Kunigo kapas po daugiabučio langais sukėlė klausimų

Kunigo kapas po daugiabučio langais sukėlė klausimų

Ku­ni­go ka­pas po dau­gia­bu­čio lan­gais su­kė­lė klau­si­mų

Bu­vęs Šiau­lių ra­jo­no Ku­žių bažnyčios kelbonas, Šiau­lių mies­to šv. Jur­gio pa­ra­pi­jos altarista Po­vi­las Šliau­ta­ris mi­rė ba­lan­džio 30-ąją. Dva­si­nin­kas bu­vo pa­lai­do­tas pa­sku­ti­nė­je tar­nys­tės vie­to­je – Šv. Jur­gio baž­ny­čios šven­to­riu­je. Jis – ne­to­li dau­gia­bu­čio. Gy­ven­to­jams ka­pai po lan­gais ke­lia klau­si­mų: ar tik­rai čia ga­li­ma lai­do­ti? Sa­vi­val­dy­bė lei­di­mo lai­do­ti ne­da­vė, nes šven­to­rius – ne ka­pi­nės. Pa­ta­rė kreip­tis į pa­vel­do­sau­gi­nin­kus, bet šven­to­rius – ne pa­vel­das.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Ar ga­lė­tų ir ki­ti?

Į re­dak­ci­ją pa­skam­bi­nu­si šiau­lie­tė, gy­ve­nan­ti dau­gia­bu­ty­je ša­lia Šv. Jur­gio baž­ny­čios, pik­ti­no­si, kad praė­ju­sią sa­vai­tę baž­ny­čios šven­to­riu­je pa­lai­do­tas ku­ni­gas.

Jau­na mo­te­ris ne­pa­ten­kin­ta, kad ka­pą ir dau­gia­bu­tį ski­ria vos ke­lio­li­ka met­rų ir tik tink­li­nė per­ma­to­ma tvo­ra. Švie­žiai su­pil­tas ka­pas jai ir jos kai­my­nams bei ma­ža­me­čiams vai­kams su­ke­lia ne­ma­lo­nias aso­cia­ci­jas, min­tis apie mir­tį.

„Kaip ga­li­ma lai­do­ti mies­to cent­re, ne ka­pi­nė­se? Ko­dėl da­ro­mos to­kios išim­tys ku­ni­gams? Kas bū­tų, jei­gu sa­vo dar­bo ar na­mų kie­me bet ku­ris ki­tas šiau­lie­tis no­rė­tų pa­si­lai­do­ti?“ – klau­sė mo­te­ris.

Šv. Jur­gio baž­ny­čios kle­bo­nas so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­ras Sau­lius Ma­tu­lis tei­gė, kad ir vys­ku­pi­jos ku­ri­jai skam­bi­no baž­ny­čios kai­my­nys­tė­je gy­ve­nan­ti mo­te­ris ir dar „stip­riau“ prie­kaiš­ta­vo.

„Pers­kai­čiu­si ne­kro­lo­gą, kad ku­ni­gas mi­rė „po sun­kios ir il­gos li­gos“, ji klau­sė, gal ta li­ga už­kre­čia­ma, gal ga­li ap­krės­ti vai­kus tas ka­pas? Ką aš ga­liu to­kio mąs­ty­mo žmo­gui pa­sa­ky­ti? Vi­si žmo­nės yra mi­rę nuo li­gų, bet ar mes nuė­ję į ka­pi­nes už­si­kre­čia­me?“ – „Šiau­lių kraš­tui“ ste­bė­jo­si Šv. Jur­gio pa­ra­pi­jos kle­bo­nas.

Vyk­dė ku­ni­go tes­ta­men­tą

„Pa­ro­dy­kit man nors vie­ną se­nes­nę baž­ny­čią, ku­rios šven­to­riu­je nė­ra pa­lai­do­ta ku­ni­gų!“ – tei­gė kle­bo­nas S. Ma­tu­lis.

Pa­gal Baž­ny­čios ka­no­nus vi­si ku­ni­gai tes­ta­men­te nu­ro­do sa­vo va­lią, kur jie no­ri bū­ti po mir­ties pa­lai­do­ti. Dau­gu­mos ku­ni­gų, pa­sak S. Ma­tu­lio, pa­sku­ti­nė va­lia yra pa­lai­do­ti tos pa­ra­pi­jos, ku­ri bu­vo jų pa­sku­ti­nė tar­nys­tės vie­ta, baž­ny­čios šven­to­riu­je.

Kle­bo­no S. Ma­tu­lio tei­gi­mu, to­kia bu­vu­si ve­lio­nio va­lia, nors čia gy­ve­no tik nuo praė­ju­sio bir­že­lio. Iki tol 18 me­tų a.a. P. Šliau­ta­ris dir­bo Ku­žių (Šiau­lių r.) baž­ny­čios kle­bo­nu.

Pa­sak S. Ma­tu­lio, tik ne­di­de­lė da­lis ku­ni­gų tes­ta­men­tu pra­šo pa­lai­do­ti jo tė­viš­kė­je. Ir tai daž­niau­siai bū­na ne tė­viš­kės bend­ros ka­pi­nės, o baž­ny­čios šven­to­rius.

„Jei­gu ku­ni­gas bū­tų pa­si­pra­šęs lai­do­ti jį tė­viš­kė­je – Ak­me­nės ra­jo­ne, Kruo­piuo­se, mes ne­bū­tu­me ga­lė­ję ne­pai­sy­ti jo pa­sku­ti­nės va­lios. Tie­siog tai yra žmo­giš­ki ir la­bai jaut­rūs da­ly­kai, nu­si­sto­vė­ję is­to­riš­kai“, – sa­kė kle­bo­nas S. Ma­tu­lis.

Sa­vi­val­dy­bė lei­di­mo ne­da­vė, bet ne­prieš­ta­ra­vo

„Aš ne­no­rė­jau, kad čia bū­tų ko­kia nors ma­no sa­vi­veik­la, to­dėl krei­piau­si į Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bę, kad iš­duo­tų lei­di­mą lai­do­ti šven­to­riu­je. Jie su­glu­mo, sa­kė yra ne prieš, bet lei­di­mo lai­do­ti neiš­da­vė. Tik pa­ra­šė raš­tiš­kai, kad ne­prieš­ta­rau­ja“, – ro­dy­da­mas Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus Eduar­do Bi­vai­nio pa­si­ra­šy­tą raš­tą sa­kė S. Ma­tu­lis.

Šiau­lių sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Mies­to inf­rast­ruk­tū­ros sky­riaus vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė, at­sa­kin­ga už ka­pi­nes, Dai­va Ma­čer­nė pa­tvir­ti­no, kad „jo­kio lei­di­mo jiems neiš­da­vė­me, tik pa­ra­šė­me, kad ne­prieš­ta­rau­ja­me ir re­ko­men­da­vo­me kreip­tis į Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to sky­rių“.

„Sa­vi­val­dy­bė lei­di­mus lai­do­ti ga­li iš­duo­ti tik­tai mies­to ka­pi­nė­se, o šven­to­rius nė­ra ka­pi­nės“, – tei­gė D. Ma­čer­nė.

Ji pri­mi­nė, kad iš še­šio­li­kos mies­te esan­čių ka­pi­nių, vei­kian­čios yra tik Gin­kū­nų ka­pi­nės ir ri­bo­to lai­do­ji­mo – K. Do­ne­lai­čio gat­vės ka­pi­nės, ku­rio­se yra ir pan­teo­nas, ja­me lai­do­ja­mi nu­si­pel­nę mies­tui ir vals­ty­bei žmo­nės.

S. Ma­tu­lis tei­gė, kad vals­ty­bi­nės ins­ti­tu­ci­jos ne­prieš­ta­ra­vo ir dėl to, kad tai jau penk­ta­sis pa­lai­do­ji­mas Šv. Jur­gio baž­ny­čios šven­to­riu­je. Pir­ma­sis bu­vo 1967 me­tais, kai mi­rė Šv. Jur­gio pa­ra­pi­jos stei­gė­jas ir il­ga­me­tis jos kle­bo­nas Jus­ti­nas La­pis. 2006 me­tais čia pa­lai­do­ti du ku­ni­gai – a.a. ku­ni­gas ju­bi­lia­tas Jo­nas Kaz­laus­kas ir a.a. mon­sin­jo­ras An­ta­nas Bit­vins­kas. 2005 me­tais pa­lai­do­ti ku­ni­go Bo­les­lo­vo Ja­ru­šaus­ko pa­lai­kai.

Ne pa­vel­do­sau­gos ob­jek­tas, o pa­pro­ti­nė tei­sė

Kle­bo­nas S. Ma­tu­lis krei­pė­si į Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to Šiau­lių sky­rių: „Pa­vel­do­sau­gi­nin­kai man pa­sa­kė, kad jie čia ne­tu­ri jo­kių ga­lių, nes Šv. Jur­gio baž­ny­čia ir šven­to­rius – ne kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tai ir vis­kas.“

Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to Šiau­lių sky­riaus ve­dė­jas Ry­tis Bud­rys pa­tvir­ti­no, kad Šv. Jur­gio baž­ny­čia ir jos te­ri­to­ri­ja nė­ra įtrauk­ta į Kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­rą, to­dėl jie jo­kių lei­di­mų iš­duo­ti ne­ga­li.

„Jei­gu tai nė­ra pa­vel­das, pas mus nė­ra ko ei­ti. Tai tas pa­ts, kaip lei­di­mo lai­do­ti pa­pra­šy­ti... van­den­tie­ky­je“, – pa­ra­dok­są aiš­ki­no R. Bud­rys.

Jis ma­no, kad šiuo at­ve­ju su­si­dur­ta su si­tua­ci­ja, kai „nie­kam ne­rū­pi ir nie­kam neaiš­ku, kas tuo tu­ri už­siim­ti, kai vi­du­ry mies­to no­ri pa­lai­do­ti žmo­gų, o nė­ra jo­kių tą nu­ma­tan­čių įsta­ty­mų ar tai­syk­lių“.

R. Bud­rio tei­gi­mu, Sa­vi­val­dy­bė tu­rė­tų nu­ma­ty­ti, kaip spręs­ti šį klau­si­mą: sa­vo funk­ci­jas ga­lė­tų iš­plės­ti „Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės ko­mi­si­ja dėl re­zis­ten­tų ir ki­tų as­me­nų, nu­žu­dy­tų oku­pa­ci­nių re­ži­mų me­tu, pa­lai­kų per­kė­li­mo ir įam­ži­ni­mo“ ko­mi­si­ja, ku­ri ko­le­gia­liai ap­tar­tų ir nu­spręs­tų, ar leis­ti, pa­vyz­džiui, lai­do­ti ku­ni­gus baž­ny­čios šven­to­riu­je.

R. Bud­rio tei­gi­mu, pa­vyz­džiui, Jo­niš­kio baž­ny­čia yra kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­tas ir yra įtei­si­nu­si šven­to­riu­je ka­pi­nes, to­dėl ten dėl ku­ni­gų lai­do­ji­mo jo­kių pro­ble­mų ne­ky­la.

„Ma­no, kaip mies­to pi­lie­čio, o ne pa­vel­do­sau­gos spe­cia­lis­to, ma­ny­mu, mies­to cent­re ne­rei­kė­tų lai­do­ti žmo­nių“, – tei­gė R. Bud­rys.

Jo žo­džiais, eg­zis­tuo­ja pa­pro­ti­nė tei­sė, ku­ri ne­nu­ma­ty­ta įsta­ty­muo­se, bet tai yra mo­ra­li­nis ir is­to­ri­nis pa­li­ki­mas, su ku­riuo „nie­kas ne­no­ri konf­lik­tuo­ti“.

Ap­ri­bo­ji­mai – tik nau­joms ka­pi­nėms

Na­cio­na­li­nio vi­suo­me­nės svei­ka­tos cent­ro Šiau­lių de­par­ta­men­to di­rek­to­rius Kri­zen­tas Ka­me­nec­kas „Šiau­lių kraš­tui“ tei­gė, kad „tar­šos jo­kios nė­ra dėl pa­lai­do­ji­mo“ net ir gy­ve­nant ša­lia di­de­lių ka­pi­nių tvo­ros, tik „rei­kia po­že­mi­nį, o ne grun­ti­nį van­de­nį nau­do­ti“.

K. Ka­me­nec­ko tei­gi­mu, pa­gal įsta­ty­mą ap­ri­bo­ji­mai tai­ko­mi tik nau­jai stei­gia­moms ka­pi­nėms: jų sa­ni­ta­ri­nė zo­na tu­ri bū­ti 100 met­rų.

„Se­noms ka­pi­nėms ir se­noms lai­do­ji­mo vie­toms jo­kių at­stu­mų iki gy­ve­na­mų­jų na­mų nė­ra nu­ma­ty­ta. Be­veik kiek­vie­na­me kai­me prie ka­pi­nių tvo­ros ra­si­me gy­ve­na­mą na­mą“, – pa­ly­gi­no di­rek­to­rius ir pri­mi­nė, kad Šiau­liai „sto­vi ant ka­pi­nių“.

Ap­ri­bo­ji­mai esą ga­lė­tų at­si­ras­ti ne­bent ta­da, jei­gu Lie­tu­vo­je kil­tų gy­vy­bei pa­vo­jin­gų už­kre­čia­mųjų li­gų pa­vo­jus, bet „da­bar Lie­tu­vo­je to­kių pa­vo­jin­gų li­gų nė­ra“.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

PA­LAI­DO­JI­MAS: Baž­ny­čios šven­to­riu­je pa­lai­do­ti pen­ki ku­ni­gai. Se­niau­sias pa­lai­do­ji­mas – 1967 me­tais. Nau­jas ka­po kau­bu­rė­lis su­pil­tas ge­gu­žės 3-iąją.

KAI­MY­NYS­TĖ: Šv. Jur­gio baž­ny­čios šve­nto­riu­je pa­lai­do­tų ku­ni­gų ka­pus nuo gy­ve­na­mo­jo dau­gia­bu­čio ski­ria ne­di­de­lis at­stu­mas.

LEI­DI­MAS: Šiau­lių Šv. Jur­gio baž­ny­čios kle­bo­nas Sau­lius Ma­tu­lis ban­dė gau­ti lei­di­mą lai­do­ti ku­ni­gą baž­ny­čios šven­to­riu­je, bet to­kio lei­di­mo nie­kas ne­tu­rė­jo tei­sės iš­duo­ti.

PA­LI­KI­MAS: Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to Šiau­lių sky­riaus ve­dė­jo Ry­čio Bud­rio tei­gi­mu, eg­zis­tuo­ja pa­pro­ti­nė tei­sė, ku­ri ne­nu­ma­ty­ta įsta­ty­muo­se, bet tai yra mo­ra­li­nis ir is­to­ri­nis pa­li­ki­mas, su ku­riuo „nie­kas ne­no­ri konf­lik­tuo­ti“.


KO­MEN­TA­RAS

Tra­di­ci­ja sie­kia ke­lis šimt­me­čius

Dan­gi­ras MA­ČIU­LIS, is­to­ri­kas, hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­ras:

– Lai­do­ji­mo šven­to­riu­je tra­di­ci­ja atė­jo iki mū­sų die­nų iš tų lai­kų, kai ap­link baž­ny­čias na­tū­ra­liai kur­da­vo­si pa­ra­pi­nės ka­pi­nės.

Tra­di­ci­ja iš­kel­ti ka­pi­nes už mies­to ri­bos Lie­tu­vo­je pra­si­dė­jo su Apš­vie­tos epo­cha, kai XVIII am­žiaus pa­bai­go­je bu­vo nu­spręs­ta hi­gie­nos su­me­ti­mais kel­ti ka­pi­nes iš mies­to.

Taip at­si­ra­do ir se­no­sios Šiau­lių ka­pi­nės. Jo­se pra­dė­ta lai­do­ti XIX am­žiaus pir­mo­joje pu­sė­je. Iki tol Šiau­lių pa­ra­pi­nės ka­pi­nės bu­vo Šiau­lių baž­ny­čios (da­bar­ti­nės Šv. apaš­ta­lų Pet­ro ir Pau­liaus ka­ted­ros) šven­to­riu­je. Ko ge­ro, bu­vu­si ka­pi­nių te­ri­to­ri­ja yra di­des­nė nei da­bar­ti­nis ka­ted­ros šven­to­rius, nes ar­cheo­lo­gams ka­si­nė­jant ras­ta se­nų pa­lai­do­ji­mų.

Kai­mo vie­to­vė­se dar ir šian­dien ga­li­me ras­ti pa­ra­pi­nių ka­pi­nių baž­ny­čios šven­to­riu­je, ku­rios yra vei­kian­čios. Tra­di­ci­ja lai­do­ti šven­to­riu­je tik­rai ne tik Šiau­liuo­se iš­li­ko. Lai­do­ji­mas šven­to­riu­je yra ir tam tik­ras pa­gar­bos dva­si­nin­kui ženk­las.

Šiau­lių Šv. Jur­gio pa­ra­pi­ja at­si­ra­do tar­pu­ka­riu, o šven­to­riu­je yra pa­lai­do­ti vos ke­li ku­ni­gai, šia­me tūks­tant­me­ty­je – ke­tu­ri, ir praei­ta­me – vie­nas.

Kaip taiks­ty­tis su ta tra­di­ci­ja šiuo­lai­ki­niam žmo­gui? Tai yra mo­ra­lės, eti­kos da­ly­kas.