Kny­gų mu­gė pra­no­ko lū­kes­čius

Kny­gų mu­gė pra­no­ko lū­kes­čius

Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je šeš­ta­die­nį vy­ko Kny­gų mu­gė 2016 „Skai­tyk – būk as­me­ny­bė!“ Pir­mą­kart bib­lio­te­ko­je vy­kęs ren­gi­nys su­lau­kė iš­skir­ti­nai di­de­lio su­si­do­mė­ji­mo, o no­rin­tie­ji su­si­tik­ti su kny­gų au­to­riais ne­til­po bib­lio­te­kos sa­lė­se.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Įvai­ro­vė

Kny­gų mu­gė­je da­ly­va­vo dau­giau nei dvi de­šim­tys lei­dyk­lų, per die­ną bu­vo su­reng­ta įvai­rių ren­gi­nių ir edu­ka­ci­nių už­siė­mi­mų, su­si­ti­ki­mų su kny­gų au­to­riais.

Ren­gi­nio ini­cia­to­rius bib­lio­te­kos di­rek­to­rius Bro­nius Mas­ku­liū­nas pri­pa­ži­no: „Bu­vo­me tru­pu­tį iš­si­gan­dę, kai su­ži­no­jo­me, kad tą pa­čią die­ną „Ak­ro­po­lis“ pa­skel­bė „Ja­mam“. Bet pa­gal­vo­jo­me, kad pas mus eis ki­ti.“

Kny­gų mu­gė – tar­si bai­gia­ma­sis 2016-ųjų Bib­lio­te­kų me­tų akor­das.

Ak­ty­vus veiks­mas bib­lio­te­ko­je vy­ko nuo ry­to iki vė­laus va­ka­ro. Vai­kų li­te­ra­tū­ros sky­riu­je „Šiau­lių kraš­to“ di­zai­ne­ris Dai­nius Šu­kys pri­sta­tė sa­vo kny­gą „Ska­niau­sias vai­kas“. Ra­šy­to­jos Jur­gos Iva­naus­kai­tės 55-osioms gi­mi­mo me­ti­nėms pa­mi­nė­ti skir­ta­me ren­gi­ny­je da­ly­va­vo ra­šy­to­jos se­suo. Dė­me­sio su­lau­kė su­si­ti­ki­mas su še­šių kny­gų au­to­riu­mi, lai­dų ve­dė­ju, pub­li­cis­tu ir žur­na­lo lei­dė­ju And­riu­mi Už­kal­niu. Do­mi­na­vo ašt­rios min­tys, kri­tiš­kas po­žiū­ris ir hu­mo­ras.

Vil­niaus uni­ver­si­te­to dės­ty­to­jas, gast­ro­no­mi­jos is­to­ri­kas Rim­vy­das Lau­ži­kas pri­sta­tė kny­gas „Is­to­ri­nė Lie­tu­vos vir­tu­vė“ ir „Ogins­kių dva­ro vir­tu­vė­je“. Su­si­ti­ki­mo da­ly­viai ga­lė­jo ne tik gau­ti ži­nių apie is­to­ri­nę vir­tu­vę, bet ir pa­si­mė­gau­ti jos pa­tie­ka­lais.

Kal­bė­da­mas apie gast­ro­no­mi­jos is­to­ri­jos Lie­tu­vo­je pra­džią, R. Lau­ži­kas „Šiau­lių kraš­tui“ ak­cen­ta­vo My­ko­lą Kleo­pą Ogins­kį ir vi­są Ogins­kių gi­mi­nę. Ji gast­ro­no­mi­jo­je die­gė ap­švie­tos epo­chos su­vo­ki­mą apie mais­tą, pa­vyz­džiui, tai, kad jis nė­ra mar­ma­las, kad pa­tie­ka­lai tu­ri bū­ti aiš­kūs, pa­ga­min­ti iš aiš­kių ing­re­dien­tų, kad bū­tų at­si­sa­ko­ma rie­ba­lų, links­ta­ma var­to­ti dar­žo­ves.

„Dau­gy­bę da­ly­kų ta gi­mi­nė da­rė, ir dau­gy­bė ino­va­ci­jų jų laik­me­čiu Lie­tu­vo­je pri­gi­jo“, – sa­kė R. Lau­ži­kas. Jei­gu M. K. Ogins­kis da­bar atei­tų į mū­sų res­to­ra­nus, ar ne­gau­tų šir­dies smū­gio? R. Lau­ži­ko nuo­mo­ne, jei­gu ne į grei­to mais­to res­to­ra­ną, tai tik­rai ne­gau­tų. M. K. Ogins­kis bu­vo pran­cū­ziš­kos tra­di­ci­jos žmo­gus. Kai ku­rie pa­tie­ka­lai eg­zis­tuo­ja iki mū­sų die­nų. Pa­vyz­džiui, trin­tų mor­kų sriu­ba.

„Vy­tau­tas Di­dy­sis“

Kny­gų mu­gė­je su skai­ty­to­jais su­si­ti­ko ir dau­gy­bės kū­ri­nių au­to­rius Ed­mun­das Ma­lū­kas. Jis at­ve­žė dar spaus­tu­vės da­žais kve­pian­tį is­to­ri­nį ro­ma­ną „Vy­tau­to že­mė“. Au­to­rius šį ro­ma­ną įvar­di­jo „tik­ra li­te­ra­tū­ra“.

„Tei­sin­gai sa­kė Juo­zas Nek­ro­šius, ma­no ra­šy­mo meist­riš­ku­mo mo­ky­to­jas, kad li­te­ra­tū­ra pra­si­de­da ta­da, ka­da iš­pra­kai­tuo­ji sa­vo praei­tį, kiek ir ko esi pa­ty­ręs. Aš jau kaip ir pa­sie­kiau to­kį lyg­me­nį, kad vis­ką, kas bu­vo, iš­pra­kai­ta­vau, ir pra­si­dė­jo tik­ro­ji li­te­ra­tū­ra.“

Pa­sak E. Ma­lū­ko, is­to­ri­nio ro­ma­no ra­šy­mas su­dė­tin­gas kaip le­go – ren­ka­mas po tru­pi­nį ir dė­lio­ja­mas po kruo­pą. Taip su­mo­de­liuo­ja­mi per­so­na­žai. Ir tai, au­to­riaus žo­džiais, „suė­da“ dau­giau­siai lai­ko, nes mo­ty­va­ci­jos paieš­kos, ko­dėl he­ro­jus taip ar taip da­rė, yra pa­grin­di­nės.

Anot ra­šy­to­jo, no­rint vis­ką su­jung­ti, rei­kia fan­ta­zi­jos. Bet fan­ta­zi­ja tu­ri bū­ti iš to laik­me­čio bū­ties: šo­kiai, val­giai, gink­lai, pa­pro­čiai, įsta­ty­mai.

Ko­dėl is­to­ri­nis ro­ma­nas? E. Ma­lū­ko žo­džiais, Vy­tau­to vaid­muo Lie­tu­vai – nu­me­ris vie­nas, ra­šy­ti apie Vy­tau­tą – te­ma nu­me­ris vie­nas. Ko­dėl iki šio lai­ko ra­šy­to­jai šios te­mos ne­lie­tė? Ogi to­dėl, kad vi­si iki­šio­li­niai li­te­ra­tū­ros kū­ri­niai bu­vo pa­rem­ti tik is­to­riog­ra­fi­ne me­džia­ga: Vy­tau­tas ka­ria­vo, pa­sie­kė ar ne­pa­sie­kė. Ap­ra­šy­ta šuo­liais.

Ko­dėl  iki šiol ne­tu­rė­ta nei dra­mos, nei ba­le­to „Vy­tau­tas Di­dy­sis“? E. Ma­lū­ko nuo­mo­ne, bu­vo cha­rak­te­rių, dia­lo­gų sto­ka.

„Rei­kė­jo teks­to. Tie­są sa­kant, man tie teks­tai ne­pi­giai kai­na­vo, nes la­bai daug rei­kė­jo skai­ty­ti, ana­li­zuo­ti ir aiš­kin­tis. Juk vaiz­dą ku­ria ne tai, kai pa­sa­ko­ma: žy­nys kal­bė­jo. Es­mė, ko­kiais žo­džiais žy­nys krei­pė­si į Vy­tau­tą“, – „Šiau­lių kraš­tui“ ak­cen­ta­vo ra­šy­to­jas.

Bus ves­tu­vės ar ne­bus?

Ro­ma­nų „Ves­tu­vių ne­bus“ ir „Ves­tu­vės bus“ au­to­rė, žur­na­lis­tė, šiau­lie­tė Li­gi­ta Juk­ne­vi­čiū­tė po mi­nė­tų kny­gų pri­sta­ty­mo ak­cen­ta­vo, kad ro­ma­ne ves­tu­vės bus.

Pir­miau­sia L. Juk­ne­vi­čiū­tė no­rė­jo pa­ra­šy­ti sce­na­ri­jų. Šiek tiek pa­ra­šiu­si nu­siun­tė Ed­vi­nui Ka­lė­dai (Gied­riui Re­ke­šiui), ir jam pa­si­ro­dė įdo­mu.

„Au­džiu sva­jo­nę ir apie te­le­vi­zi­jos se­ria­lą. Ta­čiau ma­no „ves­tu­viš­ki“ ro­ma­nai ne­bū­tų pi­gus fil­mas, nes veiks­mas vyks­ta ir Lie­tu­vo­je, ir už­sie­ny­je, ir jach­to­je, ir ma­lūns­par­ny­je“.

Šiau­liuo­se gi­mu­si ir užau­gu­si Li­gi­ta tik šyp­so­si pa­klaus­ta apie gim­tą mies­tą. La­bai gra­žus, ypač bul­va­ras – jis vi­sa­da bu­vo la­bai gra­žus.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

Šiau­lių kny­gų mu­gė – tūks­tan­čiai lan­ky­to­jų, krū­vos kny­gų ir de­šim­tys au­to­rių bei lei­dė­jų.

Ra­šy­to­jas Ed­mun­das Ma­lū­kas sa­ko is­to­ri­nį ro­ma­ną pa­ra­šęs, kuo­met iš­pra­kai­ta­vo vi­są sa­vo praei­tį.

Gast­ro­no­mi­jos eks­per­tas Rim­vy­das Lau­ži­kas ir jo kny­gos apie is­to­ri­nę Lie­tu­vos vir­tu­vę.

„Šiau­lių kraš­to“ di­zai­ne­ris, vai­kiš­kų kny­gų au­to­rius Dai­nius Šu­kys su­lau­kė iš­skir­ti­nio ir vai­kų, ir suau­gu­sių­jų dė­me­sio.