Kultūros griuvėsiai

Kul­tū­ros griuvė­siai

Šie­met Šiau­lių kul­tū­ros cent­ro pa­sta­tas pa­si­tin­ka 55-erių metų ju­bi­lie­jų. Ba­lan­džių iš­ma­tų nu­derg­tos pa­lan­gės ir kar­ni­zai. Sky­lės sie­no­se sle­piamos po spal­vo­tais vai­ku­čių pie­ši­nu­kais ar sku­du­rais. Už­kal­ti me­džio plok­štė­mis lan­gai. Sa­lės pa­lu­bė­je pa­ka­bin­tas tink­las gau­dy­ti krin­tan­tiems nuo lu­bų ce­men­to ga­ba­lams, kad kul­tū­rin­gų žmo­nių neuž­muš­tų.

„Šiau­lių gė­da, o ne Kul­tū­ros cent­ras. Kad Šiau­lių me­ri­ja grei­čiau pa­kra­ty­tų lais­vų mi­li­jo­nų mai­šą, rei­kė­tų reng­ti čia Ta­ry­bos po­sė­džius“, – skau­džiai juo­kau­ja kul­tū­ros dar­buo­to­jai.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Chruš­čio­vi­nė „kul­tūr­kės“ dva­sia gy­va

„Tra­giš­kai nu­gy­ven­tas pa­sta­tas“, – skės­te­li ran­ko­mis nau­jo­ji Kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rė Dei­man­tė Ba­čiu­lė.

Ji pa­sa­ko­ja, kad Kul­tū­ros cent­ro dar­buo­to­jų ar ko­lek­ty­vų na­rių ji pra­šo jo­kiu bū­du ne­ves­ti sve­čių to­liau pir­mo­jo aukš­to. Di­džio­ji, „ko­lo­nų“, sa­lė bei fo­jė ir tua­le­tai co­ko­li­nia­me aukš­te prieš ku­rį lai­ką bu­vo su­re­mon­tuo­ti, to­dėl daug kas net neį­si­vaiz­duo­ja, ko­kios būk­lės yra Šiau­lių kul­tū­ros cent­ras.

Be­veik vi­sos pa­tal­pos (su la­bai ne­di­de­lė­mis išim­ti­mis) me­na 1962-uo­sius, kai Šiau­liams bu­vo pa­sta­ty­ti nau­ji kul­tū­ros na­mai, va­din­ti „kul­tūr­ke“.

Kad „kul­tūr­kės“ dva­sia – gy­va, ga­li­ma pa­jus­ti jau pa­ke­liui į ant­rą­jį aukš­tą. Jei­gu lip­si laip­tais nu­lei­dęs gal­vą, pa­ma­ty­si su­skel­dė­ju­sius be­to­ni­nius laip­tus. Kils­te­lė­si akis aukš­čiau – pa­pil­kė­jęs so­vie­ti­nis „an­tik­va­ras“ laip­ti­nės lan­guo­se, per kiau­rą sto­gą bė­gu­sio van­dens pa­lik­tos ru­dos dry­žė­s ir „že­mė­la­piai“ at­si­lau­piu­siuo­se da­žuo­se.

Dvi­de­šimt me­tų Kul­tū­ros cent­re dir­ban­tis Kęs­tu­tis Ki­se­lys ži­no, kad pa­sta­tas sta­ty­tas pa­gal ti­pi­nį pro­jek­tą. Tuo­me­tė­je So­vie­tų Są­jun­go­je ly­giai to­kių pat bu­vo pa­sta­ty­ta pen­kio­li­ka. Ar­ti­miau­sias – Jel­ga­vo­je, Lat­vi­jo­je. Bet su Jel­ga­va Šiau­liams nė­ra ko ly­gin­tis – lat­viai se­niai re­no­va­vo sa­vo kul­tū­ros cent­rą.

Bend­ras Šiau­lių kul­tū­ros cent­ro pa­tal­pų plo­tas – 5,3 tūks­tan­čio kvad­ra­ti­nių met­rų.

Cent­ro dar­buo­to­jai ly­di į eks­kur­si­ją po chruš­čio­vi­nių lai­kų „kul­tūr­kę“, ko­pia­me į pa­tį chruš­čio­viz­mo epi­cent­rą – tre­čią­jį aukš­tą.

Be­to­no gau­dyk­lė ir ba­lan­džių iš­ma­tos

„Tai – re­pe­ti­ci­jų sa­lė... yra, kaip yra...“ – ne­daug­žo­džiau­ja nau­jo­ji Kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­rė.

Di­de­lės sa­lės pa­lu­bė­je pa­ka­bin­tas vie­los tink­las – nuo lu­bų krin­tan­čių be­to­ni­nių lui­tų gau­dyk­lė. Tinklas-gaudyklė įtai­sy­tas prieš ke­le­rius me­tus – kad krin­tan­tys be­to­ni­niai lui­tai neuž­muš­tų žmo­nių. O kad jie krin­ta – aki­vaiz­du.

Di­džiu­liai lan­gai už­kal­ti fa­ne­ros plokš­tė­mis, sa­lės pa­ša­lė­se ply­šiai ir ap­lū­žę bal­dai už­klos­ty­ti sku­du­rais, ap­si­lau­piu­sios sie­nos ap­kli­juo­tos pla­ka­tė­liais, pie­ši­niais. Vie­nas pla­ka­tas skel­bia – „Dar ne vis­kas pra­ras­ta. Šiau­liai“.

Iš gau­sių pa­dė­kos raš­tų, iš­ri­kiuo­tų prie sie­nų, su­pran­ta­me, kad čia su jau­ni­mu re­pe­tuo­ja pui­kiai ži­no­mi, ver­ti­na­mi Lie­tu­vo­je vai­kų ir jau­ni­mo teat­ro stu­di­jos va­do­vai Da­lia ir Vir­gi­ni­jus Dar­giai.

Gra­žūs jų pel­ny­ti pa­dė­kos raš­tai, Lie­tu­vos mė­gė­jų teat­rų šven­tės „Te­gy­vuo­ja teat­ras“ dip­lo­mai „Ryš­kiau­sias se­zo­no de­biu­tas“, „Ge­riau­sias vai­kų ir jau­ni­mo teat­ras ir va­do­vas“, „Ryš­kiau­sias jau­ni­mo teat­ro spek­tak­lis“, „Ryš­kiau­sias vai­kų teat­ri­nės kul­tū­ros sklei­dė­jas“.

Dar vie­nas „chruš­čio­viz­mo per­las“ – bu­vu­si vie­no spor­to klu­bo „štan­gi­nė“. Spor­ti­nin­kų nuo­trau­kos iš „dis­ko“ lai­kų, su­kly­pu­sios kė­dės, at­si­lau­piu­sios sie­nos. Išp­ly­šu­sia kaž­ka­da va­din­ta ki­li­mi­ne dan­ga žen­gia­me prie lan­gų: vaiz­das į vie­ną se­niau­sių ir is­to­riš­kai svar­biau­sių mies­to gat­vių – Auš­ros alė­ją. Žvilgs­nį trau­kia ne Auš­ros alė­ja, o sto­rai ba­lan­džių nu­derg­tos pa­sta­to pa­lan­gės, išo­ri­niai kar­ni­zai.

Ėjo­me iš ka­bi­ne­to į ka­bi­ne­tą, iš sa­lės į sa­lę, kai pa­ti di­rek­to­rė pra­si­ta­rė: „Pir­mą kar­tą pa­ma­čiu­si ir aš šo­ką pa­ty­riau“.

Kul­tū­ros cent­re re­pe­tuo­ja apie 20 mė­gė­jų ko­lek­ty­vų, Šiau­lių ka­me­ri­nis or­kest­ras, vyks­ta anš­la­gi­niai šo­kiai „Kam per 30“, ku­rie de­šimt­me­čiais iš­lie­ka lan­ko­miau­siu Kul­tū­ros cent­ro ren­gi­niu.

Kul­tū­ros cent­ro dar­buo­to­jai iš­gy­ve­na, kad to­kio­mis pa­si­bai­sė­ti­no­mis są­ly­go­mis pri­vers­ti re­pe­tuo­ti, kur­ti, links­min­ti mies­to žmo­nes.

Mi­nist­ro žiur­kių ne­su­ti­ko­me

Ar­tė­jant Sei­mo rin­ki­mams Šiau­liuo­se vie­šė­jęs tuo­me­tis kul­tū­ros mi­nist­ras Ša­rū­nas Bi­ru­tis kri­ti­ka­vo Kul­tū­ros cent­ro pa­sta­to būk­lę: „Aš ne­ma­čiau Lie­tu­voj taip ap­leis­to kul­tū­ros cent­ro. Aš ne­kal­bu apie sa­lę, aš kal­bu apie vi­sas pa­tal­pas. Ten, kur žiur­kės vei­sia­si bu­vu­sio­je „Max-o“ sa­lė­je, vir­šuj lu­bos kren­ta, bė­ga van­duo, lan­gai ne­keis­ti... 25-ie­ji Nep­rik­lau­so­my­bės me­tai. Pro­tu ne­su­vo­kia­mas da­ly­kas.“

Į bu­vu­sį pir­mą­jį Šiau­liuo­se, o gal net vi­so­je Lie­tu­vo­je va­ka­rie­tiš­ką pra­mo­gų klu­bą „Max“ pa­ten­ka­me tik iš lau­ko, nes il­gus me­tus „Max“ ir kul­tū­ros cent­ras bu­vo „at­ski­ros res­pub­li­kos“. Pra­mo­gų klu­bui Sa­vi­val­dy­bė bu­vo iš­nuo­mo­ju­si apie treč­da­lį kul­tū­ros cent­ro pa­sta­to.

Tik prieš maž­daug po­rą me­tų bai­gė­si by­los teis­muo­se tarp bu­vu­sio „Max“ ir Kul­tū­ros cent­ro. Da­bar bu­vu­si „Max'o“ „Taš­ko“ ka­vi­nė vir­tu­si Kul­tū­ros cent­ro re­tai nau­do­ja­mų mies­to šven­čių rek­vi­zi­tų san­dė­liu.

Di­džio­ji „Max“ sa­lė, į ku­rią maž­daug prieš 20 me­tų at­va­žiuo­da­vo „ba­liavo­ti“ net tuo­me­ti­nių mi­nis­te­ri­jų grie­ti­nė­lė, nes Vil­niu­je to­kio ly­gio klu­bo ne­bu­vo, da­bar vir­tu­si spąs­tais. Pa­siė­mę pro­žek­to­rius tai­ko­me ko­ją pa­dė­ti tvir­čiau, kad ne­pras­meg­tu­me į iš­lū­žu­sias grin­dis, neužk­liū­tu­me už sty­ran­čių lai­dų, vie­lų ar su­ply­šu­sių ki­li­mų.

Te­be­li­ku­sios klu­bo rek­la­mos, net kai ku­rios kė­dės, tik mi­nist­ro Š. Bi­ru­čio mi­nė­tų žiur­kių ne­su­ti­ko­me – joms grei­čiau­siai per šal­ta ir ne­gi grauš su­ply­šu­sius ki­li­mus ir su­lū­žu­sias grin­dis?

„Ak­tua­li­za­vi­mui“ rei­kė­tų 7 mi­li­jo­nų

Po to­kios eks­kur­si­jos ži­no­mi kul­tū­ros žmo­nės mi­nė­jo, kad tai – „pa­si­ty­čio­ji­mas iš šiau­lie­čių, kul­tū­ros mė­gė­jų ir pro­fe­sio­na­lų“, „tu­rint to­kį kul­tū­ros cent­rą, did­mies­čiu Šiau­liai ne­be­ga­lė­tų va­din­tis“, „rei­kė­tų čia su­reng­ti iš­va­žiuo­ja­mą­jį Ta­ry­bos po­sė­dį, kad pa­ga­liau mies­to val­džiai, po­li­ti­kams at­si­ver­tų akys ir skir­tų lė­šų re­no­va­ci­jai."

Sa­vi­val­dy­bės Kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­ja Dai­na Kin­či­nai­tie­nė „Šiau­lių kraš­tui“ paaiš­ki­no, kad iš mies­to biu­dže­to Kul­tū­ros cent­ro re­no­va­ci­jai 2017 me­tais skir­ta 700 tūks­tan­čių eu­rų. Plius dar 200 tūks­tan­čių eu­rų „iš praė­ju­sių me­tų Sa­vi­val­dy­bės biu­dže­to li­ku­čio – su­tau­py­tų pi­ni­gų“. Ki­tais me­tais, pa­sak D. Kin­či­nai­tie­nės, taip pat pla­nuo­ja­ma skir­ti Sa­vi­val­dy­bės biu­dže­to lė­šų.

Šie­met, pa­sak D. Kin­či­nai­tie­nės, už Sa­vi­val­dy­bės biu­dže­to skir­tą su­mą bus re­mon­tuo­ja­mas sto­gas, kei­čia­mi lan­gai, šil­dy­mas, ki­tą­met – ki­tiems dar­bams.

„2018 me­tais jau tu­rė­tų bū­ti skir­tos per Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ją Eu­ro­pos Są­jun­gos lė­šos – ge­ro­kai per 2 mi­li­jo­nus eu­rų pa­gal pro­gra­mą „Kul­tū­ros ob­jek­tų ak­tua­li­za­vi­mas“. Tos lė­šos bū­tų da­li­ja­mos per dve­jus me­tus. 2019 me­tais tu­rė­tų bū­ti įsi­sa­vin­ti pi­ni­gai ir su­tvar­ky­tas Kul­tū­ros cent­ras“, – skai­čia­vo D. Kin­či­nai­tie­nė.

Ve­dė­ja skai­čia­vo, kad jau bu­vo pa­reng­ti bent ke­li tech­ni­niai re­no­va­ci­jos pro­jek­tai, ta­čiau jie be­vil­tiš­kai pa­se­no, nes vis „neat­si­ra­do pi­ni­gų“.

Da­bar yra nau­jas tech­ni­nis pro­jek­tas „pa­gal nau­jas gai­res Eu­ro­pos lė­šoms“. Pa­gal šį pro­jek­tą Kul­tū­ros cent­ro re­no­va­ci­jai rei­kė­tų apie 7 mi­li­jo­nų eu­rų.

„Ta­čiau da­bar su­ma yra su­ma­žin­ta iki 4 mi­li­jo­nų eu­rų. Ne­ran­da­ma pi­ni­gų bu­vu­sio „Max'o“ da­liai. Nors vi­si su­pran­ta, kad ne­ga­li­ma tik da­lies ob­jek­to tvar­ky­ti, rei­kia vis­ką „įveik­lin­ti“. Ieš­ko­ma pi­ni­gų, kad iš „Max'o“ ne­lik­tų vien gra­žūs jau­nys­tės pri­si­mi­ni­mai, – „Šiau­lių kraš­tui“ paaiš­ki­no D. Kin­či­nai­tie­nė.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Re­pe­ti­ci­jų sa­lės lu­bos – su tink­li­ne gau­dyk­le, kad kren­tan­tys be­to­no ga­ba­lai neuž­muš­tų žmo­nių.

Tu­rė­jęs bū­ti pa­grin­di­niu kul­tū­ros ob­jek­tu me­no mė­gė­jų ko­lek­ty­vams, Kul­tū­ros cent­ras vir­to ano­ma­li­ja.

Ke­lis mė­ne­sius Kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­re dir­ban­ti Dei­man­tė Ba­čiu­lė į kai ku­rias pa­sta­to pa­tal­pas ėjo pa­si­švies­da­ma ži­bin­tu.

Suei­žė­ję laip­tai ve­da į pa­tal­pas, ku­rio­se te­be­gy­va chruš­čio­vi­nė dva­sia.

Net ir tink­li­nei be­to­no gau­dyk­lei ne­be­la­bai yra ant ko lai­ky­tis, kai kren­ta pa­čios lu­bos.

Se­no­ji Šiau­lių „kul­tūr­kės štan­gi­nė“.

Se­no­sios „štan­gi­nės“ in­ter­je­ras.

Šo­kių sa­lės ven­ti­lia­ci­nės an­gos.

Die­ną šo­kių sa­le su už­kal­tais lan­gais ir chruš­čio­vi­niu in­ter­je­ru nau­do­ja­si Šiau­lių kul­tū­ros cent­ro cho­reog­ra­fi­jos stu­di­ja „Auš­re­lė“.

Prau­syk­lų in­ter­je­ras.

Bu­vęs „Max'o“ ba­ras „Taš­kas“ vir­to re­tai nau­do­ja­mo rek­vi­zi­to san­dė­liu.

Kas li­ko iš le­gen­di­nės „Max'o“ sa­lės.