Naujausios
Iškilminga ekshumacija
Milijoninio I ir II pasaulinio karų Europoje vokiečių kario ekshumavimas Aukštmiškio miške vyko rugsėjo 28 dieną. Darbus suplanavo Vokietijos bendruomenė „Volksbund Deutsche Kriegsgräberfürsorge“ (vadovas Vokietijoje – generolas Wolfgang Schneiderhan, bendruomenės atstovas Lietuvoje – Algimantas Kutanovas).
Pagerbti milijoninį atkastą karį atvyko Lietuvos kariuomenės vadas generolas Valdemaras Rupšys, Vokietijos Federacinės Respublikos ambasados Lietuvoje gynybos atašė biuro vadovas srž. mjr. Andrei Paisler, „Volksbund Deutsche Kriegsgräberfürsorge“ delegacija iš Vokietijos, Lietuvos vokiečių bendruomenių nariai – beveik penkiasdešimt svečių. Įvykis plačiai nušviestas Vokietijos žiniasklaidoje.
„Šią dieną mus, Lietuvos karius, ir vieną pagrindinių mūsų sąjungininkų – Vokietijos karius – jungia ir vienija tai, ko labiausiai reikia atgrasant, o prireikus ir ginant abi tautas. Mus vienija ne tik sąveikumas, integralumas, draugystė, bet ir tos pačios vertybės, pagarba istorijai, pagarba žuvusiam kariui. Šis įvykis dar vienas įrodymas – vykdant pagrindinę kario užduotį valstybei, karys niekada nebus pamirštas“, – sakė Lietuvos kariuomenės vadas.
Atkasus kapavietę paaiškėjo, kad joje yra palaidotas ne vienas, o trys kariai, iš kurių vienas buvo identifikuotas. Federaliniame archyve pagal tapatybės žymą nustatyta, kad žuvęs karys buvo medicinos kapralas iš dabartinės Saksonijos-Anhalto, 1943 metų balandžio mėnesį pašauktas į Vermachtą ir dislokuotas 1-ojo tankų žvalgybos skyriaus 5-ojoje kuopoje.
Kitų dviejų karių palaikai žetonų neturėjo. Palaikai bus tiriami, tikimasi, kad pavyks nustatyti ir jų tapatybę. Atlikus visas atpažinimo procedūras, trys vokiečių kariai amžiną poilsį ras Vokietijos karių kapinėse Lietuvoje.
Paieškos – be pabaigos
Ekshumacijai vadovavęs dr. L. Kvizikevičius sako, kad žinios apie Aukštmiškio miške esantį kapą pasiekė dar 2014 metais. „Dar buvome apsilankę 2017 metais, bet ši vieta buvo „pamesta“. Pirminė informacija, atrodo, buvo atėjusi iš Kelmės evangelikų liuteronų pirmininko“, – priešistorę prisiminė L. Kvizikevičius.
Archeologai, vėl pradėję dirbti Šiaulių regione, ėmėsi tikrinti galimas palaidojimų vietas, stengėsi jas lokalizuoti.
„Tikėjomės vieno, Vokietijos pusė sakė, kad pagal dokumentus kažkur dar turi būti antras, o radome tris“, – apie milijoninį karį sako L. Kvizikevičius.
Kad duobėje buvo palaidoti trys vokiečiai, tvirtino ir vietinė gyventoja A. Šiožinienė, prižiūrėjusi kapą – būtent jos tėvas laidojo karius. Moteris taip pat dalyvavo ekshumavime.
Pasak L. Kvizikevičiaus, per šiuos metus Lietuvoje atkasta 12 vokiečių palaikų, darbus archeologai šį rudenį dar tęs. Daugiausia laiko atima kapo paieška, daug nurodomų vietų nepasitvirtina. L. Kvizikevičius ragina žmones pasidalyti turima informacija apie galimus palaidojimus.
„Mes ieškome ir Lietuvos partizanų, tai patriotinis, garbės reikalas. Su vokiečiais, karo belaisviais turime didžiulę patirtį, o šios srities specialistų, kurie įgudę daryti tokią paiešką, Lietuvoje yra gal keli. Pirma reikia surasti vietą, kur kasti, veikla specifinė. Aktyviausiai šiomis kryptimis Lietuvoje veikiame mes, dar yra keli pavieniai archeologai, o mūsų grupė didelė, yra ir savanorių, jie – neprofesionalūs archeologai, bet atvažiuoja, kai kviečiame ieškoti ir ekshumuoti palaikų.“
Palaikų atradimas, sako L. Kvizikevičius, vienu metu yra ir džiaugsmas, ir liūdesys.
„Džiaugsmas archeologams, kad nugalėjo nežinomybę, surado, o giminėms – džiaugsmas, kad atsirado, liūdesys – kad miręs, reikia laidoti. Emocine prasme labai dviprasmis darbas, dvejopi jausmai. Mums atsiranda ryžtas, dar daugiau jėgų ieškoti kitų, nes (ypač kai atrandame partizanus) rašo giminės, labai dėkoja.“
Šiuo metu kino teatruose rodomas režisierės Agnės Zalanskaitės filmas „Bučiuoju, Juozas“ – būtent dr. L. Kvizikevičius dirbo Leipalingyje, kur buvo atrasti partizano Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai.
Archeologas sako puikiai suprantantis, kad šis darbas yra begalinis – nežinoma, kur užkasta apie 20 tūkstančių partizanų. Šiemet rasta 10 palaikų.
