Kraštietė profesorė: „Katalonija taip pat yra okupuota“

Kraš­tie­tė pro­fe­so­rė: „Ka­ta­lo­ni­ja taip pat yra oku­puo­ta“

Ka­ta­lo­nai – itin pa­trio­tiš­ka tau­ta, nuo­šir­džiai my­lin­ti sa­vo kraš­tą ir sie­kian­ti tei­sė­tų tiks­lų – at­si­skir­ti nuo Is­pa­ni­jos. Taip ma­no Is­pa­ni­jos Ka­ta­lo­ni­jos re­gio­ne jau še­še­rius me­tus gy­ve­nan­ti kraš­tie­tė, iš Ža­ga­rės ki­lu­si ir daug me­tų Lie­tu­vos edu­ko­lo­gi­jos ir Vil­niaus uni­ver­si­te­tuo­se dir­bu­si pro­fe­so­rė Joa­na LI­PEI­KIE­NĖ.

„Šiau­lių kraš­tui“ ji pa­ti pa­siū­lė po­kal­bio te­mą, nes ma­no, kad Lie­tu­vos ži­niask­lai­do­je bu­vo pa­sa­ky­ta ne­ma­žai ne­tie­sos, nu­švie­čiant re­fe­ren­du­mą ir su juo su­si­ju­sius įvy­kius.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Bal­sa­dė­žes slė­pė net ka­pi­nių ur­nų vie­to­se

– Vi­sus su­krė­tė įvy­kiai per re­fe­ren­du­mą Ka­ta­lo­ni­jo­je, kai, pa­gal pra­ne­ši­mus, bu­vo su­ža­lo­ta net apie 900 žmo­nių. O ko­kia ap­skri­tai tvy­ro­jo nuo­tai­ka ren­gian­tis re­fe­ren­du­mui ir jo die­ną?

– Re­fe­ren­du­mas bren­do il­gai. Ku­rį lai­ką ban­dy­ta su­si­tar­ti su Is­pa­ni­ja dėl jo ga­li­my­bės. Juk Ka­ta­lo­ni­jo­je jau daug me­tų įvai­rio­mis pro­go­mis vyks­ta mi­li­jo­ni­niai mi­tin­gai su ne­prik­lau­so­my­bės šū­kiais. Dai­nuo­ja­mos jau­di­nan­čios pa­trio­ti­nės dai­nos, him­nas „Els se­ga­dors“. Ne­ša­mos Ka­ta­lo­ni­jos vė­lia­vos, ku­rio­se tri­kam­pis su žvaigž­de reiš­kia ne­prik­lau­so­my­bę.

2014 me­tų rug­sė­jo 11-ąją, Ka­ta­lo­ni­jos na­cio­na­li­nės šven­tės Dia­dos die­ną, mi­nint 300 me­tų, kai Is­pa­ni­ja ga­lu­ti­nai už­ka­ria­vo Ka­ta­lo­ni­ją, Bal­ti­jos vals­ty­bių pa­vyz­džiu žmo­nės, su­si­ki­bę ran­ko­mis, ap­juo­sė sa­vo ša­lį ir aiš­kiai reiš­kė ne­prik­lau­so­my­bės sie­kį. Su vy­ru da­ly­va­vo­me ta­me ke­ly­je (Via Ca­ta­la­na 2014 – Ka­ta­lo­nų ke­lias), sto­vė­jo­me prie Ko­lum­bo pa­mink­lo Bar­se­lo­no­je, žmo­nės bu­vo ryž­tin­gai nu­si­tei­kę, aiš­kiai skan­da­vo „In­de­pen­den­cia“.

Šių me­tų bir­že­lio 11 die­ną Bar­se­lo­no­je ant Mont­juic kal­no laip­tų vy­ko „ra­lis už re­fe­ren­du­mą“ su maž­daug 40 000 da­ly­vių.

Šia­me mi­tin­ge gar­sus fut­bo­lo ko­man­dos „Bar­ca“ tre­ne­ris Pep Guar­dio­la, su ku­riuo ko­man­da lai­mė­jo vi­sus įma­no­mus Eu­ro­pos ti­tu­lus, tri­mis kal­bo­mis – ka­ta­lo­nų, is­pa­nų ir ang­lų – kvie­tė pa­lai­ky­ti re­fe­ren­du­mą: „18 kar­tų ban­dė­me pa­siek­ti su­si­ta­ri­mą dėl re­fe­ren­du­mo, ir at­sa­ky­mas vi­sad bu­vo „Ne“. Ne­tu­ri­me ki­tos ga­li­my­bės, kaip bal­suo­ti...“

Ta­čiau aro­gan­tiš­ko­ji Is­pa­ni­jos val­džia nuo­lat tvir­ti­no, kad re­fe­ren­du­mas ne­kons­ti­tu­ci­nis ir ne­bus pri­pa­žin­tas, vė­liau pra­dė­jo gra­sin­ti, kad kiek­vie­nas ei­nan­tis bal­suo­ti bus lai­ko­mas nu­si­kal­tė­liu. Užd­rau­dė vis­ką, kas su­si­ję su re­fe­ren­du­mu: Ka­ta­lo­ni­jos lei­di­niai bu­vo cen­zū­ruo­ja­mi, „netinkami” tie­siog kon­fis­kuo­ja­mi. Lei­dyk­los, žur­na­lų ir laik­raš­čių re­dak­ci­jos bu­vo ap­sup­tos Is­pa­ni­jos po­li­ci­jos, at­lie­ka­mos kra­tos ir iš­si­ne­ša­ma bet ko­kia re­fe­ren­du­mo me­džia­ga. Užb­lo­kuo­ti vi­si su ref­eren­du­mu su­si­ję in­ter­ne­to po­rta­lai. Is­pa­nų po­li­ci­ja plė­šė ra­gi­nan­čius bal­suo­ti pla­ka­tus. Net­gi tuos, ku­riuo­se tie­siog už­ra­šy­ta „Demokratija”. Mi­tin­guo­se bu­vo ag­re­sy­viai tik­ri­na­mi ne tik kal­bas sa­kan­čių, bet ir at­si­tik­ti­nių žmo­nių do­ku­men­tai. Ka­ta­lo­ni­jos pre­zi­den­tas ir ki­ti vy­riau­sy­bės na­riai pa­trauk­ti teis­mi­nėn at­sa­ko­my­bėn. Bu­vo už­šal­dy­tos Ka­ta­lo­ni­jos vy­riau­sy­bės są­skai­tos, užim­tas te­le­ko­mu­ni­ka­ci­jų cent­ras, kad ne­ga­li­ma bū­tų re­gist­ruo­ti ir su­ves­ti bal­sa­vi­mo re­zul­ta­tų.

Tuo tar­pu Ka­ta­lo­ni­jos žmo­nės bu­vo nu­si­tei­kę ryž­tin­gai, bet tai­kiai. Mo­kyk­lo­se, ku­rio­se tu­rė­jo vyk­ti bal­sa­vi­mas, jie rin­ko­si iš va­ka­ro, bu­vo or­ga­ni­zuo­ja­mos įvai­rios veik­los, var­žy­bos, ru­de­nė­lio šven­tės, kad ne­bū­tų ga­li­ma, kaip ža­dė­ta, mo­kyk­lų užim­ti. Sa­va­no­riai bu­dė­jo per nak­tį, žmo­nės ne­šė, ga­mi­no mais­tą, nuo­tai­ka bu­vo pa­ki­li.

Kas vy­ko re­fe­ren­du­mo die­ną, ma­ty­ti šim­tuo­se vaiz­do įra­šų, ku­rių pil­nas fa­ce­book-as. Mū­sų mies­te Vic bal­sa­vi­mas praė­jo be in­ci­den­tų.

Praė­jus re­fe­ren­du­mui in­ter­ne­te pa­si­ro­dė daug in­for­ma­ci­jos apie ne­tgi anek­do­tiš­kas si­tua­ci­jas. Pa­vyz­džiui, nu­fil­muo­ta, kaip į kai­mą Sant Mo­ri, ku­ria­me gy­ve­na 17 žmo­nių, vi­dur­die­nį at­vyks­ta apie 20 Is­pa­ni­jos po­li­ci­jos vy­rų: įžy­giuo­ja, da­lis iš­si­ri­kiuo­ja, da­lis ver­žia­si į pa­sta­tą, o kie­me ke­li se­nu­kai ra­miai sė­di ir vai­ši­na­si. Pa­si­ro­do, vi­si 17 bal­sa­vo 9 ry­to, iš­si­skirs­tė, o re­zul­ta­tai per­duo­ti.

Bal­sa­dė­žes žmo­nės slė­pė. Kai kas šo­ko su jo­mis per lan­gą be­si­ver­žiant po­li­ci­nin­kams ir ne­šė į sa­vo na­mus. Pa­sa­ko­ja­ma, kad bu­vo pa­slėp­tų ka­pi­nių ur­nų vie­to­se, ku­rios dar tuš­čios, ne­pa­nau­do­tos pa­gal pa­skir­tį.

At­sis­ky­ri­mo idė­ja ne­mirš­ta 300 me­tų

– Pa­dė­tis Ka­ta­lo­ni­jo­je su­kė­lė daug dis­ku­si­jų ir tarp po­li­ti­kų, ap­žval­gi­nin­kų, ir tarp pa­pras­tų žmo­nių. Daug kas ban­do ly­gin­ti Lie­tu­vos ir Ka­ta­lo­ni­jos si­tua­ci­ją, ta­čiau mū­sų vals­ty­bė ban­dė iš­si­va­duo­ti iš oku­pa­ci­jos jun­go, o Ka­ta­lo­ni­ja daug me­tų yra de­mok­ra­ti­nės vals­ty­bės da­lis. Kaip jums, ten gy­ve­nan­čiai, at­ro­do: ar pa­grįs­tas ka­ta­lo­nų no­ras at­si­skir­ti?

– Si­tua­ci­ja vis­ dėlto pa­na­ši į Lie­tu­vos. XII–XVIII am­žiais bu­vu­si ga­lin­ga vals­ty­bė da­bar­ti­nių Ka­ta­lo­ni­jos ir Ara­go­no au­to­no­mi­nių re­gio­nų te­ri­to­ri­jo­je su ofi­cia­lia ka­ta­lo­nų kal­ba 1714 me­tais bu­vo ga­lu­ti­nai už­ka­riau­ta Is­pa­ni­jos, bet ne­prik­lau­so­my­bės idė­ja ne­mi­rė.

Tai­gi, ma­no nuo­mo­ne, Ka­ta­lo­ni­ja taip pat yra oku­puo­ta, o vie­tos gy­ven­to­jai pa­ty­rė žiau­riau­sių rep­re­si­jų. Tūs­tan­čiai jų bu­vo nu­žu­dy­ti Mon­juic kal­no rū­siuo­se F. Fran­ko fa­šis­tų.

Daug va­ži­nė­ja­me po Ka­ta­lo­ni­ją, daug kur yra žu­dy­nių ženk­lų: pa­mink­lų, žu­vu­sių­jų są­ra­šų, me­mo­ria­lų. 40 me­tų – iki pat F. Fran­ko mir­ties – ka­ta­lo­nų kal­ba bu­vo už­draus­ta. Jos ne­ga­lė­jo var­to­ti ne tik mo­kyk­lo­se, bet ir baž­ny­čio­se. O Is­pa­ni­jos TV ko­men­ta­rai ir aukš­tų Is­pa­ni­jos pa­rei­gū­nų pa­si­sa­ky­mai la­bai pri­me­na ru­sų pro­gra­mą „Vre­mia“, kai kal­bė­da­vo apie sau­je­lę se­pa­ra­tis­tų ir bū­ti­nu­mą gin­ti de­mok­ra­ti­ją Lie­tu­vo­je.

– Vie­tos gy­ven­to­jai tik­riau­siai tu­ri rim­tų ar­gu­men­tų, kas jiems Is­pa­ni­jo­je ne­pa­tin­ka, kad no­ri gy­ven­ti kaip at­ski­ra vals­ty­bė. Grei­čiau­siai jums pa­čiai te­ko su jais dis­ku­tuo­ti.

– Ka­ta­lo­nai įsi­ti­ki­nę, kad jie į Is­pa­ni­jos biu­dže­tą įne­ša žy­miai dau­giau, o skirs­tant lė­šas yra skriau­džia­mi. Kal­ba­ma, kad nuo 2005 me­tų ne­bes­kel­bia­ma, kiek ku­ris au­to­no­mi­nis re­gio­nas pri­si­de­da prie bend­ro biu­dže­to, nes tais me­tais vi­si pa­ma­tė, ko­kia di­de­lė Ka­ta­lo­ni­jos da­lis. Daug kar­tų gir­dė­jau ka­ta­lo­nų kal­bas apie pa­nie­ki­na­mą is­pa­nų po­žiū­rį į juos ir jų kal­bą. Štai, įvy­kus te­ro­ris­ti­niams ak­tams Bar­se­lo­no­je ir Camb­rils, kai au­kų pa­gerb­ti at­vy­ko Is­pa­ni­jos val­džios de­le­ga­ci­ja ir ka­ra­lius, val­džia pik­ti­no­si, kad Ka­ta­lo­ni­jos pre­zi­den­tas vie­šai kal­ba ka­ta­lo­niš­kai. Žmo­nės ko­men­ta­ruo­se ra­šė: ko­dėl jūs ne­si­pik­ti­na­te, kad E. Mac­ron sa­vo ša­ly­je kal­ba pran­cū­ziš­kai, o A. Mer­kel vo­kiš­kai?..

Gir­dė­jau, kad Ka­ta­lo­ni­jos TV lai­dos „Polonia”, ku­ri yra mū­sų „Dvi­ra­čio žynių” ana­lo­gas, pa­va­di­ni­mas ki­lęs dėl pa­nie­ki­na­mo po­žiū­rio į ka­ta­lo­nų kal­bą: „Kaip jie ten kal­ba – len­kiš­kai?”

Ma­nau, kad ka­ta­lo­nai tik­rai nu­si­pel­nė tu­rė­ti sa­vo vals­ty­bę ir spręs­ti vi­sus klau­si­mus. Ar­gi de­mok­ra­ti­nė vals­ty­bė muš­tų sa­vo pi­lie­čius, nes jie su­si­rin­ko tai­kiai, ra­miai bal­suo­ti?.. O ir re­zul­ta­tai, kai re­fe­ren­du­me da­ly­va­vo dau­giau kaip 56 pro­cen­tai Ka­ta­lo­ni­jos gy­ven­to­jų ir iš jų už ne­prik­lau­so­my­bę pa­si­sa­kė apie 90 pro­cen­tų (ne­ga­lu­ti­niais duo­me­ni­mis) bal­sa­vu­sių­jų – iš­kal­bin­gi.

Ka­ta­lo­nai pa­lai­ko lie­tu­vių krep­ši­nio rink­ti­nę

– Kaip jums at­ro­do, ko­dėl Is­pa­ni­jos val­džios reak­ci­ja bu­vo to­kia šiurkš­ti, at­ro­dy­tų, kad re­fe­ren­du­mas or­ga­ni­zuo­tas ne Ka­ta­lo­ni­jo­je, bet Ru­si­jos už­grob­ta­me Kry­me? Dar prieš po­kal­bį už­si­mi­nė­te, kad nu­švie­čiant Ka­ta­lo­ni­jos įvy­kius Lie­tu­vos spau­do­je pa­si­ro­dė ne­ma­žai ne­tie­sos. Ką tu­rė­jo­te ome­ny­je?

– Man ka­ta­lo­nai aiš­ki­na, kad da­bar­ti­nė­je Is­pa­ni­jos val­džio­je yra dvi par­ti­jos – Par­ti­do po­pu­lar (Liau­dies par­ti­ja PP) ir so­cia­lis­tai. Di­de­lę da­lį PP su­da­ro F. Fran­ko fa­šis­ti­nės dik­ta­tū­ros vei­kė­jų sū­nūs ir gi­mi­nai­čiai, tarp ku­rių esą kal­ban­čių: tam, kad ka­ta­lo­nai nu­rim­tų, Bar­se­lo­ną rei­kia bom­bar­duo­ti kas 50 me­tų. To­kie žmo­nės atė­jo su nea­py­kan­ta – mu­šė, tem­pė per že­mę, spar­dė, lau­žė pirš­tus. Kaip sky­rė­si ka­ta­lo­nų po­li­ci­jos el­ge­sys! Prieš žmo­nes jie sto­vė­jo nu­lei­dę gal­vas, kai kas net ver­kė, nes to­kio­se sce­no­se kiek­vie­nas nor­ma­lus žmo­gus už­jau­čia be­gink­lius.

Lie­tu­vos ži­niask­lai­do­je iki re­fe­ren­du­mo ak­cen­tuo­ta, kad jis ne­le­ga­lus, ko tie ka­ta­lo­nai no­ri, juk Is­pa­ni­ja de­mok­ra­ti­nė vals­ty­bė. Ir tik aki­vaiz­džių smur­to vaiz­dų pa­žiū­rė­ję re­fe­ren­du­mo die­ną jau kai kas nu­ste­bo: oi, kaip ne­gra­žu, rei­kia spręs­ti dia­lo­go ke­liu, bet gal tuos po­li­ci­nin­kus kas iš­pro­vo­ka­vo?..

– Ka­ta­lo­nie­čiai tu­ri sa­vo kal­bą, o jų kul­tū­ra, iden­ti­te­tas ar la­bai ski­ria­si nuo ki­tų re­gio­nų is­pa­nų?

– Tie­są sa­kant, pa­žįs­tu per ma­žai is­pa­nų, kad ga­lė­čiau api­bend­rin­ti. Bet vy­rau­jan­ti nuo­mo­nė, kad is­pa­nai vi­sa­da vė­luo­ja, sa­ko „ne da­bar – ry­toj“, mėgs­ta dau­giau šok­ti ir ma­žiau dirb­ti, ne­tin­ka ka­ta­lo­nams. Ka­ta­lo­nai – darbš­tūs, tu­ri stip­rų hu­mo­ro jaus­mą, yra pa­ty­rę daug skriau­dų, my­li sa­vo že­mę ir la­bai trokš­ta ne­prik­lau­so­my­bės nuo Is­pa­ni­jos.

Ma­čiau, kad ka­ta­lo­nui Is­pa­ni­jos krep­ši­nio ar fut­bo­lo ko­man­dų lai­mė­ji­mai nė­ra šven­tė. Kai Lie­tu­vos krep­ši­nio rink­ti­nė žai­džia su Is­pa­ni­ja, ka­ta­lo­nai „ser­ga“ už Lie­tu­vą. Apsk­ri­tai, jie ger­bia lie­tu­vius už at­ko­vo­tą ne­prik­lau­so­my­bę.

Ka­ta­lo­nų kal­ba sa­va­ran­kiš­ka ir skir­tin­ga nuo is­pa­nų (esu lie­tu­viš­koj spau­doj skai­čiu­si, kad tai kaip že­mai­čių ir lie­tu­vių, bet tik­rai ne­tie­sa). Yra pa­na­šių ir vie­no­dų žo­džių, bet tik išim­tys. Sa­vos tai­syk­lės, tra­di­ci­jos, ta­ri­mas.

Ka­ta­lo­ni­ja da­bar yra au­to­no­mi­nis Is­pa­ni­jos re­gio­nas, tu­ri sa­vo par­la­men­tą, ku­ris ir pa­skel­bė re­fe­ren­du­mą, pre­zi­den­tą, ki­tas vy­riau­sy­bi­nes ins­ti­tu­ci­jas. Plo­tu ji dvi­gu­bai ma­žes­nė už Lie­tu­vą, bet gy­ven­to­jų tu­ri dvi­gu­bai dau­giau. Tai tur­tin­ga, ne­pap­ras­to gro­žio kal­nuo­ta ša­lis, tu­ris­tų trau­kos cent­ras.

– Kaip ka­ta­lo­nai iš­reiš­kia pa­trio­ti­nius jaus­mus?

– Tai ma­to­me iš ga­lin­gų ma­ni­fes­ta­ci­jų, kai jie vie­nin­gai su­si­bu­ria, – tai­kiai, bet la­bai įsi­jau­tę. Aiš­ku, var­dan tie­sos, ga­liu pa­mi­nė­ti, kad yra ir ki­taip ma­nan­čių, ne­no­rin­čių at­si­skir­ti nuo Is­pa­ni­jos, bet ką tik vy­ku­sia­me to­kia­me mi­tin­ge Bar­se­lo­no­je te­bu­vo gal 300 žmo­nių.

Įs­pū­din­gos yra ka­ta­lo­nų šven­čių tra­di­ci­jos. Ypač ma­ne ža­vi per šven­tes sta­to­mi žmo­nių bokš­tai, sim­bo­li­zuo­jan­tys ka­ta­lo­nų vie­ny­bę.

Dar šven­tė­se jie šo­ka sar­da­ną, gan lė­tą ir mįs­lin­gą šo­kį. Esu ma­čiu­si, kaip tai vyks­ta: atei­na vie­nas ar du žmo­nės, su­si­ka­bi­na ir su­si­kau­pę pra­de­da šok­ti. Iš pir­mo žvilgs­nio at­ro­do, kad žings­niai la­bai pa­pras­ti, bet nė­ra taip leng­va iš­mok­ti šį šo­kį. Prie jų pri­si­de­da dar ir dar, su­si­da­ro ra­tas, o jei di­de­lė šven­tė, šo­ka daug ra­tų.

Ka­ta­lo­nai to­le­ran­tiš­ki imig­ran­tams

– Kaip ka­ta­lo­nai žiū­ri į imig­ran­tus, kaip jie juos prii­ma? Ar vie­no­das po­žiū­ris į eu­ro­pie­čius ir at­vyks­tan­čius iš Si­ri­jos bei ki­tų mu­sul­mo­niš­kų kraš­tų?

– Ma­ne vi­są lai­ką ste­bi­na ir ža­vi ka­ta­lo­nų to­le­ran­tiš­ku­mas. Ka­ta­lo­nų kal­bos mo­ky­mo cent­re, kur pa­ti mo­kau­si, vi­sa­da pil­na imig­ran­tų. Jau daug me­tų Ka­ta­lo­ni­ja pa­si­pil­do gy­ven­to­jais iš Ma­ro­ko, ki­tų mu­sul­mo­niš­kų bei Af­ri­kos vals­ty­bių, taip pat iš Pie­tų Ame­ri­kos, o pa­sta­rai­siais me­tais la­bai pa­dau­gė­jo in­dų ir pa­kis­ta­nie­čių.

Mo­ky­mo cent­ras pri­klau­so sa­vi­val­dy­bei, mo­ko­ma už sim­bo­li­nį mo­kes­tį, be­dar­biams tai­ko­mos leng­va­tos. At­vy­kė­liais rū­pi­na­ma­si, atei­na sa­vi­val­dy­bės at­sto­vas, paaiš­ki­na, kur kreip­tis dėl dar­bo. Cent­re vei­kia sa­lė su lais­vai priei­na­mais kom­piu­te­riais, bib­lio­te­ka, tei­kia­mos kon­sul­ta­ci­jos, or­ga­ni­zuo­ja­mos eks­kur­si­jos.

Kai su­si­pa­žįs­ti ar­čiau, mu­sul­mo­nai – to­kie pat, kaip vi­si žmo­nės. Kiek bend­ra­vau su bend­ra­moks­lė­mis iš Ma­ro­ko, vi­sos ma­lo­nios, drau­giš­kos. Jų vy­rai ar­ba pre­kiau­ja tur­guo­se, ar­ba dir­ba dar­bi­nin­kais. Ara­bės vaikš­to su ska­ro­mis, sa­vo il­gais ap­siaus­tais, bet, ži­no­ma, pa­si­tai­ko išim­čių. Daž­niau pa­si­kal­bė­da­vau su vie­na jau­na ne­te­kė­ju­sia ara­be iš Ma­ro­ko, ku­ri pla­nuo­ja grįž­ti į šei­mą Ma­ro­ke. Ji ne­šio­jo džin­sus ir vaikš­čio­da­vo pa­lai­dais plau­kais. Ma­ne pa­ma­čiu­si, sa­ky­da­vo „La­bas“ lie­tu­viš­kai.

– Ko­kios su­tei­kia­mos ga­li­my­bės imig­ran­tų vai­kams mo­ky­tis, suau­gu­siems su­si­ras­ti dar­bą? Ar jie tie­siog gy­ve­na iš pa­šal­pų?

– Pa­tys sten­gia­si įsi­kur­ti. Į mo­kyk­las prii­ma­ma, net su­tei­kiant pir­me­ny­bę. Tarp vai­kų dėl tau­ty­bės ne­ky­la pro­ble­mų.

Ara­bų ir tam­siao­džių af­ri­kie­čių šei­mos di­de­lės, ne kaip ka­ta­lo­nų, ku­rie re­tai ka­da tu­ri tris ar dau­giau vai­kų, pa­pras­tai – vie­ną du. Tra­di­ciš­kai že­mes­nė­se kla­sė­se ara­bų vai­kai ne­da­ly­vau­ja ne­pri­va­lo­mo­se šven­tė­se, pa­vyz­džiui, jei tė­vai or­ga­ni­zuo­ja iš­vy­kas ar bend­rus gim­ta­die­nius, bet nie­kas to neak­cen­tuo­ja. Vy­res­ni jie jau su­si­drau­gau­ja ne­prik­lau­so­mai nuo tau­ty­bės ir bend­rau­ja ne tik mo­kyk­lo­je.

– Pas­ta­rai­siais me­tais ES ša­ly­se vis daž­niau įvyks­ta te­ro­ris­ti­nių iš­puo­lių ir juos la­bai pla­čiai ap­ra­šo ži­niask­lai­da. Ar Is­pa­ni­jo­je te­ro­riz­mo bai­mė au­ga, ar yra kaž­kaip mo­ko­mi gy­ven­to­jai, kaip elg­tis? Juk Is­pa­ni­ja taip pat neap­siė­jo be iš­puo­lių. Dar šį rugp­jū­tį au­to­mo­bi­lis įsi­rė­žė ir su­ža­lo­jo še­šis žmo­nes pa­jū­rio ku­ror­te Kamb­ril­se.

– Pa­kal­ba­ma, pa­de­juo­ja­ma, po­li­ci­ja da­ro sa­vo dar­bą, steng­da­ma­si iš anks­to už­kirs­ti ke­lią to­kiems iš­puo­liams, išar­dy­ti nu­sta­ty­tus mu­sul­mo­nų ra­di­ka­li­za­vi­mo ži­di­nius, bet tai su­dė­tin­ga. Ne­gir­dė­jau apie ko­kias nors žmo­nėms tei­kia­mas inst­ruk­ci­jas.

Pas­ta­rie­ji iš­puo­liai Ka­ta­lo­ni­jo­je bu­vo mū­sų ži­no­mo­se lan­ky­to­se vie­to­se ir ne­to­li mū­sų, tad, ži­no­ma, bai­su. Bet pa­tys ara­bai jais pik­ti­na­si.

Iš­puo­lius įvyk­dę te­ro­ris­tai iš iš­vaiz­dos nie­kuo ne­si­ski­ria nuo ki­tų jau­nuo­lių mu­sul­mo­nų, ku­rių gat­vė­se pil­na. Nie­kas jais ne­be­sis­te­bi ir ne­ste­bi, tai neat­sie­ja­ma Ka­ta­lo­ni­jos mies­tų da­lis. Par­duo­tu­vė­se, mo­kyk­lo­se jie juo­kau­ja, kal­ba­si is­pa­niš­kai ar­ba ka­ta­lo­niš­kai, tur­guo­se ma­lo­niai siū­lo pre­kes, kai ku­rie tu­ri sa­vo par­duo­tu­ves. Mal­doms jie nuo­mo­ja ko­kias nors di­de­les erd­ves, nes mū­sų mies­te me­če­tės nė­ra.

Bus ne­prik­lau­so­ma, lais­va ir lai­min­ga

– Kiek me­tų gy­ve­na­te Ka­ta­lo­ni­jo­je ir ko­kie ke­liai jus ten at­ve­dė? Gal trum­pai pa­pa­sa­ko­tu­mė­te apie mies­tą Vic, ku­ria­me gy­ve­na­te?

– Su vy­ru į Ka­ta­lo­ni­jo­je gy­ve­nan­čios duk­ros šei­mą at­va­žia­vau prieš še­še­rius me­tus, išė­ju­si į pen­si­ją. Prieš tai abu la­bai daug dir­bo­me, daž­nai ne­tu­rė­jo­me lais­vų sa­vait­ga­lių, ka­dan­gi bu­vo­me dės­ty­to­jai, at­si­da­vę moks­li­niam dar­bui (J. Li­pei­kie­nė – LEU pro­fe­so­rė, ma­te­ma­ti­kė – aut. pa­st.).

Gy­ve­na­me ka­ta­lo­niš­ka­me dau­giau kaip 2000 me­tų se­nu­mo, apie 45000 gy­ven­to­jų tu­rin­čia­me mies­te Vic, ku­ria­me iš­li­kę trys vi­du­ram­žių lai­kų til­tai, aukš­čiau­sio­je mies­to vie­to­je at­sta­ty­ta au­ten­tiš­ka Ro­mos šven­to­vė, ku­ri 800 me­tų bu­vo ne­ži­no­ma, slė­pė­si po už­sta­ty­tais rū­mais.

Kai ara­bai IX am­žiu­je iš pie­tų ke­lia­vo už­ka­riau­da­mi vie­ną po ki­to Is­pa­ni­jos mies­tus, dau­gu­ma jų tie­siog pa­si­da­vė ne­si­prie­šin­da­mi, bet Vic (tuo me­tu va­din­tas Au­so­na) ko­vo­jo iki ga­lo. Au­so­na 826 me­tais bu­vo vi­siš­kai su­griau­ta ir tuš­čia. Kas ne­žu­vo, pa­si­trau­kė į kal­nus. Ir tik de­vin­to am­žiaus pa­bai­go­je jau krikš­čio­nių bu­vo at­sta­ty­tas vie­nas mies­to ra­jo­nas.

Vic tu­ri iš­li­ku­sią uni­ka­lią ne­grįs­tą mies­to aikš­tę, ku­ri gar­sė­ja įvai­rio­mis is­to­ri­jo­mis. XX am­žiaus pra­džio­je jo­je sto­vė­jo gar­sio­jo ka­ta­lo­nų ar­chi­tek­to An­to­nio Gau­di pro­jek­tuo­ti ži­bin­tai, ku­rie dėl ne­prie­žiū­ros ir dėl to, kad truk­dė pre­kiau­to­jams at­si­vež­ti pre­kių, po 14 me­tų bu­vo... nu­griau­ti. Po pi­lie­ti­nio ka­ro, įsi­ga­lė­jus fa­šis­ti­niam F. Fran­ko re­ži­mui, 1939 me­tais Vic aikš­tė­je bu­vo pa­sta­ty­tas di­džiu­lis mo­nu­men­tas „kri­tu­siems už Tė­vy­nę“. 1942 me­tais – nu­griau­tas. Kaip ga­lė­jo taip at­si­tik­ti, juk F. Fran­ko bu­vo pa­čio­je ga­ly­bė­je? Pa­si­ro­do, ka­ta­lo­nai jį pa­sta­tė gip­si­nį, tai­gi, neat­lai­kė vė­jų ir lie­taus.

– Ko­kią ma­to­te Ka­ta­lo­ni­jos atei­tį? Ar ten ir gal­vo­ja­te lik­ti gy­ven­ti, ar pla­nuo­ja­te grįž­ti į Lie­tu­vą?

– Ma­no duk­ra gy­ve­na čia 17 me­tų, iš­te­kė­ju­si už ka­ta­lo­no, tu­ri tris vai­kus. Dir­ba Bar­se­lo­no­je gy­dy­to­ja die­to­lo­ge. Ma­no pu­siau ka­ta­lo­nai anū­kai lan­ko ka­ta­lo­nų mo­kyk­lą, lais­vai kal­ba ir is­pa­niš­kai, ir lie­tu­viš­kai, tie­sa, su ak­cen­tu. Kar­tais jiems pri­trūks­ta žo­džių. Pa­vyz­džiui, 12 me­tų anū­kas ga­li pa­sa­ky­ti: „Mo­čiu­te, des­per­tuok ma­ne ry­toj sep­tin­tą va­lan­dą“ (ka­ta­lo­niš­kai ir is­pa­niš­kai pa­ža­din­ti – „des­per­tar“). Gau­na sprig­tą, o ta­da pri­me­nu žo­dį.

Ap­ke­liau­tų vie­to­vių gro­žis, ka­ta­lo­nų sa­vi­tu­mas, pa­si­ry­ži­mas, vie­ny­bė ma­ne per tuos še­še­rius me­tus įti­ki­no, kad Ka­ta­lo­ni­ja bus ne­prik­lau­so­ma, lais­va ir lai­min­ga. Tik­riau­siai čia gy­vens ma­no trys anū­kai Joa­na, Mar­kas ir Kris­ti­na.

Mes pa­tys, ži­no­ma, su­grį­ši­me į Lie­tu­vą. Mums bran­gus Vil­nius, o dar bran­ges­nė Ža­ga­rė – tik jo­je yra to­kia ty­la, vai­kys­tės au­ra, šim­tai pri­si­mi­ni­mų kiek­vie­na­me kam­pe­ly­je. O kol kas šiek tiek pa­de­da­me duk­rai au­gin­ti vai­kus, daug ke­liau­ja­me ir, ga­li­ma sa­ky­ti, čia, Ka­ta­lo­ni­jo­je, šven­čia­me se­nat­vę.

Joa­nos LI­PEI­KIE­NĖS as­me­ni­nės nuo­tr.

Še­še­rius me­tus Ka­ta­lo­ni­jo­je gy­ve­nan­ti kraš­tie­tė Joa­na Li­pei­kie­nė pri­ta­ria ka­ta­lo­nų no­rui at­si­skir­ti nuo Is­pa­ni­jos.

Joa­na Li­pei­kie­nė su anū­ke – se­no­vi­nė­je ne­grįs­to­je Vic mies­to, ku­ria­me gy­ve­na, aikš­tė­je.

Ma­ni­fes­ta­ci­ja už Ka­ta­lo­ni­jos at­si­sky­ri­mą vy­ko ir 45 tūks­tan­čius gy­ven­to­jų tu­rin­čia­me Vic mies­te.