Krepšinis griūva, kai nėra pamatų

Krep­ši­nis griū­va, kai nė­ra pa­ma­tų

Ne­se­niai 50-me­tį at­šven­tęs Šiau­lių krep­ši­nio aka­de­mi­jos „Sau­lė“ tre­ne­ris Egi­di­jus Va­si­liaus­kas tu­ri be­veik 30 me­tų tre­ne­rio sta­žą. Ket­ve­rius me­tus kaip tre­ne­rio asis­ten­tas dir­bo su auk­si­ne Lie­tu­vos jau­nu­čių ir jau­ni­mo rink­ti­ne, ku­rio­je žai­dė Jo­nas Va­lan­čiū­nas, Ed­ga­ras Ula­no­vas, Vy­te­nis Či­žaus­kas ir ki­ti. Šiau­liuo­se tre­ne­ris pa­si­gen­da ne tik nuo­sek­lios krep­ši­nio pi­ra­mi­dės, bet ir aukš­tų žai­dė­jų.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Aukš­ti vy­rai „ne­dygs­ta“

Šiuo me­tu E. Va­si­liaus­kas tre­ni­ruo­ja 2003–2004 me­tais gi­mu­sius vai­kus. Pa­sak tre­ne­rio, tai sun­kus tarps­nis, ber­niu­kai pra­de­da bręs­ti, da­ro­si už­da­res­ni. Pras­to­kas pa­si­tai­kė ir se­zo­nas – ma­žai per­ga­lių.

„Žai­džiam pir­ma­me di­vi­zio­ne, o ten kur kas fi­ziš­kai ga­lin­ges­ni vy­riu­kai pa­si­tai­kė. Ma­niš­kiai šiek tiek vė­ly­ves­nio bren­di­mo, nei­šau­go į ma­sę, į ūgį, ir tru­pu­tį sun­kiau žais­ti prieš la­biau su­bren­du­sius vai­kus. Aiš­ku, bū­da­mi 17–18 me­tų pa­si­vy­sim“, – sa­ko E. Va­si­liaus­kas.

Šiau­lių bė­da – aukš­tų žmo­nių trū­ku­mas: „Neat­si­me­nu, ka­da pa­sku­ti­nį kar­tą čia išau­go aukš­ti žmo­nės. Užau­ga iki 190 cen­ti­met­rų, bet tik­rai aukš­tų, tvir­tų vy­rų – vie­ne­tai per ma­no kar­je­rą. Daž­niau­siai tai bu­vo iš Jo­niš­kio, Kel­mės, Tau­ra­gės ar dar kaž­kur, bet šiau­lie­čių aukš­tų vy­rų „ne­dygs­ta“ čia. Jie „nu­te­ka“ į Vil­nių, Kau­ną.“

E. Va­si­liaus­kas sa­ko, kad įkū­rus krep­ši­nio aka­de­mi­ją „Sau­lė“, ten­ka keis­ti mąs­ty­mą ir dar­bo po­bū­dį.

„Kaž­ka­da man la­biau­siai rū­pė­jo ko­man­da – 10–12 žai­džian­čių žmo­nių, as­me­ny­bės aug­da­vo ne dirb­ti­nai. Kai su­si­kū­rė aka­de­mi­ja, bu­vo iš­kel­ti tru­pu­tį ki­ti tiks­lai – rei­kia au­gin­ti aukš­tes­nio ly­gio krep­ši­nin­kus. Te­ko ir man pa­keis­ti sa­vo fi­lo­so­fi­ją – dau­giau dė­me­sio skir­ti ly­de­riams“, – sa­ko tre­ne­ris.

Ar tai į ge­ra?

„Kaž­ka­da bu­vo ma­siš­ku­mas, at­si­ra­do mo­kes­čiai už tre­ni­ruo­tes, ir mes nuė­jo­me į ko­mer­ci­ją – dau­giau vai­kų, dau­giau pi­ni­gų. Su­si­kū­rus aka­de­mi­jai, bu­vo nu­spręs­ta, kad gal ge­riau tu­rė­ti ma­žiau vai­kų, bet užau­gin­ti drą­ses­nius, rim­tes­nius vy­rus. Nes­var­bu, kad gal trūks­ta tų cen­ti­met­rų, bet, kaip ma­to­te, Lie­tu­vos rink­ti­nė­je ir tų ma­žų la­bai trūks­ta“, – sa­ko tre­ne­ris.

Dar ne­se­niai tre­ne­riai iš­ri­kiuo­da­vo vai­kus, atė­ju­sius į at­ran­ką, ir rink­da­vo­si, ku­ris aukš­tes­nis, žiū­rė­da­vo, ar aukš­ti vai­ko tė­vai. Da­bar juo­kas ima pri­si­mi­nus. Kas iš to, kad 7–9 me­tų vai­kas už sa­vo bend­raam­žius po­ra cen­ti­met­rų aukš­tes­nis, bet gal jis tik iki 160 cen­ti­met­rų tei­šaugs?

Pa­sak tre­ne­rio, kaž­ka­da Lie­tu­va gar­sė­jo aukš­tais žai­dė­jais, taip su­si­klos­tė, kad bū­tent aukš­tiems žai­dė­jams bu­vo ski­ria­mas di­des­nis dė­me­sys, to­dėl že­mes­nio ūgio ge­rų krep­ši­nin­kų ir trūks­ta. Da­bar po­žiū­ris po tru­pu­tį kei­čia­si.

„Tu­rė­jau krep­ši­nin­ką, ku­ris bu­vo 185 cen­ti­met­rų ūgio, bet dar bū­da­mas moks­lei­vis lai­mė­jo ko­kius pen­kis ka­muo­lio dė­ji­mo į krep­šį kon­kur­sus“, – pri­si­me­na E. Va­si­liaus­kas.

A. Si­rei­kos pa­mo­kos

E. Va­si­liaus­ko tre­ne­ris bu­vo An­ta­nas Si­rei­ka. Iš jo iš­gir­do daug įdo­mių ir nau­din­gų min­čių, ku­rias da­bar sten­gia­si per­duo­ti sa­vo auk­lė­ti­niams.

„An­ta­nas Si­rei­ka mo­kė, kad vai­ką pir­miau­siai rei­kia pa­da­ry­ti fa­na­ti­ką, kad jis gy­ven­tų krep­ši­niu. Jei­gu ne­gy­vens tuo, ti­ki­my­bė, kad iš jo kaž­kas bus, yra la­bai ma­ža. Mes, tre­ne­riai, tu­ri­me su­do­min­ti ir pri­vers­ti vai­ką ne tik tre­ni­ruo­tė­je dirb­ti, bet ir sa­va­ran­kiš­kai. Jei­gu ne­dirbs sa­va­ran­kiš­kai, jei­gu ne­tu­rės mo­ty­va­ci­jos, ma­ža ti­ki­my­bė, kad iš jo užaugs ge­ras krep­ši­nin­kas“, – sa­ko tre­ne­ris.

Kaip įskie­py­ti mei­lę krep­ši­niui?

„Šiuo­lai­ki­nio jau­ni­mo mei­lė krep­ši­niui ap­si­ri­bo­ja tuo, kad jie ži­no vi­sus NBA žai­dė­jus, kiek jie įme­tė ir pa­na­šiai. Tai ame­ri­ko­niz­mas, ly­gis – ži­no­ti sta­tis­ti­ką. Bet kas iš to? Mū­sų kar­ta mo­kė­si ko­pi­juo­da­ma – nu­si­žiū­rė­da­vom iš žvaigž­džių kaž­ko­kį ap­gau­lin­gą ju­de­sį, įdo­mų pra­si­ver­ži­mą, me­ti­mo tech­ni­ką. Sten­giuo­si ak­cen­tuo­ti vai­kams, kad at­kreip­tų dė­me­sį, kaip žai­dė­jas me­ta, kaip iš­si­lai­ko ore, kaip ne­žiū­rė­da­mas at­lie­ka per­da­vi­mą. Tai yra svar­bu, o ne sta­tis­ti­ka“, – sa­ko tre­ne­ris.

E. Va­si­liaus­kas daug kal­ba­si ir su auk­lė­ti­nių tė­vais, kad jie do­mė­tų­si vai­kais, kar­tu spor­tuo­tų.

„Ne­ma­žai šiuo­lai­ki­nio jau­ni­mo to­kio „spau­di­mo“ neat­lai­ko. Ir ran­da, kur yra leng­viau“, – šyp­te­li tre­ne­ris.

E. Va­si­liaus­ko įsi­ti­ki­ni­mu, tre­ne­ris pir­miau­siai tu­ri pa­ste­bė­ti trū­ku­mus, at­kreip­ti žai­dė­jo dė­me­sį į juos ir pa­dė­ti iš­tai­sy­ti. Tre­ne­ris pa­ts daug ir at­sa­kin­gai dir­ba, to­dėl ir iš sa­vo auk­lė­ti­nių to pa­ties rei­ka­lau­ja, ne­to­le­ruo­ja tin­gi­nys­tės ir ap­lai­daus po­žiū­rio į dar­bą.

Dar­bas su rink­ti­ne – vie­nas ma­lo­nu­mas

Ket­ve­rius me­tus (2007, 2008, 2011 ir 2012 me­tais) E. Va­si­liaus­kas tre­ne­rio Ka­zio Maks­vy­čio asis­ten­to pa­rei­go­se dir­bo su Lie­tu­vos jau­nu­čių ir jau­ni­mo rink­ti­ne. Ši rink­ti­nė, ku­riai at­sto­va­vo Jo­nas Va­lan­čiū­nas, Ed­ga­ras Ula­no­vas, Vy­te­nis Či­žaus­kas ir ki­ti, va­di­na­ma auk­si­ne. Ji ke­tu­ris kar­tus ta­po Eu­ro­pos ir pa­sau­lio čem­pio­ne.

Ar ne­sun­ku bu­vo dirb­ti su žvaigž­dė­mis?

„La­bai leng­vas dar­bas, kai atei­na mo­ty­vuo­ti vai­kai ir ne­rei­kia jų agi­tuo­ti. O į rink­ti­nę suei­na ta­len­tai, ge­riau­si, stip­riau­si, ir dirb­ti su jais yra vie­nas ma­lo­nu­mas. Klaus­da­vo mū­sų, tre­ne­rių, ar ne­bu­vo ko­kių pa­žei­di­mų, išė­ji­mų į mies­tą ir ne­grį­ži­mų per nak­tį. Keis­tas klau­si­mas. Jiems net min­čių to­kių ne­bu­vo. Dėl to­kio po­žiū­rio ir re­zul­ta­tai bu­vo to­kie“, – sa­ko E. Va­si­liaus­kas.

2011 me­tais Lie­tu­vos jau­ni­mo rink­ti­nei ta­pus pa­sau­lio čem­pio­ne, Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė E. Va­si­liaus­ką ap­do­va­no­jo or­di­nu „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vai“.

Griu­vo ne vie­na pi­ra­mi­dė

Nuo 1994 me­tų E. Va­si­liaus­kas ke­le­tą me­tų bu­vo Šiau­lių vy­rų ko­man­dos „Po­li­ci­ja-Gu­ber­ni­ja“, rung­ty­nia­vu­sios Lie­tu­vos krep­ši­nio A ly­go­je (da­bar – Na­cio­na­li­nė krep­ši­nio ly­ga), tre­ne­ris. Šio­je ko­man­do­je sa­vo spor­ti­nę kar­je­rą pra­dė­jo Do­na­tas Sla­ni­na, Ar­tū­ras Jav­to­kas, Aud­rius Da­nu­se­vi­čius.

Tre­ne­ris pri­si­me­na, kad ko­man­da tu­rė­jo stip­rius rė­mė­jus ir bu­vo vie­nin­te­lė A ly­gos ko­man­da, ku­rios rung­ty­nes trans­liuo­da­vo te­le­vi­zi­ja.

Nuo 2004 iki 2007 me­tų tre­ni­ra­vo „Sau­lės-AB­RO“ ko­man­dą, rung­ty­nia­vu­sią iš pra­džių Re­gio­nų krep­ši­nio ly­go­je, vė­liau pe­rė­ju­sią į aukš­tes­nę – Na­cio­na­li­nę krep­ši­nio ly­gą.

E. Va­si­liaus­kas įsi­ti­ki­nęs, kad Šiau­liai tu­rė­tų tu­rė­ti ko­man­das ir Re­gio­nų, ir Na­cio­na­li­nė­je ly­go­je, bet da­bar, kai griū­na stip­riau­sia mies­to ko­man­da „Šiau­liai“, pir­miau­siai bus gel­bė­ja­ma ji, o ne gal­vo­ja­ma apie ki­tų ko­man­dų kū­ri­mą.

Kaip šiau­lie­čiui, mies­to pa­trio­tui, E. Va­si­liaus­kui liūd­na dėl „Šiau­lių“, bet ma­to ir ne­ma­žai klu­bo klai­dų.

„Aiš­ku, bu­vo­me įpra­tę prie me­da­lių, prie ge­rų re­zul­ta­tų, bet kaž­kur bu­vo spra­gos, ne­dir­ba­ma su jau­ni­mu. Jau­ni­mo pe­rė­ji­mas pas vy­rus yra opiau­sia pro­ble­ma Lie­tu­vo­je. Yra la­bai ge­rų, jau­nų, per­spek­ty­vių žmo­nių, bet jie pra­puo­la, nes nė­ra sis­te­mos, kaip juos įtrauk­ti į vy­rų krep­ši­nį. Jei­gu juos pai­ma į vy­rų krep­ši­nį, pa­so­di­na ant suo­lo ir lau­kia, kol su­bręs. Bet čia ne vy­nas! Jau­ni­mui rei­kia žais­ti, rei­kia pra­kti­kos, rei­kia su­teik­ti dau­giau pa­si­ti­kė­ji­mo“, – sa­ko tre­ne­ris.

Prak­ti­kos jau­ni­mas ga­li įgau­ti Re­gio­nų, Na­cio­na­li­nė­je ly­go­je.

„Vy­rai, kaž­ka­da lo­šę aukš­ta­me ly­gy­je, yra gud­rūs. Jie ta­ve ga­li ap­žais­ti net pės­čio­mis. Štai iš tų gud­rių žmo­nių rei­kia mo­ky­tis“, – sa­ko tre­ne­ris.

E. Va­si­liaus­kas pri­si­me­na, kad tris kar­tus Šiau­liuo­se bu­vo ban­do­ma sta­ty­ti krep­ši­nio pi­ra­mi­dę: tu­rė­ti ko­man­das Moks­lei­vių ly­go­je, Re­gio­nų, Na­cio­na­li­nė­je ir LKL. Ta­čiau ga­liau­siai vi­sas dė­me­sys ir fi­nan­sai lik­da­vo aukš­čiau­sio­je ly­go­je žai­džian­čiai ko­man­dai.

„Rei­kia da­lin­tis tais tru­pi­niais su jau­ni­mu, o da­bar – kad tik me­da­liai bū­tų, jau­ni­mas paau­ko­ja­mas. Bu­vo toks mąs­ty­mas – no­rės pra­si­muš­ti, pra­si­muš. Gy­ve­ni­mas pri­ver­čia pa­dė­ti spor­ti­nius ba­tus ir iš­va­žiuo­ti dirb­ti į sta­ty­bas. Ne vie­nas ma­no auk­lė­ti­nis da­bar nor­ve­gi­jo­se, ang­li­jo­se“, – sa­ko tre­ne­ris.

E. Va­si­liaus­kas įsi­ti­ki­nęs, kad dau­ge­lis su­pran­ta tai, bet prio­ri­te­tas vis tiek lie­ka vy­rų krep­ši­nis. Ša­lia vy­rų ko­man­dos tu­rė­ti dub­le­rių ko­man­dą ne­rei­kia di­de­lių fi­nan­sų – nu­vež­ti į var­žy­bas, su­mo­kė­ti star­to mo­kes­tį ir už tei­sė­ja­vi­mą. O nau­da di­de­lė – jau­ni­mas dir­ba su vy­rais, o ne „ver­da sa­vo sul­ty­se“ Moks­lei­vių ly­go­je.

„Bu­vo di­de­li pa­ki­li­mai ne vien „Šiau­lių“ klu­bo, bet ir „Sau­lės-AB­RO“. Į tą rei­ka­lą rei­kė­jo rim­čiau pa­žiū­rė­ti, ne­leis­ti su­griū­ti, bet per daug lais­vai lei­džia­me di­de­lį įdir­bį, žmo­nių pa­siau­ko­ji­mą pa­leis­ti vė­jais. Mąs­to­ma: ai, praeis ke­le­tas me­tų, ateis ki­tas en­tu­zias­tas. Bet da­bar ne­be­si­ma­to tų en­tu­zias­tų, ypač Šiau­lių re­gio­ne“, – sa­ko tre­ne­ris.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lių krep­ši­nio aka­de­mi­jos „Sau­lė“ tre­ne­ris Egi­di­jus Va­si­liaus­kas sa­ko, kad ge­ri, jau­ni, per­spek­ty­vūs žai­dė­jai „pra­dings­ta“, nes Lie­tu­vo­je nė­ra sis­te­mos, kaip juos įtrauk­ti į vy­rų krep­ši­nį.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

50-me­čio pro­ga Egi­di­jų Va­si­liaus­ką (ant­ras iš de­ši­nės) prieš rung­ty­nes su Vil­niaus „Lie­tu­vos ry­tu“ pa­svei­ki­no „Šiau­lių“ klu­bo at­sto­vai (iš kai­rės): tre­ne­riai Ro­ber­tas Gied­rai­tis ir Vai­das Pau­liu­kė­nas bei klu­bo pre­zi­den­tas Min­dau­gas Žu­kaus­kas.