Naujausios
Kiek lieka gyvos atminties?
Mirusios pakruojietės butą paveldėję kaimynai pakeitė paminklinį akmenį, stovėjusį ant velionės šeimos kapo. Pažinojusieji mirusiąją jaučia apmaudą, kad neliko dviejų kartų žmonių pavardžių – tarsi jų nė negyventa.
Kas saugo atminimą tų, kurių kapavietė priklauso nuo svetimų žmonių valios?
Janina ŠAPARNIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Paminklo pasigedo tremtiniai
Paminklo keitimo istoriją į viešumą iškėlė Pakruojo tremtinių ir politinių kalinių organizacijos pirmininkė Zita Vėžienė.
„Pažįstamas pakruojietis prieš kurį laiką atėjo pasiguosti, kad dingo paminklas, stovėjęs ant velionės jo bičiulės Marytės Pocevičiūtės – Daukšienės šeimos kapo“, – pasakojo Z. Vėžienė.
Prieš dešimtmetį mirusios tremtinės M. Pocevičiūtės – Daukšienės, jos tėvų ir brolių kapą prižiūri velionės butą paveldėję kaimynai Danilevičiai.
Pakruojiškiai tremtiniai ant likimo draugų šeimos kapo padėdavo gėlių, uždegdavo žvakę.
Z. Vėžienę pasiekė kalbos, kad Pocevičių šeimos paminklas atsidūrė pas akmenkalį – atiduotas peršlifuoti ir iškalti kitą užrašą.
Pakruojiečių tremtinių lyderė surado šį paminklą jau be penkių velionių pavardžių, be keraminių senųjų Igno ir Marijonos Pocevičių nuotraukų.
Nebebuvo paskutiniojo iš Pocevičių vaikų, Adolfo valia artimiesiems iškalto užrašo „Gyvenimų likimas mus išskyrė...O širdyje aš su jumis“.
Buvęs politinis kalinys Adolfas Pocevičius po tremties liko gyventi Rusijoje. Tėviškėje jis apsilankė tik kartą. Tada ir pasirūpino, kad būtų iškaltas šis užrašas.
Ištrinta atmintis
Kapavietėje po pertvarkymo pastatytas paminklas su užrašais „Danilevičių šeima“, „Pocevičių šeima“. Danilevičių joje nėra palaidota.
Z. Vėžienė liko sukrėsta.
Tremtinių lyderei galvoje netilpo, kaip galima pasisavinti anksčiau mirusių žmonių paminklą, jų kapą, ištrinti netgi atmintį apie juos pačius!
Nes kapinėse besilankantys, Pocevičius pažinoję žmonės, stabtelėję prie kapo, prisimindavo ir šeimos istoriją. Atkartojančią visos Lietuvos istorijos vingius.
Igno „karjerą“ prieškariu nuo darbininko iki Pakruojo bažnyčios zakristijono, vedybas su klebonijos samdine lenkaite Marijona, „špitolėje“ gyvenusios šeimos sielvartus ir vargus, laidojant du sūnus. 1945–aisiais už pogrindinę veiklą suimtą ir griežto režimo kalėjime uždarytą trečiąjį Danilevičių sūnų Adolfą. Jam, vežiojamam iš vietos į vietą, iš paskos su maisto lauknešėliais važiuojančią motiną M. Pocevičienę. Visos šeimos tremtį 1948–aisiais. Vargus, grįžus į tėvynę, neturint savo kampo.
„Paminklai kapinėse, prisiminimai apie kadaise pažinotus, jau išėjusius į Amžinybę žmones – gyva mūsų tautos istorija. Perduodama žodžiu iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas. Žmogus be tokios istorijos, be pagarbos anksčiau gyvenusiems – mankurtas“, – neabejoja kraštotyrininkė, kelių knygų autorė Z. Vėžienė.
Tuo labiau, kad tose pačiose kapinėse yra ir priešingų pavyzdžių. Netoli Pocevičių kapo, yra kelios kapavietės, kuriose užteko vietos atminimui išsaugoti visiems jose palaidotiesiems. Šiais kapais besirūpinantys žmonės šalia šiuolaikiškų paminklų saugo ir pastatytus prieš dešimtmečius – netgi 19-ojo amžiaus pabaigoje.
Prižiūrėtoja įstatymams nenusižengė
Tremtinių šeimos kapavietę prižiūrinti ir dabartine jos naudotoja tapusi Elena Danilevičienė nesijautė padariusi kažką bloga.
Anot pakruojietės, tvarkyti kapą savo nuožiūra jai leidusi pati M. Pocevičiūtė – Daukšienė, dar būdama gyva. Senąjį paminklą reikėję perkaldinti – akmuo buvo įskilęs, galėjęs bet kada griūti.
„Paminklas tapo mažesnis. Atkurti visus ankstesnius užrašus nebebuvo vietos. Užtat ir užrašyta šeimos pavardė. Ką šių dienų žmonėms sako seniai mirusiųjų vardai? Atsisakėme ir keraminių nuotraukų – jau parudavusų, nebeišvaizdžių. Nes viskas su laiku pasensta ir keičiasi“, – sakė E. Danilevičienė.
Pakruojietė teigė tik atidavusi perkaldinti paminklą sužinojusi, kad čia palaidota tremtinių šeima.
Pakruojo seniūno pavaduotoja Nijolė Vėtienė informavo, kad perkaldindama paminklą, E. Danilevičienė įstatymų nepažeidė – tai daryti leidžiama. Pagal Kapinių taisykles oficialus kapavietės prižiūrėtojas lieka ir jos naudotojas, yra už ją visiškai atsakingas.
„Tereikėjo, prieš išvežant paminklą restauruoti, būsimus darbus suderinti su seniūnija“, – sakė N. Vėtienė.
To E.Danilevičienė nepadarė.
Istoriją būtina išsaugoti
Gamtos mokslų daktaras, profesorius, etnokultūros žinovas Libertas Klimka šią istoriją pavadino absoliučiu kultūriniu nesusivokimu.
„Nėra kažkokių specialių papročių, kaip prižiūrėti kapus. Tačiau prie paminklo, pastatyto vienų žmonių, nereikia kišti nagų kitiems. Nes statytojai į jį sudėjo savo nuoširdumą, grožio supratimą. Paminklas – praeities ženklas. O praeitis, istorija turi likti tokia, kokia buvo. Nors kažkam gali atrodyti, kad padaryta blogai, bet primesti savo skonio ir šių dienų stereotipų – nevalia“, – įsitikinęs L. Klimka.
Profesoriui apmaudu, kad žmonės nebesupranta tokių elementarių dalykų, kaip pagarba autentiškai praeičiai.
PASIKEITIMAS: Po pertvarkymo kapavietė visiškai pasikeitė.
ISTORIJA: Kraštotyrininkė, Pakruojo tremtinių lyderė Zita Vėžienė įsitikinusi, kad reikia išsaugoti gyvą tautos istoriją.
LIKO: Senasis paminklas teliko nuotraukoje tų laikų, kuomet dar tebebuvo gyvos iš Sibiro grįžusios abi šeimos moterys.
SAUGOJIMAS: Kai kurių kapaviečių prižiūrėtojai saugo ir senais laikais pastatytus kryžius – atminčiai tų velionių, kurių jie patys gal nė nepažinojo.
TEISĖTA: Pakruojo seniūno pavaduotoja Nijolė Vėtienė turi dokumentus, liudijančius, kad paminklas perkaldintas ir kapavietė pertvarkyta teisėtai.
Autorės nuotr.
