Naujausios
Ketvirtojoje „Post kryžkelėje“ Kurtuvėnų svirnas tapo galerija
Penktadienį Kurtuvėnų (Šiaulių r.) dvaro svirne vyko jau ketvirtasis prieš dvylika metų pirmąkart surengto kultūrinio projekto „Post kryžkelė“ renginys. Kultūrinėje ir istorinėje kryžkelėje pristatyta ir nauja parodų erdvė – Kurtuvėnų svirnas oficialiai tapo galerija. Pirmoji paroda „Dievo bitės“ – Lietuvos bažnyčių piešiniai, kurti architekto Gintauto Vyšniausko (1958–2016).
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Kryžkelės istorijos
Ketvirtasis projekto renginys „Pasivaikščiojimai po Kurtuvėnų dvaro svirną su vaizdais ir garsais“ skirta svirnui, kurio erdvėse projektas „Post kryžkelė“ prasidėjo ir vystosi.
Vieno iš projekto organizatorių – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto prodekano docento dr. Salvijaus Kulevičiaus teigimu, svirnas ne tik senovinis pastatas, bet ir kryžkelės simbolis. Kadaise Kurtuvėnų miestelis buvo svarbi kelių kryžkelė, dabar jis tampa nauja kryžkele, kurioje susitinka žmonės, nuomonės, mokslas, menas, laikas, istorija ir dabartis.
„Post kryžkelė“, pasak S. Kulevičiaus, skiriama apmąstyti visuomenei aktualias temas bei išreikšti per meno (kūrybos, interpretavimo, įtraukimo), mokslo (pažinimo, švietimo, kritiškumo) prizmes ir viešas diskusijas. Kitas bruožas – „didelių“ temų narpliojimas per Kurtuvėnų kraštovaizdį, istorijas ir žmonių būtį.
S. Kulevičius renginio dalyvius pasakojimais „vedžiojo“ po festivalio ir Kurtuvėnų svirno istoriją. 2005 metais įvyko pirmasis „Post kryžkelės“ festivalis, kuris buvo skirtas tuo metu dar menkai pažintos ir atgaivintos dvarų kultūros aktualizavimui.
2009 metais gimė nacionalinio masto projektas „Antrieji valdovų rūmai“, kuris šiek tiek ironiškai pažvelgė į to meto aktualiją – Valdovų rūmų statybą Vilniuje, jo reikšmę, mito kūrimą.
2016 metais „Post kryžkelė“ atgimė kitu pavidalu ir tapo trijų dienų festivaliu/diskusija „Erdvės ap/gynimas. Propaganda, menas, laisvė“. Šios temos atliepė tuometinius Ukrainos įvykius, keičiančius pasaulį, laisvės ir propagandos ribas.
Visų „Post kryžkelių“ organizatorių komanda ta pati – S. Kulevičius (Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas), Rimvydas Tamulaitis (Kurtuvėnų regioninio parko direkcija), Mindaugas Lukošaitis (Antrųjų valdovų rūmų klubas).
Garsus pažinti, išgirsti jų pirmapradį pasakojimą pakvietė garso meistras, būgnininkas Gintautas Gascevičius, kurio audioperformansų ciklas „FonoGrafijos“ prasidėjo būtent „Post kryžkelėje“ išgaunant garsus karpių šėryklomis.
Šešių televizijos laidų ciklą apie 2016 metų „Post kryžkeles“ sukūręs videomenininkas Tomas Andrijauskas pristatė šių laidų anonsą. Ketvirtųjų „Post kryžkelių“ fotometraštininkas – Gitaras Miltenis.
Galerija prasidėjo nuo „Dievo bitės“
„Post kryžkelės“ metu pristatyta nauja parodų erdvė – Kurtuvėnų svirnas tapo galerija.
Svirno virsmą į galeriją lydėjęs kultinis fotografas Arūnas Kulikauskas, 22 metus kūręs Niujorke, grįžęs į Lietuvą „judinti kultūros ne tik Vilniuje“, pasakojo būtent per „Post kryžkelę“ atradęs Kurtuvėnus ir svirno erdvę. A. Kulikausko idėja – svirne rodyti ne „tradicinį sunkųjį meną, o dailininkų eskizus, sumanymus, mintis – labiau eksperimentinį meną, neįsigalėjusį galvose ir galerijose“.
Pirmoji svirno galerijos paroda, pasak A. Kulikausko, jį susirado pati.
Šį sausį kelionę pradėjo žinomo architekto Gintauto Vyšniausko (1958–2016) piešinių paroda „Dievo bitė“. Pirmiausia paroda buvo surengta Bažnytinio paveldo muziejuje Vilniuje.
Paskutiniais gyvenimo metais G. Vyšniauskas, žinodamas apie savo ligą, važinėjo po Lietuvą ir piešė bažnyčias. 2014–2015 metais sukurti Lietuvos bažnyčių piešiniai ekspresyvūs, emocionalūs. Autorius nesistengęs atkartoti jų fotografinio vaizdo.
Architekto žmona Edita Mildažytė, padedama menotyrininkės, iš daugiau nei šimto piešinių atrinko penkiasdešimt, kurie ir pradėjo kelionę po galerijas.
Svirno galerija, pasak A. Kulikausko, bus sezoninė – veiks tik vasarą.
G. Vyšniausko bičiulis Saulius Plinkus, menotyrininkas, vienas Vilniaus „Užupio respublikos“, „Lango“ galerijos įkūrėjų, buvęs Vilniaus rotušės ceremonmeisteris, Lietuvos kultūros atašė Izraelyje, parodos atidaryme pasakojo, kad „architektas norėjo nupiešti kuo daugiau Lietuvos bažnyčių, vildamasis, kad tai bus palikimas savo artimiems žmonėms“. Tačiau paroda tapo prieinama visuomenei.
G. Vyšniauskas savo piešinių ciklą pradėjo piešti Kelmės rajone, Lioliuose, nuo bažnyčios, kurioje jis buvo krikštytas. G. Vyšniauskas per savo mamą – kelmiškis.
Parodoje yra ir daugiau su Šiaulių kraštu susijusių bažnyčių. Netikėtais istorijos vingiais vienas piešinys G. Vyšniauską sieja ir su dvarininkais Nagurskiais – Kurtuvėnų svirno statytojais, jis yra nupiešęs Kretingos rajono Jokūbavo miestelio, kurį įkūrė Jokūbas Nagurskis, bažnyčią.
„Nereikia didelio meno, nes čia yra daug širdies, pakankamai profesionalu, ir suvirpina sielą“, – amžinybėn išėjusio bičiulio parodą pristatė S. Plinkus.
Kurtuvėnų regioninio parko direktorius R. Tamulaitis priminė ir mažai kam žinomą faktą, kad architektas G. Vyšniauskas yra Bazilionų kultūros namų pastato projekto autorius.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Svirno galerija bus sezoninė – veiks tik vasarą.
Istorikas Salvijus Kulevičius renginio dalyvius pasakojimais „vedžiojo“ po festivalio ir Kurtuvėnų svirno istoriją.
Išgirsti muziką garsuose pakvietė būgnininkas Gintautas Gascevičius.
Seredžiaus šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. 2015 09 15, G. Vyšniausko piešinys.
Tverų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia. 2015 06 15, G. Vyšniausko piešinys.
Kurtuvėnų svirne galeriją pasiūlęs kurti fotografas Arūnas Kulikauskas (dešinėje) ir pirmąją parodą į galeriją atvežęs menotyrininkas Saulius Plinkus parodos „Dievo bitė“ atidaryme.
