Naujausios
„Kleckams“ grąžinta šlovė
Šeštadienį Žagarėje (Joniškio rajonas) prie Žvelgaičio ežero garavo gausybė puodų, kuriuose virė tradiciniai šiame krašte „kleckai“. Jų ragavęs ir kulinarinio paveldo sertifikatą Žiurių kaimo bendruomenenei įteikęs etnologas Libertas Klimka pažymėjo, kad jam ši šventė gražesnė už Vilniaus dienas.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
„Kleckų“ įvairovė stebino
Trečioji „kleckų“ šventė sukvietė gausų būrį Joniškio ir Akmenės kaimų bendruomenių, įstaigų, organizacijų. Kulinarai prieš žiūrovų akis minkė tešlą, raitė virtinius su pačiais įvairiausiais įdarais.
Žiurių kaimo moterys kurstė krosnelę ir virė ruginių miltų „kleckus“, susivienijusios Skaistgirio miestelio neįgaliųjų klubo, moterų draugijos ir Ramoškių kaimo bendruomenės moterys siūlė virtinių su kiaulienos, paukštienos ir morkų ar net saldžiu obuolių įdaru bei medaus užpilu.
Rudiškių kaimo bendruomenė įdarą paruošė iš bulvių tarkių su spirgais, o Kirnaičių kaimo moterys varške įdarytus virtinukus sudėjo į didelę taurę ir užpylė saldžia sriuba bei uždėjo plaktos grietinėlės „karūną“.
Šeimininkių išradingumas
Šeimininkių išradingumui nebuvo galo. Siūlyta ne tik „kleckų“, bet ir charčio sriubos, uzbekiškų mantų, panašių į lietuviškus „kleckus“, įdarytos kiaulės galvos, naminės duonos, varškės sūrių. Keptas šakotis ir kitos gėrybės. Žiurių kaimo bendruomenė visus nemokamai vaišino šiupiniu.
Vertinimo komisija, vadovaujama etnologo Liberto Klimkos, ėjo pro vaišėmis nuklotus stalus, rinkdami tradiciškiausią įdarą, gardžiausią kepinį, geriausią šeimininkę, gardžiausią gėrimą. Išdalintos septynios nominacijos.
Kulinarinio paveldo sertifikatas
L. Klimka turėjo ir dar vieną svarbią misiją: jis Žiurių kaimo bendruomenės pirmininkui Arūnui Činčiui už tradicinio patiekalo – „kleckų“ – populiarinimą įteikė kulinarinio paveldo sertifikatą.
Garbus svečias sakė, kad laikas grąžinti šlovę mūsų virtuvei, šeimininkėms. Etnologo teigimu, meilė Tėvynei gali eiti ir per skrandį. Juk išvažiavę svetur lietuviai bene pirmiausia pasiilgsta lietuviškos juodos duonos.
Nuo tradicinio maisto lietuviai, ypač jaunoji karta, jau nutolę. L. Klimka pateikė duomenų, kuriuos Vilniaus krašto mokyklose surinko tyrimą atlikę sudentai. Pasirodo, daugiausia vaikų lietuvišku maistu laiko šašlykus. Antroje vietoje liko pica, trečioje – cepelinai.
„Ši šventė galbūt prasklaidys tokius mitus ir neliksime šašlykų ar čeburekų provincijoje,“ – sakė L. Klimka.
Rungtys ir muzika
Renginyje ne tik vaišintasi, bet ir rungtyniauta, kas greičiau suvalgys „kleckus“, išgers apynių bei miežių gėrimo stiklines. Vaikai lipdė gražiausią „klecką“ iš plastilino.
Gausų žiūrovų ir dalyvių būrį linksmino saviveiklininkai iš Joniškio ir Akmenės rajonų, „Naisių vasaros“ teatro artistai, kapela „Prūsai – ilgi ūsai“, „Pusbroliai Aliukai ir sesutė Silvija“.
Trečią kartą organizuotas renginys vyko naujai įrengtoje poilsio zonoje prie Žvelgaičio ežero.
Autorės nuotr.
VARŽYBOS: Varžybose rungtasi, kas greičiau sukirs iš ruginių miltų tešlos pagamintą „klecką“.
KLECKAI: Žagarės seniūnijos vyriausiasis specialistas Kęstutis Virbalas traukė „kleckus“ iš puodo.
SKONIS: Šventės „kelckams“ gerų žodžių negailėjęs etnologas Libertas Klimka sakė, kad jam iš lietuviškų patiekalų iki šiol mieliausi išliko mamos virti barščiai. Šalia – Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus direktorė Rasa Ališauskienė.
GASPADINĖS: Daukšių kaimo bendruomenės atstovės (iš kairės) Jūratė Šimkuvienė ir Sigutė Gatulienė, atvežusios naminės duonos, varške įdarytų obuolių, kaliaropių kepsnių ir kitokių gardumynų pelnėgeriausių šeimininkių apdovanojimą
TORTAS: Kirnaičių kaimo bendruomenės šeimininkė Neringa Vasiliauskienė iškepė „klecko“ pavidalo tortą.
ŠIUPINYS: Pagrindiniai renginio organizatoriai, Žiurių kaimo bendruomenės nariai, virė šiupinį, kuriuo nemokamai vaišino visus renginio dalyvius ir žiūrovus.
ŠAKOTIS: Irena ir Daivaras Laciai iš Rudiškių, čia pat kepę šakotį, sakė, kad vieną kilogramą šio skanėsto pagaminti užtrunka apie valandą.
UZBEKIŠKAI: Raimondas Mačiulis iš Kirnaičių kaimo gamino į „kleckus“ panašius uzbekiškus mantus.
KOŠĖ: Edita Chaniutkina iš Mindaugių kaimo bendruomenės manų košę samčiu kabino iš puodu virtusio moliūgo..
