Kelionė į save

Kelionė į save

Ke­lio­nė į sa­ve

Kai už­per­nai ru­de­nį tuo­me­ti­nė Šiau­lių svei­kos gy­ven­se­nos klu­bo „Švie­suo­liai“ pir­mi­nin­kė, pri­sie­ku­si Šiau­lių gam­tos ir kul­tū­ros pa­vel­do ap­sau­gos klu­bo „Au­ku­ras“ bend­ra­žy­gė Gi­ta­na Šiau­lie­nė stai­ga par­da­vė bu­tą Šiau­liuo­se ir iš­si­kė­lė į ato­kų vien­kie­mį, per švel­nu bū­tų sa­ky­ti, kad jos drau­gai ir gi­mi­nės su­ne­ri­mo. Vie­na į ci­vi­li­za­ci­jos už­mirš­tą vien­kie­mį? Be au­to­mo­bi­lio, be pi­ni­gų, be in­ter­ne­to?

Gi­ta­na vi­sa­da bu­vo ieš­ko­to­ja. Ši jos ke­lio­nė į Kau­le­liš­kių vien­kie­mį Rad­vil­iškio ra­jo­ne bu­vo pa­ti sun­kiau­sia, bet ir pa­ti pra­smin­giau­sia.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Aš­tuo­ni ki­lo­met­rai iki sa­vęs

Ke­lias Šiau­liai – Rad­vi­liš­kis – Še­du­va – vie­nas ma­lo­nu­mas, no­ri – au­to­mo­bi­liu, no­ri au­to­bu­su. O to­liau – džiau­kis, jei tu­ri au­to­mo­bi­lį ar­ba dvi­ra­tį.

Au­to­mo­bi­liu ne­trun­ka­me žvyr­ke­liu pa­siek­ti Kau­le­liš­kių kai­mo. Pa­ke­liui – vos ke­lios so­dy­bos, tven­ki­nu­kai, miš­ke­liai, dir­ba­mi lau­kai, sau­lė, bu­di­nan­ti pa­va­sa­rį, ši­lu­ma apie 15 laips­nių – sma­gu­mė­lis. Die­vo užan­tis ir tiek.

Gi­ta­nai tie aš­tuo­ni ki­lo­met­rai iki Še­du­vos yra bu­vu­si ke­lio­nė ne į Še­du­vą, o į sa­ve. To­kia ke­lio­nė bu­vo šį sau­sį, tuoj po Nau­jų­jų, kai spau­dė 22 laips­nių spei­gas. Gi­ta­nai rei­kė­jo žūt­būt Še­du­vo­je su­tvar­ky­ti rei­ka­lus ban­ke. In­ter­ne­to jos vien­kie­my­je nė­ra, au­to­mo­bi­lio ir­gi. Dvi­ra­čiu nie­kaip – snie­gas, spei­gas. Išė­jo pės­čio­mis. Ti­kė­jo­si, gal su­tiks ko­kią pa­ke­lei­vin­gą ma­ši­ną, o jei­gu ne, ji juk svei­kuo­lė, „ruo­nė“, įpra­tu­si ei­ti į žy­gius.

Kai jau at­ro­dė, kad šal­tis ir snie­gas įveiks, pa­bi­ro aša­ros. Bu­vo gai­la sa­vęs, skau­du, bai­su ir vie­ni­ša. Kol ji ei­da­ma ver­kė, ne iš kar­to pa­ste­bė­jo, kad vi­sai ša­lia ke­lio į ją žiū­ri stir­nos. La­bai baugš­tūs gy­vū­nė­liai ją nu­ly­dė­jo be­veik iki Še­du­vos. Tai jos pa­bė­ga į prie­kį, tai Gi­ta­na jas ap­len­kia. Net pa­mir­šo, kad ver­kė. Pa­rei­ti iš Še­du­vos jai jau ne­be­bu­vo sun­ku. Ir ne­be taip šal­ta, nors spau­dė tie pa­tys 22 laips­niai.

Ba­te­ri­jos

„Aš no­rė­jau iš­trūk­ti iš sis­te­mos ir pa­žin­ti sa­ve“, – ty­liai sa­ko Gi­ta­na, ti­kė­da­ma­si, kad su­pra­si­me jos pa­si­rin­ki­mą.

Svei­kuo­lė, au­ku­rie­tė, vi­suo­me­ni­nin­kė, vi­sur jos bu­vo pil­na – pa­ro­do­se, kon­cer­tuo­se, ren­gi­niuo­se, tal­ko­se. At­ro­dė, kad vi­sa­da be­si­šyp­san­ti, vi­sus op­ti­miz­mu už­kre­čian­ti Gi­ta­na tu­ri dau­gy­bę ener­gi­jos.

„Pa­ju­tau, kad ma­no ba­te­ri­ja iš­si­kro­vė. Ir dar kaip iš­si­kro­vė!... Sup­ra­tau, kad už­lū­šiu, jei­gu nie­ko ne­kei­siu“, – kri­ti­nį lai­ką pri­si­me­na mo­te­ris.

Ji su­pra­to, kad ne­be­tu­ri lai­ko klys­ti, kaip kly­do ta­pu­si gelž­be­to­ni­nių konst­ruk­ci­jų in­ži­nie­re vie­toj che­mi­kės, kaip pa­sku­bė­ju­si iš­te­kė­ti.

Per du mė­ne­sius par­da­vė bu­tą ir at­si­dū­rė Kau­le­liš­kiuo­se. Vi­są žie­mą pra­lei­do vi­siš­kai vie­na – tik su kny­go­mis ir iš mies­to at­si­vež­tu ka­ti­nu, jo ne­ga­lė­jo pa­lik­ti mies­te, nes ne­bu­vo kam.

„Svei­kuo­liš­kos gy­ven­se­nos teo­ri­jos tu­rė­jau gau­sy­bę, bet su­pra­tau, kaip teo­ri­ja ski­ria­si nuo pra­kti­kos. Tik vė­liau su­pra­tau, ko­dėl iš­va­žiuo­ti ab­so­liu­čiai vie­nam ir su­si­tik­ti su sa­vi­mi žmo­nės bai­siai bi­jo. Su­si­ti­ku­si su sa­vi­mi, su sa­vo ste­reo­ti­pais, bai­mė­mis aš iš­si­gan­dau sa­vęs. Per dve­jus me­tus dar ne­spė­jau sa­vęs pil­nai pa­žin­ti ir pa­mil­ti. Tai il­gas pro­ce­sas, tai il­gas ke­lias į sa­ve“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Kai Gi­ta­na iš­slau­gė sa­ve ir ki­lo ki­to­kiam gy­ve­ni­mui su gam­ta ir vie­nat­ve, pa­ma­žu Kau­le­liš­kių vien­kie­my­je pra­dė­jo ras­tis gy­vy­bė.

Kel­miš­kis drau­gas Val­das pa­do­va­no­jo žą­si­ną Vo­lo­dią. Gal­vo­jo, kad Gi­ta­na jį šven­tėms iš­keps, bet ji nu­si­pir­ko pen­kias žą­sis ir da­bar yra pil­na žą­sų šei­ma. Iš­va­lė ap­leis­tą tven­ki­nį, ku­ria­me plau­kio­ja ne tik žą­sys, bet ir trys an­te­lės.

Au­ku­rie­čiai drau­gai do­va­no­jo ož­ką. Gi­ta­na nu­pir­ko ožį. At­ve­ly­kio sek­ma­die­nį ož­ky­tė at­si­ve­dė dvi ož­ky­tes ir ožiu­ką. Gi­ta­na tai ma­tė pir­mą­kart gy­ve­ni­me.

Tą pa­tį At­ve­ly­kio sek­ma­die­nį į gand­ra­liz­dį par­skri­do gand­rai.

Čia nie­kas ne­pa­vogs dan­gaus

Kam­ba­ry­je ant sie­nos ka­bo kaž­ko­kio ren­gi­nio buk­le­tas, ku­ria­me di­de­lė­mis rai­dė­mis už­ra­šy­ta: „Ty­los! Vyks­ta gy­ve­ni­mo re­pe­ti­ci­ja“. Tie žo­džiai ta­po Gi­ta­nos Kau­le­liš­kių gy­ve­ni­mo mo­to.

Pir­miau­sia ji iš­mo­ko sai­ko.

„Kai pa­ma­čiau ir iš­ban­džiau, ką reiš­kia nuo vie­nos die­nos viš­čiu­ko, an­ty­tės ar žą­sy­čio pa­čiai užau­gin­ti per pu­sę me­tų paukš­tį, pa­čiai jį pa­pjau­ti, nu­peš­ti, iš­da­ri­nė­ti ir iš­kep­ti. La­bai grei­tai at­si­ra­do su­vo­ki­mas, ką reiš­kia val­gy­ti mė­są ir iš kur ji at­si­ran­da. Pa­jun­ti žiau­rų rea­ly­bės dvelks­mą. Mo­te­ris tu­ri au­gin­ti gė­les, kep­ti žą­sis, bet ne skers­ti... Žvė­rė­ji...“ – trum­pam nu­su­ka akis.

Ji iš­mo­ko ne­be­bi­jo­ti tam­sos, su­vo­kė, kad gam­tos tam­so­je ne­ty­ko jo­kie pa­vo­jai, o švie­sa nak­tį pa­vog­tų iš jos ga­li­my­bę ma­ty­ti žvaigž­des ir dan­gaus švie­su­lius.

Ir va­gių čia ga­li ne­bi­jo­ti, nes jie tie­siog ne­tu­rės ko pa­vog­ti.

Ji vien­kie­my­je iš­mo­ko nie­ka­da nie­kam ne­pa­ta­ri­nė­ti, jei­gu ta­vęs ne­pra­šo. Per dve­jus me­tus ji žiū­rė­jo į žmo­nes, ku­rie at­va­žiuo­ja, paaiš­ki­na, kaip jai rei­kia gy­ven­ti, ir iš­va­žiuo­ja. Ta­da at­va­žiuo­ja ki­ti, paaiš­ki­na, kaip ji tu­rė­tų gy­ven­ti, ir iš­va­žiuo­ja.

Ji pri­sie­kė net sa­vo duk­roms neaiš­kin­ti, kaip joms gy­ven­ti.

Gi­ta­na vien­kie­my­je su­pra­tu­si ir sa­vo lai­ko pra­smę. Be sa­vo drau­gų pa­gal­bos ka­žin, ar bū­tų at­ko­vo­ju­si iš var­na­lė­šų, krū­mų, aukš­tos žo­lės sa­vo Kau­le­liš­kius.

Pir­mą­jį pa­va­sa­rį ji su­ren­gė tal­ką „Pa­va­sa­rio džiaugs­mai 1“. Į „Pa­va­sa­rio džiaugs­mai 2“ jau nie­kas ne­be­su­si­rin­ko. „Žmo­nės kas­dien tar­nau­ja kaž­kam, kad sau, sa­vo po­mė­giams, na­mams, kon­cer­tams, pa­ro­doms tu­rė­tų bent sa­vait­ga­lį. O man Kau­le­liš­kiuo­se – kiek­vie­na se­kun­dė yra ma­no. Vi­sas gy­ve­ni­mas yra ne darb­da­vių, pre­ky­bos cent­rų, kon­to­rų, o – ma­no!“

Die­vo paieš­kos

Vien­kie­mio vi­du­ry­je iš ak­me­nų su­krau­tas au­ku­ras. Tai drau­gų au­ku­rie­čių do­va­na Gi­ta­nai 50-me­čio pro­ga.

Be­veik prieš 20 me­tų Gi­ta­na dir­bo ka­ta­li­kų šven­to­vės – Kry­žių kal­no ad­mi­nist­ra­to­re.

„Aš ieš­ko­jau dva­si­nių da­ly­kų. Ta­da dau­ge­lis jau­nų žmo­nių bu­vo ge­ro­kai pa­si­me­tę“, – me­na mo­te­ris.

Bū­tent tvar­ky­da­ma su drau­gais Kry­žių kal­ną – ra­vė­da­ma žo­lę, rink­da­ma su­ny­ku­sius kry­žius Gi­ta­na, me­na, nu­švi­tu­si, kad tik­riau­sia baž­ny­čia jai – gam­ta.

Su­si­pa­ži­no ir su se­no­vės bal­tų ti­kė­ji­mu.

„O ga­liau­siai ma­no ti­kė­ji­mu ta­po gamt­mel­dys­tė. Aš gamt­mel­dė“, – švie­čia tik­ru­mu vien­kie­mio šei­mi­nin­kė.

Dvi są­ly­gos

Gi­ta­na sa­vo nau­ja­jam gy­ve­ni­mui gam­to­je kė­lė tik dvi są­ly­gas – vien­kie­mis ir van­duo. Jos pa­mėg­ta­me Kur­tu­vė­nų kraš­te, kur gy­ve­na ne­ma­žai jos drau­gų, tų dvie­jų są­ly­gų ji įvyk­dy­ti ne­ga­lė­jo, nes neuž­te­ko pi­ni­gų.

Kau­le­liš­kiuo­se iš vie­nos pu­sės so­dy­bos ri­bas brė­žia Dau­gy­ve­nės upė, o ki­tą įrė­mi­na tven­ki­nys, ku­rį va­di­na Žvyr­duo­be.

„Tik vie­ną mė­ne­sį šie­met ne­si­mau­džiau, nes ne­mo­kė­jau eke­tės iš­si­kirs­ti, – juo­kia­si svei­kuo­liš­ką gy­ve­ni­mą se­niai pro­pa­guo­jan­ti Gi­ta­na. – Bet su­ži­no­jau tech­no­lo­gi­ją ir ki­tą žie­mą vis­kas bus ge­rai“.

Gi­ta­nos pa­si­rin­ki­mas dėl Kau­le­liš­kių iš­gąs­di­no ab­so­liu­čiai vi­sus drau­gus ir gi­mi­nes, ją pa­lai­kė tik jos duk­ros Jus­tė ir Edi­ta. Jus­tė po stu­di­jų Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jo­je dir­ba Na­cio­na­li­nia­me dra­mos teat­re. Edi­ta stu­di­juo­ja gam­to­sau­gą Vil­niaus Ge­di­mi­no tech­ni­kos uni­ver­si­te­te.

„Iš kur tas įsi­ti­ki­ni­mas, kad mies­te sau­giau? Kas ten sau­gaus? Sau­gu, kad yra par­duo­tu­vė ar­ti ir tu pri­va­lai leis­ti jo­je sun­kiai už­dirb­tus pi­ni­gus? Priė­mi­mo sky­riu­je vi­si vie­no­dai lau­kia ei­lės pas gy­dy­to­ją, o kai­my­nai mies­te net ne­si­svei­ki­na, nes ne­pa­žįs­ta vie­nas ki­to“, – sa­ko Gi­ta­na.

Kad vi­siems bū­tų ra­miau, ji vi­sa­da su sa­vi­mi ne­šio­ja­si te­le­fo­ną, kad at­si­ti­kus ne­lai­mei ga­lė­tų pa­spaus­ti myg­tu­ką „help“.

Eko­kai­mo ir na­tū­ri­nių mai­nų idė­ja

Gi­ta­nos vien­kie­mis – ti­pi­nė aukš­tai­tiš­ka dvie­jų ga­lų tro­ba, sta­ty­ta 1937 – 1940 me­tais. Aukš­tos lu­bos, di­de­li lan­gai, na­mas ga­na di­de­lis, su pre­ten­zi­jo­mis į kaž­ka­da vi­sai ne­pi­gų sta­ti­nį. At­va­žia­vu­si jos drau­gė ar­chi­tek­tė įver­ti­no: jei­gu bū­tų prie ve­ran­dos ko­lo­nos – bū­tų ti­piš­ka lie­tu­viš­kų dva­re­lių ar­chi­tek­tū­ra. Bet ko­lo­nų nė­ra. Ir po­na­vo­ta, ma­tyt, čia ne­bu­vo, užė­jo so­viet­me­tis.

Gi­ta­nai pa­sa­ko­jo vie­ti­niai žmo­nės, kad šia­me na­me kol­cho­zi­niais lai­kais bu­vu­si lan­dy­nė. Mo­te­ris iki šiol dar neį­vei­kė iš­rink­ti po so­dyb­vie­tę iš­mė­ty­tų vi­sų bu­te­lių nuo al­ko­ho­lio, ku­rie dar te­be­len­da kiek­vie­ną pa­va­sa­rį iš že­mės.

Gi­ta­na kai­me ban­do at­gai­vin­ti na­tū­ri­nius mai­nus.

„Aš sten­giuo­si, bet na­tū­ri­niams mai­nams rei­kia dau­giau pri­jau­čian­čių žmo­nių. O mū­sų kai­mo žmo­nės jau pri­pra­tin­ti prie pi­ni­go. Ir jie ver­ti­na tik pi­ni­gus. At­ro­do, dar vi­sai ne­se­niai kai­me ver­tę tu­rė­jęs deg­ti­nės bu­te­lis, bent jau Kau­le­liš­kių apy­lin­kė­se, yra ją vi­siš­kai pra­ra­dęs“, – pa­sa­ko­jo Gi­ta­na.

Ji juo­kia­si, kad mais­to na­tū­ri­nių mai­nų bū­du vi­sa­da gaus: ji – kiau­ši­nių, jai – mil­tų, gal cuk­raus, ji – ož­kos pie­no ar sū­rio, jai – bul­vių ar mor­kų.

O dra­bu­žių, Gi­ta­na juo­kia­si, tik­rai ne­rei­kės pirk­ti: mies­tie­čiai tur­būt nie­ka­da neat­sik­ra­tys įpro­čio „kai­me vis­kas sueis": krau­ti dra­bu­žius į mai­šus ir vež­ti gi­mi­nėms ir drau­gams į kai­mą.

Lai­mės Fė­ja už 67 eu­rus

Gi­ta­na tu­ri 2,5 hek­ta­ro že­mės. Skly­pe jau suar­tas dar­žas, tik žvy­re ne­la­bai kas au­ga. Pla­nuo­ja so­din­ti braš­kes, joms, avie­tėms so­dy­bo­je bus skir­tas ne vie­nas aras.

Kol kas Gi­ta­na yra pa­šal­pi­nin­kė. Ji ga­lė­tų su­ras­ti dar­bo. Rad­vi­liš­ky­je už mi­ni­mu­mą – pra­šom. Bet mo­te­ris, kaž­ka­da pa­ti ste­bė­ju­sis, ko­dėl žmo­nės ren­ka­si ne dar­bą, o pa­šal­pą, pa­skai­čia­vo, kad ke­lio­nė iš jos Kau­le­liš­kių iki Rad­vi­liš­kio į dar­bą at­siei­tų dau­giau, nei ji už­dirb­tų.

Vi­sos Gi­ta­nos mė­ne­sio pa­ja­mos 67 eu­rai. Jai pri­klau­so tik pu­sė so­cia­li­nės pa­šal­pos, nes Gi­ta­na tu­ri že­mės.

„Aš pri­va­lė­jau pri­si­tai­ky­ti prie to­kios sis­te­mos. Aš nie­ka­da neim­čiau pa­šal­pos, jei­gu ne­rei­kė­tų pa­dė­ti stu­den­tei“, – die­va­go­ja­si mo­te­ris. Nuos­ta­bu ne tai, kad ji ima pa­šal­pą, nuo­sta­bu tai, kad ji dar iš­ga­li iš tų tru­pi­nių su­tau­py­ti pa­ra­mos sa­vo vai­kui.

Už pa­šal­pą ji ati­dir­ba Še­du­vos kul­tū­ros cent­re. Ji la­bai lai­min­ga, kad ga­li kul­tū­ros įstai­gai nu­va­ly­ti lan­gus, pa­tvar­ky­ti, pa­dė­ti su­reng­ti šven­tes.

Vie­no­je iš Še­du­vos šven­čių ji vai­di­no Lai­mės Fė­ją. Nug­ri­muo­tas vei­das, bal­tų gar­ba­nų pe­ru­kas, pūs­ta iki že­mės puoš­ni su­knia. Ji sto­vė­jo ant pa­ky­los ir vai­di­no sa­vo vaid­me­nį – Lai­mės Fė­ją.

Prie jos ne­drą­siai priė­jo se­niū­ni­jos dar­buo­to­ja ir pa­pra­šė su ja nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti, juk Lai­mės Fė­ja to­kia gra­ži, taip gra­žiai pa­si­puo­šu­si.

Gi­ta­na pa­si­len­kė ir jos ne­pa­ži­nu­siai so­cia­li­nei dar­buo­to­jai pa­šnibž­dė­jo: „Ži­no­ma, po­nia Da­lia, aš juk čia ati­dir­bi­nė­ju už jū­sų pa­skai­čiuo­tą man pa­šal­pą!“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

GYVYBĖ: Gi­ta­nos Šiau­lie­nės ož­ky­tės, at­si­ves­tos At­ve­ly­kio sek­ma­die­nį.

DUON­KE­PĖ: Gi­ta­na Šiau­lie­nė la­bai ap­si­džiau­gė ra­du­si neišg­riau­tą duon­ke­pę kros­nį. Gi­ta­na čia ke­pa „ku­ge­lį“, py­ra­gus.

VIEN­KIE­MIS: Kau­le­liš­kių vien­kie­mis sta­ty­tas 1937 – 1940 me­tais.

VAN­DUO: Vie­na iš bū­ti­nų są­ly­gų Gi­ta­nai Šiau­lie­nei ap­si­sto­ti vien­kie­my­je bu­vo van­duo. Ji yra gir­dė­ju­si, kad vi­siš­kai su­pras­ti, ar tin­ka nau­jai pa­si­rink­ta vie­ta, rei­kia pen­ke­rių me­tų.

VA­DAS: Žą­si­nas Vo­lo­dia Gi­ta­nai bu­vo pa­do­va­no­tas iš­si­kep­ti. Ta­čiau ta­po tik­ru kie­mo šei­mi­nin­ku.

SUG­RĮ­ŽI­MAS: Kau­le­liš­kių vien­kie­mio gand­rai su­grį­žo At­ve­ly­kio sek­ma­die­nį.

EMIG­RAN­TĖS: Gi­ta­na pul­ke­lį viš­tų nu­si­pir­ko iš emig­ra­vu­sių į Vo­kie­ti­ją kai­my­nų pus­vel­čiui. „Jau ke­li kai­my­nai iš­si­par­da­vi­nė­jo pus­vel­čiui, sker­džia gy­vu­lius ir bė­ga į emig­ra­ci­ją“, – sa­ko Gi­ta­na Šiau­lie­nė.