Kultūra negali tapti verslo sritimi

Kultūra negali tapti verslo sritimi

Kultūra negali tapti verslo sritimi

Kultūros ministerijos premija už vaikų ir jaunimo edukaciją apdovanotą meno istorijos magistrę Ernestą Šimkienę, Šiaulių dailės galerijos vyriausiąją specialistę, vakar pasveikino miesto meras Justinas Sartauskas. E. Šimkienė sako, kad žmogų reikia prisijaukinti prie kultūros nuo mažens.

Rūta JANKUVIENĖ

ruta@skrastas.lt

Vaikai noriai renkasi

Ernesta Šimkienė dešimt metų dirba Dailės galerijoje. Edukacines programas vaikams ir jaunimui pradėjo rengti prieš šešerius metus.

„Žmogų reikia prisijaukinti prie kultūros, kūrybos, tą daryti nuo mažens, – sako premijos laureatė. – Todėl galerijoje ir pradėjome dirbti su vaikais. Mes prisijaukiname juos, o jie – galeriją.“

Atrastas modelis – rengti galerijoje per moksleivių atostogas kūrybos dienas, savaitės stovyklas. Jose menininkai veda užsiėmimus, moko vaikus kurti, supažindina su skirtingomis meno sritimis.

Merui Justinui Sartauskui parūpo, ar tokia edukacija galėtų užsiimti privatus verslas?

„Gali – ir suaugusiems, ir vaikams jau yra įvairių studijų, – atsakė specialistė. – Ypač vasarą. Tėvai rūpinasi, kad vaikai kryptingai leistų laisvalaikį, o ne gatvėje ar prie kompiuterio. Mūsų projektui reklamos nebereikia, tėvai mokėtų ir pinigus, kad tik vaikus priimtume. Norinčių labai daug ir visų negalime priimti, o nemalonu atsakyti, jog vietų jau nėra.“

Jos nuomone, suaugusio žmogaus įpročius, vartojimo kultūrą keisti labai sunku. O vaikai – molis, iš kurio dar galima viską lipdyti.

Krepšeliai – lėšų dalybos

Pokalbis su meru mezgėsi ir apie idėją mieste įvesti neformalaus ugdymo krepšelius. Esą nėra gerai, kad vienų vaikų neformaliam ugdymui dabar išleidžiami tūkstančiai litų, o kitam nieko.

Krepšeliai keistų situaciją, paskatintų vaikus pasirinkti užsiėmimą. Tėvams tektų prie krepšelio pridurti šimtus litų, jeigu rinktųsi brangias sritis – muziką, dailę.

„Vaikai brangiai kainuoja ir ar mes pajėgūs visiems suteikti meninį ugdymą? Finansavimas toks varganas, kad vos pajėgiame savo įstaigas išlaikyti“, – sakė meras.

Jis pasvarstė, jog ne visiems reikia būti muzikais, ir muzikos mokyklose mokytis po dvidešimt valandų per savaitę.

„Olandijoje savivaldybės muzikos mokyklos suteikia tik konsultaciją, o vaikas brūžina smuiką namuose, pas mus – brūžina mokyklose“, – palygino meras.

Įvedus krepšelius Savivaldybės įstaigos varžytųsi su privačiomis – vaikai krepšelius ir į privatų sektorių neštų.

„Tačiau lėšų daugiau nebus, jeigu kažkam reikės duoti, tai iš kažko reikės atimti“, – sakė meras.

„Gal ir reikėtų pasižiūrėti, kuriems vaikams reikia meninio išsilavinimo, o kiek eina tik tėvų skatinami susipažinti su menu, išmokti groti ar piešti, – sutiko E. Šimkienė. – Minimalius pagrindus gal ir galėtų duoti privatus sparnas. Bet viską jam palikti – bus tik chaosas. Savivaldybei reikia nustatyti prioritetus.“

Dar sykį apie prioritetus

– Ar teisus meras, jog reikia išdalyti neformalaus ugdymo lėšas tarp viešo ir privataus sektoriaus? – klausėme E. Šimkienės po diskusijos su meru.

– Dabar labai linkstama į tai, kad valstybinės kultūros įstaigos pačios save išsilaikytų. Bet yra sritys, kurių nepadarysi verslo sritimis – kultūros, meno.

Kai tas sektorius tampa privatus, skonį formuoja ne specialistai, profesionalai, o liaudies skonis – ko jai reikia, ką ji pirks, į kokį koncertą eis.

Aš nesu krepšelių specialistė, bet manau, kad turi būti labai aiški Savivaldybės pozicija: kokie yra jos prioritetai, ką ji remia.

Svarbiausias prioritetas – teikti vaikui išsilavinimą. Reikia skatinti asmenybės poreikį kurti, kad pamatytų, jog tai nėra svetima, tolima. Kad kūrybiškumas būtų organiška žmogaus dalis. Paprastai tas, kuris lanko meno mokyklas, daug pasiekia ir versle, ir kitose srityse.

Tai – bendro mąstymo dalykai, jam kitaip atsiveria pasaulis.

Atrodo, kad turime daug galimybių, bet toli gražu ne taip. Esu dirbusi kaimo mokyklose. Mačiau, kokia yra didžiulė socialinių sluoksnių atskirtis. Ten yra vaikų, kurie mokyklos suole planuoja, kiek  reikia pagimdyti vaikų, kad iš pašalpų „uždirbtų“ 1000 litų.

– Ar įžvelgiate, kokie prioritetai dabar yra kultūros srityje?

– Man atrodo, jų iš viso nėra. Gavai premiją ir net nustembama: „O, pasirodo, kažkas vyksta, kažkas daroma?“ Opinija tokia, kad niekas nevyksta, nors tu dirbi kiekvieną dieną. Ir ne dėl premijos dirbi. Ji tik pastiprinimas.

Pati kultūra turi būti prioritetas. Nė viena šalis, nė vienas miestas nieko neprarado prioritetu išsikėlę kultūrą.

– Ko palinkėtumėte Naujaisiais metais?

– Linkiu, kad kiekvienas nebijotų keisti savo gyvenimo, atrasti naujas sritis. Kad ir Dailės galeriją – ateikite, būkite, bendrausime. Nebijokime peržengti nežinomos teritorijos ribas.

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.

NUOSTATA: Kultūros ministerijos premijos laureatė Ernesta Šimkienė: „Ne dėl premijos dirbame, Dailės galerijoje seniai buvome nusistatę, jog edukacija yra prioritetas.“