Knygomis matuojama ir žmogaus, ir miesto branda

Knygomis matuojama ir žmogaus, ir miesto branda

Kny­go­mis ma­tuo­ja­ma ir žmo­gaus, ir mies­to bran­da

Ge­gu­žės 7-ąją mi­ni­ma Spau­dos at­ga­vi­mo, kal­bos ir kny­gos die­na. Ji pri­me­na ne tik is­to­ri­ją, Ru­si­jos ca­ri­nės val­džios rep­re­si­jas, ku­rio­mis bu­vo var­žo­mi tau­tos bran­dą liu­di­jan­tys ženk­lai – kal­ba, kny­gų lei­dy­ba, spau­da, lais­vas žo­dis. Šian­dien ši die­na ta­po ir lak­mu­so po­pie­rė­liu, ku­ris pa­ro­do ne tik tau­tos bran­dą, bet ir vals­ty­bės vei­dą: eko­no­mi­kos ly­gį, so­cia­li­nę ap­sau­gą ir net emig­ra­ci­jos pa­sek­mes.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Nu­dė­vė­tos nu­ga­rė­lės

Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos Abo­ne­men­to sky­riu­je be­veik vi­sos dar­buo­to­jos at­pa­žįs­ta­mos de­šimt, dvi­de­šimt, tris­de­šimt ar dau­giau me­tų. Yra me­nan­čių ir se­ną­jį vie­šo­sios bib­lio­te­kos pa­sta­tu­ką Dva­ro gat­vė­je, ir da­bar­ti­nės bib­lio­te­kos ati­da­ry­mą 1977 me­tais.

Lau­kiant su­si­ti­ki­mo su sky­riaus ve­dė­ja In­ga Liek­ma­nie­ne, į akis kren­ta nu­dė­vė­tos kny­gų nu­ga­rė­lės, nors pa­čios kny­gos ne­se­niai iš­leis­tos. „Anks­čiau bib­lio­te­ka to pa­ties pa­va­di­ni­mo kny­gų gau­da­vo po de­šimt, dvi­de­šimt, bū­da­vo ir pen­kias­de­šimt eg­zemp­lio­rių. Da­bar – po du tris eg­zemp­lio­rius. Kny­gos ne nu­dė­vė­tos, o nu­skai­ty­tos“, – šyp­so­si vie­na il­giau­siai bib­lio­te­ko­je dir­ban­čių mo­te­rų.

Ve­dė­ja I. Liek­ma­nie­nė sa­ko, kad ir tų ke­lių eg­zemp­lio­rių skai­ty­to­jai iš anks­to lau­kia, ra­gi­na bib­lio­te­ki­nin­kus juos kuo grei­čiau įsi­gy­ti.

„Da­lis žmo­nių apie nau­jas kny­gas su­ži­no kny­gy­nuo­se: pa­var­to, pa­si­žiū­ri, kiek kai­nuo­ja, ir jiems pa­si­da­ro iš­ku, kad teks ei­ti į bib­lio­te­ką. Kny­gos ne­pap­ras­tai bran­gios. Ko­kia pra­smė žmo­gui pirk­ti de­tek­ty­vą, ku­rį per­skai­ty­si vie­ną kar­tą gy­ve­ni­me ir dau­giau ne­beim­si į ran­kas?"– svars­tė I. Liek­ma­nie­nė.

Bib­lio­te­ki­nin­kė „ka­la­fio­rų re­vo­liu­ci­jos“ įkarš­ty­je sa­kė ne­sup­ran­tan­ti, ko­dėl ne tik ka­la­fio­rai, bet ir kny­gos Lie­tu­vo­je to­kios bran­gios.

„Lei­dė­jai, jei­gu bū­tų hu­ma­niš­ki, leis­tų vien­kar­ti­nes pi­gias kny­gas kiek­vie­nam ir tvir­tai įriš­tus, il­gaam­žius bib­lio­te­ki­nius va­rian­tus, kad bib­lio­te­ki­nin­kui, vos pra­ver­tus įspaus­ti ant­spau­dą, ne­pra­dė­tų iš bran­gios kny­gos by­rė­ti la­pai, ku­riuos tek­tų gau­dy­ti ir kli­juo­ti lip­nia juos­ta“, – sa­kė I. Liek­ma­nie­nė.

Bib­lio­te­ki­nin­kė įsi­ti­ki­nu­si, kad Lie­tu­vo­je ne­do­va­no­ti­nai daug ir per bran­gių, ne­ko­ky­biš­kai iš­leis­tų kny­gų.

Ei­lė su "uo­de­gė­le"

I. Liek­ma­nie­nė, bib­lio­te­ko­je dir­ban­ti dau­giau nei tris­de­šimt me­tų, ma­to, kad vi­sa­da bu­vo ei­lės prie kny­gų.

Ta­ry­bi­niais lai­kais ei­lės bū­da­vo „gy­vos": Abo­nen­tų sky­riu­je pi­ko va­lan­do­mis ei­lė nu­vin­giuo­da­vo per vi­są sky­riaus lau­kia­mą­jį, o ei­lės „uo­de­gė­lė“ bū­da­vo net už­si­rie­tu­si, kad vi­si tilp­tų. Bib­lio­te­ki­nin­kėms tek­da­vo bė­gio­ti nuo len­ty­nos prie len­ty­nos.

Da­bar kny­gos re­zer­vuo­ja­mos in­ter­ne­tu ir skai­ty­to­jai sto­vi vir­tua­lio­se ei­lė­se. Kai priei­na ei­lė, skai­ty­to­jas gau­na pra­ne­ši­mą ir ga­li atei­ti kny­gos.

Šiuo me­tu bib­lio­te­ko­je in­ter­ne­ti­nė­je ei­lė­je prie įvai­rių kny­gų lau­kia apie 800 žmo­nių: prie vie­nos – ir pen­kio­li­ka skai­ty­to­jų, prie ki­tos – vos vie­nas.

„Nė­ra taip blo­gai su skai­ty­mu, kai šian­dien net 800 žmo­nių tuoj pat pa­siim­tų kny­gą ir skai­ty­tų, jei­gu ji tik bū­tų len­ty­no­je. Žmo­nės su­tin­ka lauk­ti po ke­lis mė­ne­sius“, – skai­čiuo­ja I. Liek­ma­nie­nė.

Iki ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo, šio­je bib­lio­te­ko­je per die­ną ap­si­lan­ky­da­vo apie 600 skai­ty­to­jų, da­bar – apie 120.

„Su­ma­žė­jo ne skai­tan­čių žmo­nių, o pa­ts mies­tas“, – sa­ko I. Liek­ma­nie­nė.

Iš rei­ka­lo ar iš mei­lės?

Bib­lio­te­ki­nin­kai pir­mie­ji po pe­da­go­gų pa­ste­bi, kaip kei­čia­si švie­ti­mo pro­gra­mos, ko­kiais kū­ri­niais ir kny­go­mis ug­do­mas jau­ni­mas.

Moks­lei­viai daž­nai da­bar skai­to ne vi­są kny­gą, o tik jos da­lį, iš­trau­ką – tik tą kny­gos ga­ba­liu­ką iš ku­rio rei­kia pa­ra­šy­ti, pa­vyz­džiui, in­terp­re­ta­ci­ją.

Moks­lei­viams te­bė­ra ir va­sa­ros kny­gų są­ra­šai. Vie­ni no­riai skai­to, ki­ti pra­šo tik kuo plo­nes­nių kny­gų.

I. Liek­ma­nie­nė pa­sa­ko­ja, jog vi­sa­da vie­ni kny­gą ren­ka­si tik iš rei­ka­lo, o ki­ti – iš mei­lės. Da­lis jau­ni­mo kny­gą pa­var­to ar pa­skai­to tik dėl pa­žy­mio. Ki­ti, paė­mę kny­gą „iš rei­ka­lo“, už­si­kre­čia skai­ty­mu, bet to­kių – ne­la­bai daug.

„Yra at­lik­ti ty­ri­mai, kad skai­tan­tis vai­kas per me­tus iš­moks­ta nuo 8 iki 12 tūks­tan­čių nau­jų žo­džių“, – pa­brė­žė I. Liek­ma­nie­nė.

Jos še­še­rių me­tų anū­kė­lė jau skai­to.

„Užau­gi­nau tris vai­kus skai­ty­da­ma jiems be ga­lo ir be kraš­to, siū­ly­da­ma jiems skai­ty­ti, bet jie yra be­veik ne­skai­tan­tys: sū­nūs vi­sai ne­skai­to, duk­ra šiek tiek skai­to, bet iki ma­no fa­na­tiz­mo jai to­li“, – pa­sa­ko­jo I. Liek­ma­nie­nė.

Kny­gos lai­do­tu­vė­se ne­da­ly­vau­si­me

I. Liek­ma­nie­nė tik abe­jin­gai nu­mo­ja ran­ka į bai­mes, kad iš­nyks po­pie­ri­nės kny­gos. Bib­lio­te­ka, kaip nie­ka­da iki šiol yra ap­rū­pin­ta nau­jau­sio­mis in­for­ma­ci­nė­mis tech­no­lo­gi­jo­mis.

Bib­lio­te­ka, no­rė­da­ma tap­ti ab­so­liu­čiai šiuo­lai­kiš­ka, nu­pir­ko spe­cia­lių skai­tyk­lių, ku­rios da­bar gu­li be jo­kio rei­ka­lo – nie­kas jo­mis ne­si­nau­do­ja, net ir mo­ki­niai ren­ka­si po­pie­ri­nes, o ne kom­piu­te­ri­nes kny­gas. Ir žmo­nės, tu­rin­tys re­gė­ji­mo pro­ble­mų, ne­si­nau­do­jo skai­tyk­lė­mis, ku­rio­se ga­li­ma pa­si­di­din­ti raš­me­nis.

Elekt­ro­ni­nes kny­gas daž­niau ren­ka­si ke­liau­jan­tys vers­lo žmo­nės.

„Ta­čiau tie, ku­rie sa­ve lai­ko skai­ty­mo my­lė­to­jais ren­ka­si tik po­pie­ri­nes kny­gas. Kny­ga yra tab­le­tė nuo ner­vų“, – sa­kė ve­dė­ja. Ji juo­kia­si, kad po­pu­lia­ru­sis ame­ri­kie­čių ra­šy­to­jo Mar­ko Tve­no po­sa­kis „Gan­dai apie ma­no mir­tį bu­vo ge­ro­kai per­dė­ti“, – vi­siš­kai tin­ka ir po­pie­ri­nės kny­gos „lai­do­tu­vių pro­ce­si­jai“.

Uni­ver­si­te­to at­spin­džiai

„Bib­lio­te­kai la­bai di­de­lę įta­ką da­ro uni­ver­si­te­tas. Jei­gu Šiau­liuo­se ne­bū­tų uni­ver­si­te­to, bib­lio­te­kos fon­dai bū­tų vi­siš­kai ki­to­kie. Mes tu­ri­me pui­kius moks­li­nės li­te­ra­tū­ros fon­dus, pri­tai­ky­tus prie Šiau­lių uni­ver­si­te­to pro­gra­mų“, – ma­no I. Liek­ma­nie­nė.

Da­bar moks­li­nės li­te­ra­tū­ros skai­ty­to­jų žy­miai su­ma­žė­jo ir vi­siš­kai pa­si­kei­tė skai­ty­to­jų so­cia­li­nis sluoks­nis.

I. Liek­ma­nie­nė sa­ko, kad anks­čiau, kai uni­ver­si­te­te stu­den­tų bu­vo ke­lis kar­tus dau­giau, tai jau­tė­si ne tik mies­to gat­vė­se, bet ir bib­lio­te­ko­je. Skai­ty­to­jų pa­grin­dą ta­da su­da­rė uni­ver­si­te­to stu­den­tai.

„Kai uni­ver­si­te­tas su­smu­ko, kei­tė sa­vo po­bū­dį nuo pe­da­go­gi­nės kryp­ties į vi­sai ki­tas, bib­lio­te­ka kei­tė sa­vo fon­dus. At­si­ra­do di­de­lis va­dy­bos, eko­no­mi­kos moks­lų li­te­ra­tū­ros po­rei­kis. Su­komp­lek­tuo­tas la­bai ge­rų tei­sės kny­gų fon­das“, – pa­sa­ko­jo apie fon­dų spe­ci­fi­ką bib­lio­te­ki­nin­kė.

Ta­čiau da­bar šiais tur­tin­gais fon­dais nau­do­ja­si dau­giau­sia ne­be Šiau­lių uni­ver­si­te­to, o ki­tų Lie­tu­vos uni­ver­si­te­tų stu­den­tai, grįž­tan­tys į Šiau­lius sa­vait­ga­liais pas tė­vus ir į bib­lio­te­ką.

„Šiau­liuo­se tie vai­kai ran­da tai, ko ne­ran­da ar sun­ku gau­ti Vil­niu­je, Kau­ne, ki­tuo­se mies­tuo­se“, – pa­sa­ko­jo I. Liek­ma­nie­nė.

Su sa­vo nuo­la­ti­niais skai­ty­to­jais il­ga­me­tės bib­lio­te­kos dar­buo­to­jos yra la­bai ar­ti­mos: bib­lio­te­ką lan­ko ke­lios tos pa­čios šei­mos kar­tos nuo se­ne­lių iki anū­kų.

„Šo­ko­la­do sko­nio re­tai pa­siilgs­ta­me“, – dė­kin­ga, kad bib­lio­te­ki­nin­kas nuo­la­ti­niams skai­ty­to­jams lyg ge­ras drau­gas, sa­ko I. Liek­ma­nie­nė.

Ka­ra­lie­nės bib­lio­te­ko­je ne­nak­vo­ja

Šios bib­lio­te­kos kny­ga-ka­ra­lie­nė Nr. 1 nuo to lai­ko, kai 2008 me­tais pa­si­ro­dė pir­ma­sis jos to­mas, – Kris­ti­nos Sa­ba­liaus­kai­tės is­to­ri­nė tri­lo­gi­ja „Sil­va re­rum“ ir bri­tų ra­šy­to­jos E. L. Ja­mes 2013 me­tais lie­tu­vių kal­ba iš­leis­tas ero­ti­nis ro­ma­nas „Pen­kias­de­šimt pil­kų at­spal­vių“.

Bib­lio­te­ka „Sil­va re­rum“ vi­sų tri­jų da­lių tu­ri po 10 eg­zemp­lio­rių ir per aš­tuo­ne­ris me­tus nuo iš­lei­di­mo nė vie­na šios tri­lo­gi­jos kny­ga nė kar­to „ne­nak­vo­jo“ bib­lio­te­kos len­ty­no­je.

Ero­ti­nis ro­ma­nas „Pen­kias­de­šimt pil­kų at­spal­vių“, nors ir pa­sie­kė pa­sta­rų­jų me­tų po­pu­lia­ru­mo vir­šū­nes, ta­čiau tai trum­pa­lai­kis po­pu­lia­ru­mas. Šis ro­ma­nas jau „nak­vo­ja“ bib­lio­te­ko­je.

„Jei­gu laik­raš­tis pa­ra­šo net ir ne­di­de­lę ži­nu­tę apie kny­gą, be­ma­tant su­lau­kia­me skam­bu­čių, ar tu­ri­me to­kią rau­do­nos ar mė­ly­nos spal­vos kny­gą, apie ku­rią ra­šė laik­raš­tis, bet pa­va­di­ni­mo žmo­gus neat­si­me­na“, – pa­sa­ko­jo I. Liek­ma­nie­nė.

Bib­lio­te­ko­je ne­gu­li Da­lios Sta­pon­ku­tės „Iš dvie­jų ren­kuo­si tre­čią: ma­no ma­žo­ji odi­sė­ja“ – 2015-ųjų me­tų kny­ga, nau­jau­sios Si­gi­to Pa­ruls­kio kny­gos, kai ku­rios Lie­tu­vos as­me­ny­bių biog­ra­fi­nės kny­gos.

Len­ty­no­se il­gai nuo­bo­džiau­ja ži­niask­lai­dos žvaigž­du­čių au­to­biog­ra­fi­nės kny­gos, ku­rių, pa­sak bib­lio­te­ki­nin­kės, jos ga­lė­jo ir ne­ra­šy­ti.

In­te­lek­tua­lai ne­tu­rė­tų šai­py­tis

Šiau­lių mies­to vie­šo­sios bib­lio­te­kos Skai­ty­to­jų ap­tar­na­vi­mo sky­riaus ve­dė­ja Lai­mu­tė Ši­lei­kie­nė sa­ko, jog bib­lio­te­ka pie­ti­nia­me mies­to ra­jo­ne rei­ka­lin­ga maž­daug 11-kai pro­cen­tų ar­ba 2 200 žmo­nių iš maž­daug 20 tūks­tan­čių mik­ro­ra­jo­no gy­ven­to­jų.

„Tai vie­nin­te­lė ne­ko­mer­ci­nė kul­tū­ros įstai­ga pie­ti­nia­me ra­jo­ne. Čia – mie­ga­ma­sis ra­jo­nas“, – sa­ko sky­riaus ve­dė­ja.

Di­džio­ji skai­ty­to­jų da­lis – sen­jo­rai, ma­žo­ji – dir­ban­tie­ji. Vy­rams rū­pi ka­ro, po­ka­rio, ka­ry­bos te­ma­ti­ka. Mo­te­rims – mei­lės ro­ma­nai.

„Iš leng­vo­sios li­te­ra­tū­ros ne­rei­kė­tų šai­py­tis in­te­lek­tua­lams. Tai tie­siog ra­mi­na­mie­ji vais­tai, me­di­ta­ci­ja dau­ge­liui žmo­nių. Jie pa­bė­ga nuo sa­vo rū­pes­čių į kny­gą“, – sa­ko nuo 1981 me­tų bib­lio­te­ki­nin­ke dir­ban­ti L. Ši­lei­kie­nė.

Pas­ta­ruo­ju me­tu pra­dė­jo po­pu­lia­rė­ti skan­di­na­vų de­tek­ty­vai, kei­čian­tys ame­ri­kie­čių, bri­tų de­tek­ty­vus. „Ant ban­gos“ da­bar ne tik skan­di­na­vų de­tek­ty­vai, bet ir ki­to­kio žan­ro li­te­ra­tū­ra.

Kny­ga už­krė­tė su­da­ri­nė­ti gi­mi­nės is­to­ri­jas

Bib­lio­te­ki­nin­kė ste­bi­si, kad stai­ga iš­po­pu­lia­rė­jo ame­ri­kie­čių au­to­rės, ar­cheo­lo­gės Jean M. Auel kny­gų se­ri­ja „Pir­mykš­tė mo­te­ris“, ku­rių vie­ną to­mą su­da­ro ir tūks­tan­tis pus­la­pių.

Pa­ma­čiu­si to­kias sto­ras kny­gas il­ga­me­tė bib­lio­te­ki­nin­kė joms pra­na­ša­vo nuo­bo­džią atei­tį len­ty­no­se, bet skai­ty­to­jai pa­nei­gė vi­sus mi­tus apie grei­tai su­var­to­ja­mą „pro­duk­tą“.

L. Ši­lei­kie­nės tei­gi­mu, po­pu­lia­riau­sia šių lai­kų kny­ga „Sil­va re­rum“, ku­rio­je su­si­pi­na gi­mi­nės is­to­ri­jos, ne vie­ną bib­lio­te­kos lan­ky­to­ją pa­ska­ti­no su­da­ri­nė­ti sa­vo gi­mi­nės is­to­ri­ją, pieš­ti ge­nea­lo­gi­nius me­džius. Dėl to bib­lio­te­ka la­bai su­si­drau­ga­vo su kraš­to­ty­ri­nin­ke Ire­na Ru­dzins­kie­ne, ku­ri kar­tais kon­sul­tuo­ja skai­ty­to­jus, kaip su­da­ri­nė­ti ge­nea­lo­gi­nius me­džius.

Ieš­ko­ti gi­mi­nių vy­res­ni skai­ty­to­jai pa­si­tel­kia ir bib­lio­te­kos kom­piu­te­rius. Skai­ty­to­jams su­si­do­mė­jus gi­mi­nės is­to­ri­jo­mis vie­na po­pu­lia­riau­sių kny­gų bib­lio­te­ko­je ta­po bu­vu­sio kul­tū­ros mi­nist­ro Juo­zo Nek­ro­šiaus kny­ga „Gi­mi­nė su kir­vio ženk­lu“.

„Pie­ti­nia­me ra­jo­ne tur­būt nė­ra nė vie­no vie­ti­nio gy­ven­to­jo, nes nė­ra se­nų nuo­sa­vų na­mų – vi­si kaž­ka­da iš kaž­kur su­va­žia­vę, ati­trū­kę nuo sa­vo tė­viš­kių, sa­vo šak­nų, da­bar no­ri jas pa­žin­ti. To­dėl bib­lio­te­ka pa­si­tar­nau­ja ir ieš­kant sa­vo pri­gim­ties“, – pa­sa­ko­jo bib­lio­te­ki­nin­kė.

Ieš­ko­ti sa­vo šak­nų ska­ti­na ir da­bar­ti­nė emig­ra­ci­ja.

„Žmo­nės iš­va­žiuo­ja į ang­li­jas, ai­ri­jas bi­jo­da­mi, kad jų gim­ti­nė­je nie­ko ne­be­liks. Jie no­ri pa­lik­ti bent ko­kį pėd­sa­ką apie sa­ve ir sa­vo gi­mi­nes“, – įsi­ti­ki­nu­si L. Ši­lei­kie­nė.

Bib­lio­te­ko­je jau da­bar iš­ti­sos len­ty­nos kny­gų, ku­rias do­va­no­jo ar­ba pa­tys su­kau­pę, ar iš mi­ru­sių tė­vų pa­vel­dė­ję Šiau­lių emig­ran­tai.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

POKYČIAI: Šiau­lių ap­skri­ties P. Vi­šins­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos Abo­ne­men­to sky­riaus ve­dė­jos In­gos Liek­ma­nie­nės tei­gi­mu, su­ma­žė­jo ne skai­ty­to­jų, o mies­to gy­ven­to­jų.

KNY­GOS: Mo­der­nio­je bib­lio­te­ko­je ir ei­lės prie kny­gų mo­der­nios. No­ri­mos kny­gos šiuo me­tu Šiau­lių ap­skri­ties P. Vi­šins­kio vie­šo­sios bib­lio­te­kos in­ter­ne­ti­nė­je ei­lė­je lau­kia apie 800 žmo­nių.

PAIEŠ­KOS: Šiau­lių mies­to vie­šo­sios bib­lio­te­kos Skai­ty­to­jų ap­tar­na­vi­mo sky­riaus ve­dė­ja Lai­mu­tė Ši­lei­kie­nė sa­ko, kad Šiau­lių mie­ga­mo­jo ra­jo­no gy­ven­to­jams bib­lio­te­ka pa­de­da ieš­ko­ti ir sa­vo gi­mi­nės šak­nų.