Naujausios
Kultūros griuvėsiai
Šiemet Šiaulių kultūros centro pastatas pasitinka 55-erių metų jubiliejų. Balandžių išmatų nudergtos palangės ir karnizai. Skylės sienose slepiamos po spalvotais vaikučių piešinukais ar skudurais. Užkalti medžio plokštėmis langai. Salės palubėje pakabintas tinklas gaudyti krintantiems nuo lubų cemento gabalams, kad kultūringų žmonių neužmuštų.
„Šiaulių gėda, o ne Kultūros centras. Kad Šiaulių merija greičiau pakratytų laisvų milijonų maišą, reikėtų rengti čia Tarybos posėdžius“, – skaudžiai juokauja kultūros darbuotojai.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Chruščiovinė „kultūrkės“ dvasia gyva
„Tragiškai nugyventas pastatas“, – skėsteli rankomis naujoji Kultūros centro direktorė Deimantė Bačiulė.
Ji pasakoja, kad Kultūros centro darbuotojų ar kolektyvų narių ji prašo jokiu būdu nevesti svečių toliau pirmojo aukšto. Didžioji, „kolonų“, salė bei fojė ir tualetai cokoliniame aukšte prieš kurį laiką buvo suremontuoti, todėl daug kas net neįsivaizduoja, kokios būklės yra Šiaulių kultūros centras.
Beveik visos patalpos (su labai nedidelėmis išimtimis) mena 1962-uosius, kai Šiauliams buvo pastatyti nauji kultūros namai, vadinti „kultūrke“.
Kad „kultūrkės“ dvasia – gyva, galima pajusti jau pakeliui į antrąjį aukštą. Jeigu lipsi laiptais nuleidęs galvą, pamatysi suskeldėjusius betoninius laiptus. Kilstelėsi akis aukščiau – papilkėjęs sovietinis „antikvaras“ laiptinės languose, per kiaurą stogą bėgusio vandens paliktos rudos dryžės ir „žemėlapiai“ atsilaupiusiuose dažuose.
Dvidešimt metų Kultūros centre dirbantis Kęstutis Kiselys žino, kad pastatas statytas pagal tipinį projektą. Tuometėje Sovietų Sąjungoje lygiai tokių pat buvo pastatyta penkiolika. Artimiausias – Jelgavoje, Latvijoje. Bet su Jelgava Šiauliams nėra ko lygintis – latviai seniai renovavo savo kultūros centrą.
Bendras Šiaulių kultūros centro patalpų plotas – 5,3 tūkstančio kvadratinių metrų.
Centro darbuotojai lydi į ekskursiją po chruščiovinių laikų „kultūrkę“, kopiame į patį chruščiovizmo epicentrą – trečiąjį aukštą.
Betono gaudyklė ir balandžių išmatos
„Tai – repeticijų salė... yra, kaip yra...“ – nedaugžodžiauja naujoji Kultūros centro direktorė.
Didelės salės palubėje pakabintas vielos tinklas – nuo lubų krintančių betoninių luitų gaudyklė. Tinklas-gaudyklė įtaisytas prieš kelerius metus – kad krintantys betoniniai luitai neužmuštų žmonių. O kad jie krinta – akivaizdu.
Didžiuliai langai užkalti faneros plokštėmis, salės pašalėse plyšiai ir aplūžę baldai užklostyti skudurais, apsilaupiusios sienos apklijuotos plakatėliais, piešiniais. Vienas plakatas skelbia – „Dar ne viskas prarasta. Šiauliai“.
Iš gausių padėkos raštų, išrikiuotų prie sienų, suprantame, kad čia su jaunimu repetuoja puikiai žinomi, vertinami Lietuvoje vaikų ir jaunimo teatro studijos vadovai Dalia ir Virginijus Dargiai.
Gražūs jų pelnyti padėkos raštai, Lietuvos mėgėjų teatrų šventės „Tegyvuoja teatras“ diplomai „Ryškiausias sezono debiutas“, „Geriausias vaikų ir jaunimo teatras ir vadovas“, „Ryškiausias jaunimo teatro spektaklis“, „Ryškiausias vaikų teatrinės kultūros skleidėjas“.
Dar vienas „chruščiovizmo perlas“ – buvusi vieno sporto klubo „štanginė“. Sportininkų nuotraukos iš „disko“ laikų, suklypusios kėdės, atsilaupiusios sienos. Išplyšusia kažkada vadinta kilimine danga žengiame prie langų: vaizdas į vieną seniausių ir istoriškai svarbiausių miesto gatvių – Aušros alėją. Žvilgsnį traukia ne Aušros alėja, o storai balandžių nudergtos pastato palangės, išoriniai karnizai.
Ėjome iš kabineto į kabinetą, iš salės į salę, kai pati direktorė prasitarė: „Pirmą kartą pamačiusi ir aš šoką patyriau“.
Kultūros centre repetuoja apie 20 mėgėjų kolektyvų, Šiaulių kamerinis orkestras, vyksta anšlaginiai šokiai „Kam per 30“, kurie dešimtmečiais išlieka lankomiausiu Kultūros centro renginiu.
Kultūros centro darbuotojai išgyvena, kad tokiomis pasibaisėtinomis sąlygomis priversti repetuoti, kurti, linksminti miesto žmones.
Ministro žiurkių nesutikome
Artėjant Seimo rinkimams Šiauliuose viešėjęs tuometis kultūros ministras Šarūnas Birutis kritikavo Kultūros centro pastato būklę: „Aš nemačiau Lietuvoj taip apleisto kultūros centro. Aš nekalbu apie salę, aš kalbu apie visas patalpas. Ten, kur žiurkės veisiasi buvusioje „Max-o“ salėje, viršuj lubos krenta, bėga vanduo, langai nekeisti... 25-ieji Nepriklausomybės metai. Protu nesuvokiamas dalykas.“
Į buvusį pirmąjį Šiauliuose, o gal net visoje Lietuvoje vakarietišką pramogų klubą „Max“ patenkame tik iš lauko, nes ilgus metus „Max“ ir kultūros centras buvo „atskiros respublikos“. Pramogų klubui Savivaldybė buvo išnuomojusi apie trečdalį kultūros centro pastato.
Tik prieš maždaug porą metų baigėsi bylos teismuose tarp buvusio „Max“ ir Kultūros centro. Dabar buvusi „Max'o“ „Taško“ kavinė virtusi Kultūros centro retai naudojamų miesto švenčių rekvizitų sandėliu.
Didžioji „Max“ salė, į kurią maždaug prieš 20 metų atvažiuodavo „baliavoti“ net tuometinių ministerijų grietinėlė, nes Vilniuje tokio lygio klubo nebuvo, dabar virtusi spąstais. Pasiėmę prožektorius taikome koją padėti tvirčiau, kad neprasmegtume į išlūžusias grindis, neužkliūtume už styrančių laidų, vielų ar suplyšusių kilimų.
Tebelikusios klubo reklamos, net kai kurios kėdės, tik ministro Š. Biručio minėtų žiurkių nesutikome – joms greičiausiai per šalta ir negi grauš suplyšusius kilimus ir sulūžusias grindis?
„Aktualizavimui“ reikėtų 7 milijonų
Po tokios ekskursijos žinomi kultūros žmonės minėjo, kad tai – „pasityčiojimas iš šiauliečių, kultūros mėgėjų ir profesionalų“, „turint tokį kultūros centrą, didmiesčiu Šiauliai nebegalėtų vadintis“, „reikėtų čia surengti išvažiuojamąjį Tarybos posėdį, kad pagaliau miesto valdžiai, politikams atsivertų akys ir skirtų lėšų renovacijai."
Savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Daina Kinčinaitienė „Šiaulių kraštui“ paaiškino, kad iš miesto biudžeto Kultūros centro renovacijai 2017 metais skirta 700 tūkstančių eurų. Plius dar 200 tūkstančių eurų „iš praėjusių metų Savivaldybės biudžeto likučio – sutaupytų pinigų“. Kitais metais, pasak D. Kinčinaitienės, taip pat planuojama skirti Savivaldybės biudžeto lėšų.
Šiemet, pasak D. Kinčinaitienės, už Savivaldybės biudžeto skirtą sumą bus remontuojamas stogas, keičiami langai, šildymas, kitąmet – kitiems darbams.
„2018 metais jau turėtų būti skirtos per Kultūros ministeriją Europos Sąjungos lėšos – gerokai per 2 milijonus eurų pagal programą „Kultūros objektų aktualizavimas“. Tos lėšos būtų dalijamos per dvejus metus. 2019 metais turėtų būti įsisavinti pinigai ir sutvarkytas Kultūros centras“, – skaičiavo D. Kinčinaitienė.
Vedėja skaičiavo, kad jau buvo parengti bent keli techniniai renovacijos projektai, tačiau jie beviltiškai paseno, nes vis „neatsirado pinigų“.
Dabar yra naujas techninis projektas „pagal naujas gaires Europos lėšoms“. Pagal šį projektą Kultūros centro renovacijai reikėtų apie 7 milijonų eurų.
„Tačiau dabar suma yra sumažinta iki 4 milijonų eurų. Nerandama pinigų buvusio „Max'o“ daliai. Nors visi supranta, kad negalima tik dalies objekto tvarkyti, reikia viską „įveiklinti“. Ieškoma pinigų, kad iš „Max'o“ neliktų vien gražūs jaunystės prisiminimai, – „Šiaulių kraštui“ paaiškino D. Kinčinaitienė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Repeticijų salės lubos – su tinkline gaudykle, kad krentantys betono gabalai neužmuštų žmonių.
Turėjęs būti pagrindiniu kultūros objektu meno mėgėjų kolektyvams, Kultūros centras virto anomalija.
Kelis mėnesius Kultūros centro direktore dirbanti Deimantė Bačiulė į kai kurias pastato patalpas ėjo pasišviesdama žibintu.
Sueižėję laiptai veda į patalpas, kuriose tebegyva chruščiovinė dvasia.
Net ir tinklinei betono gaudyklei nebelabai yra ant ko laikytis, kai krenta pačios lubos.
Senoji Šiaulių „kultūrkės štanginė“.
Senosios „štanginės“ interjeras.
Šokių salės ventiliacinės angos.
Dieną šokių sale su užkaltais langais ir chruščioviniu interjeru naudojasi Šiaulių kultūros centro choreografijos studija „Aušrelė“.
Prausyklų interjeras.
Buvęs „Max'o“ baras „Taškas“ virto retai naudojamo rekvizito sandėliu.
Kas liko iš legendinės „Max'o“ salės.