Naujausios
gamtininkas, fotografas, rašytojas, radijo laidų vedėjas
Pilkasis kiškis – įprastas mūsų žinduolis. Tiesa, dabar jo negalime laikyti gausiu ar dažnu, nes šios rūšies populiacija išgyvena anaiptol ne geriausius laikus. Ir tą lemia tikrai ne medžioklė, kurios iš tikro galėtų ir nebūti; štai, prieš keletą dešimtmečių buvo uždrausta baltojo kiškio, tikrosios mūsų vietinės rūšies, medžioklė, ir niekas jos nepasigenda.
Apie baltąjį kiškį žinome, kad jis – mūsų krašto girių ir pelkių gyventojas nuo tolimo poledynmečio. Gi pilkasis kiškis yra ateivis, naujakurys, iš pietinių stepių atkeliavęs daugiau kaip prieš 1000 metų. Gamtos istorijoje 1000 metų yra labai nedaug, per tą laiką kiškiai paplito, prisitaikė prie mūsų gamtos. Daug vėliau jie pasiekė Latviją, o Estiją – gal prieš 200-300 metų. Nors pilkąjį kiškį sutinkame toli miškuose, tačiau įprasčiausia jo buveinė – dirbami laukai, atviras kraštovaizdis arba miško pakraščiai prie žemės ūkio naudmenų plotų.
Labai sunku ir drąsu vertinti pilkųjų (ir baltųjų – taip pat) kiškių populiacijų gausą bei jos svyravimus. Detalesni rūšies tyrimai vykdyti prieš 70-80 metų, dabar apie rūšies būklę bandoma galvoti pasitelkiant medžiotojų atliekamas apskaitas ir sumedžiojimo statistiką. Kadangi gerą dešimtmetį apskaitų atlikti neįmanoma dėl nepalankių gamtinių sąlygų (sniego trūkumo), vadovaujamės sumedžiojimo ataskaitų duomenimis: 2014-2015 m. medžioklės sezone sumedžioti 3827 pilkieji kiškiai, o 2023-2024 m. sezone – 2522. Jei tendencijos išliks tos pačios, dar po dešimtmečio šią rūšį medžioti bus paprasčiausiai nepadoru.
Kodėl rūšis, kažkada buvusi gausi, ėmė nykti? Atsakymų ir spėjimų yra daug, tačiau tikros, teisingos mokslinės išvados nėra. Didžiausios netektys patiriamos šienapjūtės ir javapjūtės metu, antra tiek kiškių žūsta po laukų purškimo. Nemažai jų žūsta ir keliuose, patekę po mašinų ratais. Mokslininkai kalba apie specifines ligas ir susirgimus, kas tikrai silpnina pilkųjų kiškių populiaciją.
Nors pilkųjų kiškių sumažėjo ir šviežiame sniege ne visada randame jų pėdų, tačiau šių žvėrelių įpročiai nepakito. Žinoma, jiems negresia giliasniegės ir šaltos žiemos, jų nesivaiko brakonieriai. Bet skaniam maistui jie visada teikia pirmenybę...
Labai dažnai toks skanus maistas yra ne kas kita, kaip jūsų sode augančios obelaitės, kriaušės, slyvos, taip pat ąžuoliukai ir kiti mūsų krašto ar dekoratyvūs medžiai. Jų žievė, ūgliai yra įprastas kiškių maistas žiemą. Žinoma, neaprišti, neapsaugoti medeliai gali būti pažeisti net ir vieno vienintelio kiškio – jei taip įvyktų, dalį sodinukų tektų paprasčiausiai pašalinti ir sodinti iš naujo. Ar dėl to kaltinsime kiškį? Šiek tiek – jį, tačiau labiausiai – save: juk galėjome apsaugoti, apginti. Kiškiui dėl to nebūtų jokios skriaudos, nes gamtoje jis maisto randa visada.
