Kodėl kubiliams valdyti lengva, arba Laimingųjų paieškos

Kodėl kubiliams valdyti lengva, arba Laimingųjų paieškos

SOCIALINIS REPORTAŽAS

Kodėl kubiliams valdyti lengva, arba Laimingųjų paieškos

Šiauliuose Tilžės gatvė — pagrindinė miesto arterija. Nuo ryto iki vakaro teka upė žmonių — ir pėsčių, ir važiuotų. Iš miegamųjų mikrorajonų Tilžės gatve skubama į darbus, mokyklas, prekybos centrus, turgelius, autobusų stotį, Darbo biržą, Teatrą, koncertų ir kino sales, sukama į kone dešimtį degalinių. Tilžės gatvėje yra ir Katedra, ir Ginkūnų kapinės. Jeigu dar būtų gimdymo namai, šioje ilgiausioje — 11 kilometrų — miesto gatvėje tilptų visas miestiečio gyvenimas. Koks jis?

Rūta JANKUVIENĖ

ruta@skrastas

Nuo apibendrinimų

Autobusų stotyje žmonės nelinkę į kalbas. Bet išvystame pažįstamą veidą — žingsniuoja dizaineris Vilius Puronas.

Vilius juokauja, kad nuotaika priklauso „nuo to, kokia koja išlipai iš lovos“. Rytą atsistojęs iš karto ant abiejų, tad galįs daryti plačius apibendrinimus.

„Man ši vieta, kurioje esame, labai gerai atspindi dabartinę mūsų būklę, — sako Vilius. — Čia pat spindintis daugiaaukštis prekybos centras ir aptriušę dviaukščiai su parduotuvėlėmis, kurios vos suveda galą su galu. Iškabos, kad parduodamos patalpos, taip pat nerodo gero gyvenimo. Ar lietuviai kieti ir laimingi? (Premjero Andriaus Kubiliaus vertinimu — red. past.) Sutinku tik su tuo, kad esu lietuvis. Matau, kaip tautai negera.“

Studentiškos problemos

Studentė Inga gyvena šalia „Akropolio“, kasdien Tilžės gatve važinėja į miesto centrą, į universitetą. Anot jos, “pietinis nuo centro atsilieka dvidešimt metų“. To atsilikimo neįveikė net naujieji prekybos centrai.

Inga neabejodama sako: „Jaučiuosi laiminga. Reikia pirmiausia nusišypsoti. Vaikščiosi susiraukęs, taip ir gyvensi.“

Kaip visiems studentams, jai aktualūs du dalykai — mokesčiai už mokslą ir studijų kokybė. Mokslams užsidirba per vasarą užsieniuose. Džiaugiasi, kad netenka mokėti tiek, kiek reikės pakloti būsiems pirmakursiams — studijų kainos išaugo smarkiai.

Inga studijuoja kūno kultūrą ir pedagogiką. Abejoja, ar po studijų ras darbą.

„Magistrantūros studijas baigčiau užsienyje, o ten galima būtų likti, — sako mergina. — Pakankamai čia yra tokių specialistų, o ten — platesnės galimybės.“

Daugiabutyje — optimistai ir pesimistai

Nuo autobusų stoties už kelių žingsnių — pirmasis Šiauliuose pastatytas devynaukštis. Kažkada buvo Tilžės gatvės ir viso miesto įžymybė. Dabar — tik aptriušęs daugiabutis. Ar čia gyvena laimingų žmonių?

„Taip, aš esu laiminga,— sako devynaukščio gyventoja ponia Nijolė. — Esu pensininkė, bet nesiskundžiu gyvenimu. Viena esu, dėl to man ir lengviau.“

Devynaukštyje jai patinka: „Gera vieta — centras — visi patogumai.“ Net gatvės ūžesys nekamuoja: “Mane tas triukšmas migdo“. Vienintelis minusas — ne visi kaimynai tvarkingi.

Ponios Nijolės kaimynas Kęstutis, trisdešimt metų gyvenantis devynaukštyje, neiškenčia optimistinės kalbos: „Aš tame name nesijaučiu laimingas — dieną naktį triukšmas. Trečią valandą nakties greitoji pralekia, gatvė tuščia, bet būtinai su įjungtais signalais. Antenininkai stogą yra okupavę. Kiemo nėra, rūsių neturime. O kas pardavė visą mūsų namo apačią? Be jokio gyventojų sutikimo.“

Namui reikia remonto, bet, anot Kęstučio, kas gali imti valstybės peršamas paskolas namo renovacijai?

„Keitėm vamzdžius, po kelis tūkstančius litų paklojome, prašėme sąmatos, niekas neparodė, — sako vyras. — Žmonės buvo apgauti ir dabar bijo visų tų renovacijų. Kaip galėčiau vėl kažkuo pasitikėti? Nė nebūtų, kam už tas renovacijas mokėti. Pensininkų name daug, tie patys krinta kaip lapai. Šiemet jau keturis palaidojome.“

Skaudžiai Kęstutis kalba ir apie Lietuvos reikalus: „Brangi ta Lietuva, bet jaunimui čia nebėra kas veikti. Mano sūnūs užsienyje. Pats pusantrų metų buvau išvažiavęs — Vokietijoje dirbau. Verkdavau po antklode pasislėpęs, kokia ta Lietuva brangi. Bet kai parvažiuoji ir pamatai, kas čia dedasi, nebėra ji tokia brangi. Dirbu, bet dėl to nesijaučiu laimingas, nes darbas tik išgyventi padeda. Dirbu su odomis, chemikalais — jokių lengvatų, ilgesnių atostogų. Pasirodo, pas mus nebėra kenksmingų darbo sąlygų — visi sveiki ir laimingi.“

Prie Darbo biržos

Prie Darbo biržos sustoja jaunas vyras, prisidega cigaretę. Bedarbis?

„Taip. Metus esu be darbo, — sako Egidijus. — Einu, gal ką pasiūlys. Vilties dar neprarandu.“

Dirbo medienos apdirbimo įmonėje, įmonė bankrutavo, buvo atleista 50 žmonių. Iš jų per metus darbo rado vienetai.

Darbo biržos durys praktiškai neužsidaro. Į biržą suka jauna moteris su sūneliu. Darbo neranda antrus metus. Vilma — našlė. Augina du mokyklinio amžiaus vaikus, mažasis šį rudenį eis į pirmąją klasę.

„Lietuviai ne kieti, o labai kantrūs, — sako moteris. — Man pačiai trūksta pasitikėjimo. Nesu užtikrinta, kad galėsiu aprūpinti savo vaikus. Valstybės parama minimali, nuo sausio vaiko pinigus nuėmė, mums liko tik našlaičio pensija ir tą pačią mažina. Pykstu ant valdžios. Reikalauja mokesčių, legaliai dirbti, o darbo nėra.“

Gimnazistės rūpinasi studijomis

Kitoje gatvės pusėje nuotaikos kitokios. Juliaus Janonio gimnazijos kieme būriuojasi abiturientai. Gabrielė ir Alvita šypsosi: „Nėra tokių didelių bėdų, kad nesijaustume laimingos, nors egzaminai ne pats laimingiausias metas“.

Abi gerai mokosi, ketina studijuoti mediciną. Iš klasės draugų ne vienas išvažiuos mokytis į užsienio universitetus. Jos liks Lietuvoje.

„Dvejus metus siekiu tikslo studijuoti, — sako Gabrielė, neabejodama, jog to pasieks. — Tėvai gal ir galėtų mokėti už studijas, bet nenorėčiau, nes labai brangu.“

Alvita sako neleistų tėvams imti paskolą studijosm apmokėti: „Neleisčiau užsikrauti tokią naštą.“

Kai nėra ką valdžiai pasakyti

Dramos teatro sezonas eina į pabaigą. Teatro kasininkė ponia Vida per dieną dabar bilietų parduoda nedaug.

„Jeigu atvirai, aš pati teatro nematau — tik žiūrovus“, — sako moteris.

Ponia Vida teatre dirba 16 metų. Per tą laiką, anot jos, žiūrovai mažai pasikeitė. Gal tik pensininkų mažiau, bet ir jie dar ateina. Studentų ir mokinių vaikšto net daugiau, nei kituose miestuose.

„Dirbu biudžetinėje įstaigoje, iš tokio darbo neprasigyvensi, — sako moteris. — Nesijaučiu laiminga, nes mano vaikai — užsienyje. Norisi anūkus matyti, norisi, kad būtų šalia, o jų nėra. Premjerui iš viso neturėčiau, ką pasakyti. Jis žmonių nesupranta, jų nei girdi, nei klausosi.“

Turgelyje — derybos dėl centų

Pietiniame mikrorajone prie pat gatvės įsikūręs mažas turgelis. Ūkininkas Vladas ant stalelio išdėliojęs varškės pakelius, pieno butelis pastatytas. Pienas — po pusantro lito už litrą. Garbaus amžiaus pirkėja stebisi, jog „labai brangiai“.

„Man iš viso neapsimoka čia pardavinėti, — sako ūkininkas. — Šitai varškei pagaminti reikia 8 litrų pieno, o parduodu ją po 4 litus. Vienas nuostolis. Jeigu pieną tik po litą parduočiau, jau aštuoni litai būtų. Žmonės labai taupo. Nuleisi dešimt centų, derėsis, kad dar dešimt nuleistum.“

Apie valdžią ūkininkas blogos nuomonės: „Gal jie ir laimingi, o kaip gali būti laimingas, gaudamas pensijos tik 500 litų? Man septyniasdešimt metų, o turiu dirbti, nes iš pensijos niekaip neišgyvensi. Ir niekas neklausia, ar turi sveikatos, ar ne.“

Kieti, bet nuolankūs

Į degalinę Tilžės gatvėje suka automobilis, už vairo — Renatas iš Kauno. Darbo reikalais dažnai važiuoja į Šiaulius, o Tilžės gatve — visada.

„Kietas esu tada, kai darbo turiu, — juokiasi kaunietis. — O dabar net du darbus dirbu.“

Muzikos akademiją baigęs, profesionalus muzikas dirba dar ir vairuotojo darbą. Pusmetį užsieniuose dirbo. Grįžo į Lietuvą, nes — patriotas. Rengiasi šeimą kurti. Šiek tiek baisoka: „Norėčiau taip gyventi, kad užtektų vieno darbo.“

Degalinės savininkas Darius mano, jog „lietuviai tik kantrūs ir nuolankūs — kaip avinų banda“: “Kitose valstybėse bando mokesčius kelti, žmonės protestuoja, pas mus visi ramūs ir klusnūs. Todėl kubiliams taip lengva Lietuvą valdyti“.

„Apie kokią suvaldytą krizę kalbama? — stebisi verslininkas. — Žmonėms turiu sumokėti atlyginimą, o kad kas mėnesį einu į minusą, niekam neįdomu. Jokia krizė dar nepraėjusi. Iš tų, kas dar dirba, bando paskutinį kailį nulupti.

Mūsų apyvarta sumažėjusi 30— 40 procentų. Kas anksčiau svarstydavo, ar važiuoti automobiliu, dabar iš viso nebevažiuoja arba sėda į autobusą, arba ant dviračio.„

Darius pasakoja prieš dieną buvęs Estijoje ir supratęs, kad ten krizė dar didesnė: „Apie devintą valandą ryto įvažiavome į Estiją, pamaniau, kad ten žmonės nebegyvena — jokių automobilių, niekas nevažinėja. Estai sakė, jog nebežino kaip galą su galu sudurti. Sakė, jog tai ne jie, o mes geriau gyvename. Buvau apakęs.“

Be ateities?

Prie Ginkūnų kapinių gėlių turgus kaip visada pilnas prekeivių ir kapų lankytojų. Ponia Eugenija gėles pardavinėja. Jos pačios artimieji Ginkūnų kapinėse palaidoti. Prieš savaitę artimųjų kapų vietos nebeatpažinusi — berželiai iškristi naujoms kapavietėms, nes mirusiųjų beveik nebėra kur laidoti.

Naujų miesto kapinių vis nėra. Anot Eugenijos, žmonės ras išeitį: „Savo dėdę laidojome, tai jau kremavome.“

Ponia Eugenija kažkada dirbo atsakingose pareigose. Prie kapinių gal dvidešimt metų gėles pardavinėja. Buvusių bendradarbių dėl to net buvo pasmerkta — „atseit, žemas lygis“.

„Atsistoji čia, kad neprarastum vilties, — sako moteris, — Ir nereikia žeminti mūsų, nes tai — darbas. Patys gėles auginame, patys pardavinėjame.“

Ji sutinka, kad lietuviai — kieti: „Bet ar laimingi? Tikrai ne.“ Ponios Eugenijos vaikai, kaip visų kitų mūsų garbių pašnekovų, — užsienyje.

„Manau, kad mūsų visų ateitis miglota, net valdžios nebesugebame išsirinkti“, — sako moteris.

 

JUNGTIS: Tilžės gatvė ne tik dalija miestą į dvi dalis, bet ir jungia — miegamuosius rajonus su centru.

GATVĖ: Tilžės gatvė — pagrindinė miesto arterija — 11 kilometrų nuo ryto iki vakaro pulsuojančio gyvenimo.

 

KONTRASTAI: Vilius Puronas sako, jog Tilžės gatvė ties autobusų stotimi geriausiai atspindi dabartinę „mūsų būklę“: čia ir spindintys prekybos centrai, ir aptriušę dviaukščiai.

 

OPTIMISTĖ: Devynaukščio gyventoja Nijolė gyvenimu nesiskundžia — pensijos užtenka, vieta gera, centras, visi patogumai.

 

LAIMĖ: Kęstutis nesijaučia laimingas: „Darbą turiu, bet jis tik išgyventi padeda“.

 

DANGORAIŽIS: Kažkada šis devynaukštis buvo miesto įžymybė — pirmasis miesto „dangoraižis“.

 

VILTIS: Egidijus metus neranda darbo, bet vilties dar nepraranda.

 

GIMNAZISTAI: Nuo egzaminų įtampos geriausiai pabėgti su kamuoliu.

VIENATVĖ: Ponia Vida būtų laiminga, jeigu šalia matytų vaikų šeimas, anūkus, bet visi jie — užsieniuose.

 

TURGELIS: Ūkininkas Vladas į derybas dėl kainų nesileidžia: „Ir taip man čia neapsimoka pardavinėti.“

 

KIETAS: Kaunietis Renatas prisipažįsta: „Esu kietas, kai turiu darbo, o dabar dirbu net du.“

 

NUOMONĖ: Verslinkas Darius mano, jog lietuviai tik klusnūs ir nuolankūs: „Todėl kubiliams taip lengva valdyti“.

 

DARBAS: Prie kapinių gėles pardavinėjančiai Eugenijai iš buvusių bendradarbių teko išgirsti ir smerkiančių žodžių:„ Girdi, koks žemas lygis“.  

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.