­rį jau­čiu pa­ts ma­ty­da­mas vi­du­ram­žių dar­bus. Ir nie­ka­da ne­sle­piu, kad man svar­bios jū­sų emo­ci­jos. Ir jei­gu man pa­vy­ko jus „timp­te­lė­ti“ – su­ža­vė­ti ar iš­gąs­din­ti – tai jau pliu­sas man“, – sa­kė dai­li­nin­kas.

Ne vie­na­me J. Ja­ko­ven­ko kū­ri­ny­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti nuo­go mo­ters kū­no de­ta­lių. Dai­li­nin­kas sa­kė, kad šias de­ta­les į kū­ry­bą pa­siū­lė įves­ti fotomenininkas Ri­man­tas Di­cha­vi­čius.

„Kai pie­ši, išei­na jau­na, grakš­ti, o kol ada­ta iš­ka­li cin­ke, kol išės­di­ni, at­spau­di, žiū­rėk, jau ir su ce­liu­li­tu. Žmo­na man ir sa­ko: „Ko tu ma­ne vis pie­ši?“, o aš jai tei­si­nuo­si, kad ne ją. Ma­tyt, toks jau gra­fi­ko li­ki­mas“, – juo­kė­si au­to­rius.

J. Ja­ko­ven­ko dar­bus bus ga­li­ma pa­ma­ty­ti iki ko­vo 23 die­nos.

Po sve­čio iš Bal­ta­ru­si­jos pa­ro­dos ati­da­ry­mo sa­vo kny­gos „Lais­vės pa­ženk­lin­ti“ nau­jau­sią tre­čią­jį to­mą pri­sta­tė R. Di­cha­vi­čius.

Šia­me to­me R. Di­cha­vi­čius tę­sia prieš dau­giau kaip pen­ke­rius me­tus pra­dė­tą dar­bą. Gau­siai iliust­ruo­tuo­se knygos to­muo­se pa­sa­ko­ji­ma apie ša­lies me­ni­nin­kus, kū­ru­sius nau­jai at­kur­tos Lie­tu­vos vals­ty­bės vals­ty­bin­gu­mo ženk­lus: he­ral­di­ką, pi­ni­gų bank­no­tus ir mo­ne­tas, pa­što, ka­riuo­me­nės, po­li­ci­jos, mui­ti­nės, pa­sie­nio ir ki­tų tar­ny­bų ženk­lus, uni­for­mas, vals­ty­bės ap­do­va­no­ji­mus, pa­mink­lus, mies­tų me­rų re­ga­li­jas, li­tur­gi­nius reik­me­nis, sa­va­ran­kiš­kus me­no kū­ri­nius ir ki­ta.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

REN­GI­NYS: Šiau­lių uni­ver­si­te­to Dai­lės ga­le­ri­jo­je ge­rų drau­gų su­si­ti­ki­mas (iš kai­rės): ga­le­ri­jos va­do­vo Kor­ne­li­jaus Užuo­to, gar­saus Bal­ta­ru­si­jos dai­li­nin­ko Ju­ri­jaus Ja­ko­ven­ko, į Šiau­lius at­ve­žu­sio ak­va­re­lės ir gra­fi­kos dar­bų pa­ro­dą, bei fotomenininko ir kny­gų au­to­riaus Ri­man­to Di­cha­vi­čiaus, pri­sta­čiu­sio šiau­lie­čiams kny­gos „Lais­vės pa­ženk­lin­ti“ tre­čią­jį to­mą.

DAR­BAI: Ju­ri­jaus Ja­ko­ven­ko ju­ve­ly­riš­kai at­lik­tais dar­bais rei­kia gro­žė­tis ne iš to­lo, o iš la­bai ar­ti, be­veik įbe­dus no­sį į stik­lą.

KNY­GA: Į Ri­man­to Di­cha­vi­čiaus kny­gos „Lais­vės pa­ženk­lin­ti“ nau­ją­jį tre­čią­jį to­mą pa­te­ko ir šiau­lie­čio me­no­ty­ri­nin­ko ir dai­li­nin­ko Vy­te­nio Rim­kaus dar­bai.