Kulinarinių gudrybių pasisemia ir iš pacientų

Au­to­rės nuo­tr.
Ku­li­na­ri­jos kon­kur­so "Dienos receptas" ba­lan­džio mė­ne­sio nu­ga­lė­to­ja ta­pu­si Šniū­rai­čių me­di­ci­nos punk­to bend­ro­sios pra­kti­kos slau­gy­to­ja Lai­ma Ma­tai­tie­nė sten­gia­si mai­tin­tis svei­kiau – to mo­ko ir pa­cien­tus.
Ku­li­na­ri­jos kon­kur­so "Dienos receptas" ba­lan­džio mė­ne­sio nu­ga­lė­to­ja ta­po Šniū­rai­čių (Rad­vi­liš­kio ra­jo­nas) me­di­ci­nos punk­to bend­ro­sios pra­kti­kos slau­gy­to­ja Lai­ma MA­TAI­TIE­NĖ. Už­suk­ti į vir­tu­vę ne­ven­gian­ti me­di­kė ku­li­na­ri­nių gud­ry­bių pa­si­se­mia ir iš pa­cien­tų.

Su­pa įvai­rios veik­los

Mez­gan­ti, ve­lian­ti ir ki­to­kiais rank­dar­biais už­sii­man­ti Šniū­rai­čių kai­mo se­niū­nai­tė L. Ma­tai­tie­nė mėgs­ta su­kio­tis ir vir­tu­vė­je, ta­čiau su­ši­lus orams, tam lie­ka ma­žiau lai­ko.

"Va­sa­ros me­tu ku­li­na­ri­ja ir kon­di­te­ri­ja nu­ke­liau­ja šiek tiek į ant­rą pla­ną, ka­dan­gi at­si­ran­da ki­tų rū­pes­čių. Esu gė­lių fa­na­ti­kė, to­dėl va­sa­rop dau­giau dė­me­sio ski­riu joms. Na­mie yra ne­ma­ža gė­lių oran­že­ri­ja: tu­ri­me apie 70 ro­žių krū­mų. Šie­met pra­žy­do vy­ro iš Vo­kie­ti­jos par­vež­ta gė­lė vis­te­ri­ja, ku­rios žie­dų lau­kė­me še­še­rius me­tus", – sa­ko po­nia Lai­ma, šį sa­vo po­mė­gį va­di­nan­ti tam tik­ra li­ga.

O kaip­gi ki­taip, jei dėl no­ri­mos ro­žės vy­ro iš­pra­šė nu­vež­ti į ro­žių mies­tą Tu­ku­mą (Lat­vi­jo­je), nors va­žiuo­ti te­ko apie 200 ki­lo­met­rų.

Nau­jo­ves mėgs­tan­ti mo­te­ris šiuo me­tu džiau­gia­si dar vie­nu nau­ju au­ga­lu – lau­ki­ne or­chi­dė­ja ir juo­kau­ja, kad dėl pa­ti­ku­sio au­ga­lo ga­lė­tų nu­va­žiuo­ti bet kur.

Anot mo­ters, jau ir jos vy­ras už­si­krė­tė žmo­nos po­mė­giu – pa­ma­tęs įdo­mes­nį au­ga­lą ne tik pa­ro­do jai, bet ir nu­per­ka: "Ir vy­ras ieš­ko kaž­ko įdo­mes­nio, ne­tra­di­ci­nio. Kar­tą ste­bė­jau, ko­kios spal­vos ro­žę rink­sis – pa­si­rin­ko ne ko­kią rau­do­ną, o dū­mi­nę. To­kią ir aš bū­čiau pa­si­rin­ku­si".

Į vir­tu­vę "su­grįž­ta" ru­de­nį

Į vir­tu­vę L. Ma­tai­tie­nė "su­grįž­ta" ru­de­nį. Tuo­met jau no­ri­mais pa­tie­ka­lais pa­le­pi­na ir iš Šiau­lių at­va­žiuo­jan­čias duk­ras, įgy­ven­di­na jų pa­gei­da­vi­mus bei pa­ti pri­gal­vo­ja ką nors įdo­mes­nio.

Bū­na, kad ir ma­ma iš duk­rų kaž­ko iš­moks­ta. Pa­vyz­džiui, jau­nes­nės duk­ros pra­dė­tas ga­min­ti py­ra­gas "Vyš­nios pus­ny­se" pe­rė­jo ir į jos de­ser­tų są­ra­šus.

Po dar­bų Ma­tai­čių na­muo­se daž­niau­siai ka­ra­liau­ja troš­kin­tas mais­tas: tai ga­li bū­ti paukš­tie­na su dar­žo­vė­mis, ki­niš­ka paukš­tie­na su sal­džia­rūgš­čiais pa­da­žais, sriu­bos. Sa­vait­ga­liais šei­mi­nin­kė daž­niau­siai ke­pa ko­kį ska­nes­nį keps­nį.

L. Ma­tai­tie­nė pri­pa­žįs­ta – ne vi­sa­da jos ir vy­ro sko­niai su­tam­pa: "Aš la­bai no­riu gri­kių ko­šės, o vy­rui jos ne­pa­duo­si. Man pa­tin­ka ma­ka­ro­nai su prie­dais, jam – ne".

Dar­žo­vių Ma­tai­čiai ne­per­ka – jų už­siau­gi­na pa­tys. Kaip ir įvai­rių prie­sko­ni­nių žo­le­lių: ba­zi­li­ko, kra­pų, pet­ra­žo­lių, šie­met at­ra­do da­šį. Pir­mą kar­tą šilt­na­my­je ir lau­ke pa­si­so­di­no ar­bū­zų. Ra­ga­vo užau­gin­tų – ne­tgi ska­nes­ni už pirk­ti­nius.

Žie­mai L. Ma­tai­tie­nė pri­ruo­šia ir kom­po­tų, ir miš­rai­nių. Šei­mos mė­gsta­mi – sly­vų ir aly­vi­nių obuo­lių kom­po­tai, pikantiški le­čo, sal­sa pa­da­žai. Va­sa­rą jų šei­mo­je po­pu­lia­rūs gri­li­niai pa­tie­ka­lai – kad ir gri­liu­je kep­ta la­ši­ša.

Be mė­sos šei­ma neiš­si­ver­čia. Nors gy­ve­na kai­me, bet jos įsi­gy­ja par­duo­tu­vė­se – da­bar ir kai­me ma­žai kas beau­gi­na kiau­les, ma­žai kur mū­kia ir kar­vu­tės. Po­pu­lia­res­ni ne­bent paukš­čiai – juos so­die­čiai au­gi­na ir dėl kiau­ši­nių, ir dėl mė­sos.

Da­li­ja­si ir ži­nio­mis, ir re­cep­tais

"Vi­si vie­ni ki­tus pa­žįs­ta­me, vie­ni su ki­tais da­li­ja­mės ir re­cep­tais, ir sėk­lo­mis, ir pa­ta­ri­mais", – gy­ve­ni­mo kai­me ypa­tu­mus var­di­ja me­di­kė, pa­tie­ka­lų re­cep­tų su­ži­nan­ti ir iš pa­cien­tų.

Ir šian­dien L. Ma­tai­tie­nės šei­mo­je la­bai mė­gsta­mi ma­ri­nuo­ti agur­kė­liai su ci­ber­žo­lė­mis ir me­du­mi, ku­rių re­cep­tu pa­si­da­li­jo vie­na pa­cien­tė.

Dar­be ir­gi kei­čia­si re­cep­tais, at­si­ne­ša pa­ra­gau­ti nau­jų pa­tie­ka­lų, šven­čia gim­ta­die­nius, ku­rių me­tu ko­le­gas vai­ši­na ko­kiu nors įdo­mes­niu pa­tie­ka­lu: py­ra­gu, sa­lo­to­mis ar miš­rai­ne.

L. Ma­tai­tie­nė sa­ko pa­ste­bė­ju­si, kad ir kai­me žmo­nės jau pra­de­da la­biau rū­pin­tis sa­vo mi­ty­ba, klau­sia jos pa­ta­ri­mų dėl cho­les­te­ro­lio ma­ži­ni­mo, tei­rau­ja­si, ką ge­riau val­gy­ti. Ji ir­gi su pa­cien­tais pa­si­da­li­ja ži­nio­mis, tarp jų – ir ga­lin­čio­mis pa­gel­bė­ti liau­diš­ko­mis prie­mo­nė­mis.

"La­biau sa­vo mi­ty­bą re­gu­liuo­ja jau­ni žmo­nės, ku­rie ma­žiau ke­pa, dau­giau ga­mi­na ga­ruo­se, troš­ki­na. Plin­ta ir ža­lia­val­gys­tė. Bet bū­na ir to­kių at­ve­jų: cuk­ra­li­ge ser­gan­tis vy­riš­kis lyg nie­kur nie­ko gi­ria­si, kaip jis su­val­go ke­lias kep­tu­ves bul­vi­nių bly­nų", – gy­ve­ni­miš­kus at­ve­jus pri­si­me­na L. Ma­tai­tie­nė.

To­dėl me­di­kė pa­cien­tams sten­gia­si išaiš­kin­ti, jog ge­rai sa­vi­jau­tai svar­bu ir tin­ka­ma mi­ty­ba, ir ju­dė­ji­mas, ir ge­ra nuo­tai­ka. To sten­gia­si ir pa­ti lai­ky­tis.