Naujausios
Kasmet po naują gyvybę
Vašilėnuose (Kelmės rajonas) gyvenantys Asta ir Vaclovas Brazauskai augina trylika vaikų. Buvusioje mokykloje apsigyvenusi šeima užima visas patalpas. Tėvai nežino, ar prieš keturis mėnesius gimęs sūnelis bus paskutinis jų vaikas. Jie nemodeliuoja vaikų ateities, nesinervina dėl to, ar jų atžalos įstos į prestižinę mokyklą, netaupo pinigų vaikų būstui. Vaikams duoda tai, ką patys išgali ir tai, kas būtiniausia — gyvybę, duonos ir meilės. Visa kita — pačių vaikų gyvenimas.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Namai pilni džiaugsmo ir gyvybės
Didžiulis kambarys — buvusi mokyklos salė. Pasieniai pristatyti lovų. Kambario viduryje — vežimėlis. Jame šypsosi mažasis Renatas. Aplink vežimėlį tupinėja penketas mergaičių. Visos džiaugiasi broliuku. Šeimoje kasmet suklykdavo po naują gyvybę. Taip buvo įprasta. Renatas gimė po trejų metų pertraukos. Vaikai pasiilgo lopšyje gulinčio kūdikio. Mama Asta, ko gero, taip pat.
Moters veide jokio nuovargio. Glaudžia prie krūtinės mažąjį berniuką. Iš jos mažylį perima tėvas. Kiloja ir šypsosi. Ar šis vaikutis jau paskutinis? Asta patyli. Paskui sako: „Kaip Dievas duos...“
Įsitaisius ant sofos, apspinta mažylės. Berniukai — santūresni. Stebi pokalbį su tėvais iš tolo. Mergaitės džiaugiasi netikėta viešnia. Glosto plaukus. Deda galvą ant peties. Grožisi papuošalais. Tokios lipšnios ir natūralios. Taip elgiasi tik pakankamai meilės gaunantys vaikai. Pamaniau, jog jos be vargo prisitaikys prie rūstoko gyvenimo. Ir dėkos tėvams vien už tai, kad leido jiems visiems gimti.
Trys vyriausieji Brazauskų berniukai jau išėjo savais keliais. Kęstutis Pakruojo rajone dirba pas ūkininką. Darius Varėnoje kerta miškus. Donatas tarnauja kariuomenėje.
Tačiau ir namuose prie stalo sėda dešimt vaikų. Dalis jų lanko mokyklą. Mažieji lieka namuose su mama ir tėčiu. Šeimos galva Vaclovas sako, jog vaikai neskursta. Yra pavalgę ir aprengti. Tai lyg patvirtindami vaikai pasirausia spintoje.
Apsirengia geresnius drabužius. Eisim į kiemą fotografuotis. Didieji berniukai zuja aplink trobą. Mažieji drauge su sesėmis stveria kas kačiuką, kas šuniuką. Gyvūnėliams taip pat užtenka vietos ir maisto daugiavaikėje šeimoje.
Tuomet pradedi abejoti, kuris vaikas labiau išpažįsta vaikystę. SMS žinutėmis su draugais bendraujantis vienturtis, apstatytas kompiuteriais, televizoriais ir kita technika, ar basas ant žolės lakstantis būryje brolių ir seserų augantis?
Vaikų tėvas Vaclovas sako jaučiąs, jog kartais žmonės iš jo ir pasišaipo. „Bet ar aš kam nors ką nors blogo padariau? — klausia daugiavaikis tėvas. — Vaikai — visas mūsų turtas. Svarbiausia, kad jie sveiki. O vietą gyvenime susiras. Man sako: “Nereikėjo tiek daug vaikų.“ O kurio čia nereikėjo? “— klausia Vaclovas glostydamas mažylių galveles.
Kontrastai
Brazauskų šeima gyvena iš pašalpų. Jų išeina per tris tūkstančius. Vaclovas sako, jog už pašalpas jam tenka atidirbti. Neįgaliems ir seniems žmonėms suskaldo malkas, nupjauna žolę nuo kiemo, padeda nudirbti kitus darbus.
Kartais šeimos galva gauna viešųjų darbų. Tuomet iš Darbo biržos gauna ir atlyginimo. Savo poreikiams šiek tiek užsidirba ir vyresnieji vaikai. Padeda kaimo žmonėms. Uogauja.
Asta ir Vaclovas pripažįsta — jei ne sumani socialinė darbuotoja, ir iš palyginti didelės pašalpų sumos išgyventi dvylikai žmonių būtų sunku. O juk namo sugrįžta ir trys vyriausieji vaikai. Ji pataria, ką pirkti, ir atsiskaito už prekes. Iš pašalpų pavyko sutaupyti naujai dujinei viryklei, šaldikliui, skalbyklei ir kitiems būtiniausiems daiktams. Kariuomenėje dabar tarnaujantis Donatas susitaupė kompiuteriui.
Tačiau išsitrynusios kambarių grindys, aplūžę baldai byloja apie kai kuriuos šeimos nepriteklius. Beje, Vaclovas sako, jog kol kas remontuoti mokyklos pastato neapsimoka. Jie tik nuomininkai, kas mėnesį iš pašalpų atiduodantys po kelias dešimtis litų nuomos mokesčio.
Aplink nėra nei žemės, nei ūkinių pastatų. Brazauskai išarė mokyklos stadioną. Dabar čia žydi bulvės. Dar rėžį žemės daržui ir bulvėms davė kaimynas. Daugiavaikė šeimyna perka ne skerdieną, o visą kiaulę — taip išeina daug pigiau. Pieną taip pat perka kaimišką — pigiau.
Ar prireikia vaistų, ar ištinka kokia bėda, Brazauskai sako visuomet galį kreiptis į socialinę darbuotoją. Ji sėda į automobilį, nuvažiuoja į Kelmę, parveža visko, ko reikia. „Aš vien kelionei išleisčiau kelias dešimtis litų, — sako Vaclovas. — O socialinė darbuotoja važiuoja į Kelmę tai asmeniniais, tai darbo reikalais, ir mūsų reikalus tuo pačiu sutvarko.Tegu valdo gyvas žmogus tuos mūsų pinigus. Aš esu pavalgęs. Vaikai — pavalgę. Ir ekskursijoms pinigų užtenka. Ir per gimtadienius skanėstų nuperka.“
Pats Vaclovas į Darbo biržą Kelmėn dažniausia važiuoja senučiuku savo dviračiu. Kelionei į vieną pusę sugaišta tris valandas. Todėl didžiausia vyro svajonė kada nors turėti naują dviratį.
Kražių seniūnijos socialinė darbuotoja Danutė Šimkienė redakciją patikino, jog Brazauskų vaikai mokyklon eina tvarkingi. Mokytojai neturi priekaištų nei dėl mokslo, nei dėl lankomumo.
Mama Asta priverda didžiulius katilus karšto maisto. Vaikai sveiki, daržai žolėm neapėję. Šeima kiek įmanoma kabinasi į gyvenimą.
Daugiavaikė šeima tikisi kada nors nusipirkti mokyklos pastatą. Nors jis jau nekoks, bet būtų galima suremontuoti.
Galbūt atsirastų žmonių, galinčių šeimą paremti baldais. Vaikams praverstų spintos, knygų lentynos, lovos, stalai. Galinčius padėti prašome skambinti į „Šiaulių krašto“ Kelmės redakciją arba patiems Brazauskams telefonu: 8 — 670 — 89774.
citata: „Man sako — nereikėjo tiek daug vaikų. O kurio čia nereikėjo?“
ŠEIMYNA: Asta ir Vaclovas Brazauskai augina visus vaikus, kuriems juos davė Dievas.
VAIKYSTĖ: Brazauskų vaikai, augdami didžiuliame būryje sesių ir brolių, išmoksta dalytis, prisitaikyti prie kitų ir išpažįsta tikrąją vaikystę.
Autorės nuotr.
