Naujausios
Mintimis apie Kryžių kalną su „Šiaulių kraštu“ dalijasi buvęs ilgametis Kryžių kalno tvarkymo tarybos pirmininkas Julius ŠERKŠNYS. Aktyvus šiaulietis, daug prisidėjęs prie Kryžių kalno sutvarkymo, prisimena, kaip Kryžių kalnas buvo naikinamas sovietmečiu, kaip vyko tvarkymo darbai, kaip buvo ruošiamasi Popiežiaus vizitui. Mena, ir kaip Kryžių kalnas atrodė vaikystėje – ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje čia jį su lineika buvo atsivežęs tėvas.
– Nuo seno Lietuvoje plačiai žinomas Jurgaičių piliakalnis, ilgainiui tapęs Kryžių kalnu. Tai lietuvių tautos kančių ir vilčių vieta. Kiek čia tragiškų žmogaus likimų. Jis žmonėms iš visos Lietuvos teikė vienintelę viltį, kai jie nešė, vežė ir statė kryžius.
1961 metais kančių ir vilčių kalnas buldozeriais buvo nušluotas, griuvo mediniai ir metaliniai kryžiai. Daug kartų vyko naikinimo akcijos, bet kryžiai vėl išaugdavo. Žmonių tikėjimas buvo tvirtesnis už naikinamą valdžios galią. Kryžiai buvo statomi naktimis, slapčia.
1961 metais aš dirbau Šiaulių rajono vykdomajame komitete, gerai pažinojau naikinimo akcijos organizatorius ir vykdytojus, kurie nepraėjus ilgam laikui išėjo iš gyvenimo tragiškai. Ar tai nebuvo Dievo rykštė?
Kryžių kalnas pradėtas tvarkyti atgavus Nepriklausomybę, sudarius 1989 metais Kryžių kalno priežiūros ir tvarkymo tarybą.
Aš tada miesto spaudoje patalpinau straipsnį, kad tautos atgimimo dvasioje piliakalnis šaukiasi pagalbos. Reikia sutvarkyti dvokiančio Kulpės upelio vandenis – prie buvusio Mėsos kombinato buvo įrengti vandens valymo įrenginiai. Nuo Kryžių kalno atitolinta Kulpės upės senvagė į savo vietą, nes buvo priartinta Kryžių kalnui paskandinti. Atkurti žalieji plotai.
Užlipti į kalną įrengti ąžuoliniai laiptai ąžuoliniais turėklais. Reikėjo pastatyti liaudies meistro R. Leparsko pagamintą Dievo skulptūrą, išgrįsti aikštelę ąžuolu su apvadais. Kilus gaisrui, aikštelėje vėl teko viską atstatyti. Bėdų turėjome daug, darbus reikėjo spartinti, įrengti aikštę, takus ir privažiavimus, pagal Šiaulių rajono vyriausiojo architekto Algimanto Juknos projektą pastatyti koplyčią, kurioje Popiežius Jonas Paulius II aukojo šv. Mišias su šūkiu „Džiaukis, Motina Lietuva, savo žemėje pasitikdama Kristaus vietininką Joną Paulių II“ (Jo Eminencijos kardinolo Vincento Sladkevičiaus žodžiai).
Aš tuo laikotarpiu dirbau miesto komunalinio ūkio sistemoje, todėl dažnai susitikdavome su amžiną atilsį išėjusiu monsinjoru Kleopu Jakaičiu, aptardavome rūpimus darbus, padiskutuodavome, ką reikia padaryti: įrengti apšvietimą (buvo padaryta), išasfaltuoti kelią nuo plento iki Kryžių kalno ir daugelį kitų darbų. Sutvarkėme pakelės aukštaūgius topolius, pasodintus tarybiniais laikais.
Didelius darbus padarė architektė A. Nistelienė, ėmusi tarybiniais laikais daryti kalno sutvarkymo projektą, kuriame pirmiausia buvo numatyta pašalinti menkaverčius medžius ir krūmokšnius, kurie ardė kalno šlaitus, trukdė statyti kryžius – tarybiniais laikais susodinti kaip naikinimo įrankis. Medžiai buvo nukirsti, krūmai išrauti, o architektė sulaukė didžiulės tarybinių gamtosaugininkų kritikos. Žiūrint iš šiandienos taško, ji buvo pagirtinai teisi, dirbo patriotiškai.
Praėjus metams po Popiežiaus Jono Pauliaus II vizito, įamžinant jo apsilankymą Lietuvoje kilo mintis pasodinti medžių parką, pavadintą „Vilčių parku“. Su dideliu entuziazmu 1994 metų ankstyvą pavasarį už Kryžių kalno, dykvietėje, su monsinjoru Kleopu Jakaičiu pasodinome Popiežiaus ąžuoliuką. Deja, deja, nedėkingas gruntas, sausra ir tais, ir kitais metais... Mūsų laistymas nieko nepadėjo, klimatas ir gamta parodė savo galią.
