Naujausios
2018-ieji – įvykiai ir žmonės
Kaštonai liko, universitetas krito
Kokie buvo nueinantys 2018-ieji metai, kokie įvykiai mus keitė ir keičia? Kokiomis nuotaikomis gyvename metų sandūroje?
Mintimis dalijasi šiemet šiauliečių pilietinę iniciatyvą išjudinęs Alfredas DAULIUS, atnaujintos Saulės Laikrodžio aikštės architektas Remigijus JURĖLA ir besijungiančių Šiaulių ir Vilniaus universitetų profesorius Vytautas BIKULČIUS.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
„Prabudome, pasijutome piliečiais“
Šiaulietį juvelyrą Alfredą Daulių miesto bendruomenė žino, kaip Kaštonų alėjos gynėją. Pavasarį jis inicijavo pilietinę akciją alėjos kaštonams apginti nuo masinio pjovimo. Šv. Velykų antrą dieną įvykęs šiauliečių protestas privertė miesto valdžią keisti alėjos rekonstrukcijos planus ir atkreipė dėmesį į per Lietuvą besiritančią masinę medžių skerdynių bangą.
– Jūsų žvilgsniu, kuo šie metai buvo išskirtiniai?
– Tuo, kad pasijutome piliečiais, kad pajutome atsakomybę už tai, kas vyksta. Vis atrodė, ką mes galime padaryti? O, pasirodo, galime padaryti, galime priversti įsiklausyti į mūsų nuomonę. Manau, tie metai visai Lietuvai buvo ypatingi tuo, kad formuojasi kritinė masė žmonių, kurių nebegali pastumdyti.
O Šiauliuose viskas prasidėjo nuo medžių.
– Ar inicijuodamas pilietinę akciją tikėjotės, kad pavyks juos išsaugoti?
– Kai buvo iškirsti medžiai Prisikėlimo aikštėje ir pasidalijau feisbuke, jog Kaštonų alėjai gresia tas pats, nesitikėjau tokios stiprios grįžtamosios reakcijos, kokios sulaukiau.
Vaizdo įrašas su Kaštonų alėja vien per pirmąją parą sulaukė daugiau kaip 13 tūkstančių peržiūrų. Atsirado daug ištiestų rankų jungtis, daug bendraminčių ir mums pavyko.
Pavyko, manau, dėl to, kad pasirinkome ramų ir inteligentišką kelią – savo pozicijos išdėstymo argumentais kelią.
Gailiuosi, kad negalėjau į Vilnių nuvažiuoti – į akciją dėl Labanoro girios medžių išsaugojimo – turėjau dalyvauti verslo parodoje.
– Bet buvote Vilniuje pilietinėje akcijoje, surengtoje streikuojantiems mokytojams palaikyti. Kodėl jums tai svarbu?
– Aš pats pagal išsilavinimą esu pedagogas, fizikos mokytojas, žmona dirba mokykloje – man pedagogų problemos žinomos. Pedagogai yra tapę nuvertintų žmonių mase. Tai ypač žeidžia, žeidžia ir didžiulė valdžios viršūnių arogancija.
Būdamas mokytojų palaikymo akcijoje pajutau, jog žmonės valdžiai siunčia aiškią žinią: gana tyčiotis, gana meluoti, gana apgaudinėti.
Žmogus atranda žmogų, norime išsikalbėti, nes visiems vienodai skauda.
Labai svarbu, jog prabudome ir bandome konsoliduotis supriešinimo akivaizdoje. Visuomenę bandoma sukiršinti, juk sako, jeigu mokytojams duosime, tai iš kitų reikės atimti. Ta mintis tiesiog eskaluojama.
– Kaip švęsite Kalėdas savo šeimoje, ko linkėtumėte sau ir kitiems?
– Mūsų šeimoje yra dvi didelės šventės – šv. Velykos ir šv. Kalėdos. Per jas stengiamės visa šeima susitikti. Per šias Kalėdas iš tolimos emigracijos sugrįžta dukra su anūke, o iš artimos emigracijos, iš Vilniaus, – sūnus ir marti, šiais metais susituokė. Prie stalo sės ir mano, ir žmonos tėvai. Namai bus pilni – tuo esame turtingi ir labai džiaugiamės, kad visi norime būti kartu.
Linkėčiau žmogui suprasti žmogų. Šioje žemėje esame tiek trumpai, mylėkime vienas kitą ir darykime gerus darbus.
Universiteto praradimas – metų praradimas
2018 metai į istoriją įeis, kaip paskutiniai Šiaulių universiteto gyvavimo metai. Jis jungiasi su Vilniaus universitetu. Profesorius Vytautas Bikulčius keturis dešimtmečius yra Šiaulių akademinės bendruomenės narys, bet jau kelerius metus jo pagrindinis darbas yra Vilniaus universitete.
– Profesoriau, ar Šiaulių universitetui skamba paskutiniai varpai, ar įvyks metamorfozė, atgimimas?
– Jausmas dvilypis. Viena vertus, jungimasis su Vilniaus universitetu galėtų būti išsigelbėjimas. Bet pačiame Šiaulių universitete darosi nesuprantami dalykai: keičiamas universiteto tarybos pirmininkas, renkamas laikinasis rektorius – visa tai gali pakišti koją sklandžiam sujungimo darbui.
Vien laukti sudėjus rankas, kad kažkas ateis ir tave išgelbės – beviltiška. Šiandien pats turi dėti didžiules pastangas, kad įsilietum į naują kolektyvą, taptum jo sudėtine dalimi, nes Vilniaus universitetas kelia labai didelius reikalavimus. Tik nuo šiauliečių darbo priklausys, ar jie išsilaikys.
Šiauliuose akdeminės bendruomenės nuotaikos dabar labai neapibrėžtos. Manau, kad buvo praleistas laikas patiems imtis tvarkytis. Dar prieš penkiolika metų viskas buvo nuleista savieigai – tad kitokių rezultatų ir nebuvo galima tikėtis. O viskas prasidėjo nuo nesiskaitymo su dėstytojais, nuo vadovų asmeninių interesų iškėlimo virš universiteto interesų.
– Tikinama, kad universitetinis mokslas Šiauliuose išliks, bet ar dar yra kūrybinės potencijos?
– Kūrybinės potencijos mažėja. Universitetas buvo lyg švyturys miesto kultūriniame gyvenime. Universiteto dėstytojai, mokslininkai, menininkai formavo Šiaulių veidą. Kai jie palieka universitetą, išvažiuoja dirbti į kitus miestus, Šiauliai labai daug praranda. Galima sakyti, jog universiteto praradimas – Šiauliams metų praradimas.
Universitetas prarandamas ta prasme, kad nebelieka jo savarankiškumo. Be to, kiek suprantu, bus grįžtama vien prie mokytojų rengimo. Tai nėra blogai, bet siaurėjančios studijos yra minusas aukštajai mokyklai.
Miestui didelė žala padaryta. Jeigu būtų išlikęs savarankiškas universitetas, visai kita jo vertė būtų. Griebiamasi šiaudo – universitetas aukoja savo autonomiją, bet ar tai duos vaisių, ateitis parodys.
– Kokį 2018 metų įvykį įvardytumėte, kaip patį svarbiausią?
– Be abejonės, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis buvo svarbiausias metų įvykis.
Man pačiam tai taip pat buvo svarbiausia šventė – ir šeimoje džiaugiamės, kad Lietuva, patyrusi daug sunkumų, atlaikė istorines negandas.
Linkėčiau visiems ryžto ir energijos – niekada nepasiduoti, visada ieškoti išeities.
Sugrįžimo į aikštę metai – smagūs metai
Architektas Remigijus Jurėla kartu su architektais Algimantu Černiausku ir Algiu Vyšniūnu prieš tris dešimtmečius Šiauliams sukūrė Saulės Laikrodžio aikštę. Šiemet į ją grįžo, kaip aikštės atnaujinimo techninio projekto autorius.
– Kokie jums buvo tie darbo metai?
– Smagūs. Aš nuo pat sausio mėnesio aikštės remonto darbais gyvenau. Kiekvieną dieną su statybininkais, darbininkais bendravau, eidavau į aikštę net po keturis kartus. Net Vasario 16-osios minėjimo renginiai nebuvo tokie svarbūs – darbas aikštėje man buvo didesnė šventė.
Dabar man to labiausiai trūksta. Tas darbas – mano duona, mano gyvenimas.
Nuo lapkričio 15 dienos niekas nebeskambina, niekas nebekviečia – liūdna pasidarė. Labai smagu buvo dirbti, nes buvau reikalingas.
– Bet aikštės rekonstrukcija strigo, vėlavo kone metus, keitėsi rangovai, ar pavyko padaryti, kas sumanyta?
– Projektavimo užduotyje, kurią rengė Savivaldybė, buvo, švelniai tariant, daug netikslumų, „iš piršto“ išlaužtų, pagal kuriuos privalėjau kažką daryti. Kas rengė tas užduotis, tų Savivaldybėje jau nebėra, ir kaltų nerasi.
Dabar, kas yra gerai, kas blogai – kaltas esu vien aš. Tik dėl keblių klausimų bendraudavau ir su A. Vyšniūnu, ir su A. Černiausku. Džiaugiamės, kad bent vienam iš mūsų – aikštės autorių – teko dirbti su rekonstrukcija. Nes vienu metu norėta kone turgų ten padaryti.
Faktiškai beveik viskas, kas buvo sumanyta, padaryta. Tik trinkelės pagrindiniame take galėjo būti didesnių gabaritų.
– Šiauliečiai mieste šiemet mato nesibaigiantį remontą, rausiamas perrausiamas gatves. Ką apie tai manote?
– Vyksta, kas turi vykti – reikės pakentėti iki kitų metų vasaros. Saulės Laikrodžio aikštę sutvarkė – gerai, Prisikėlimo aikštę tvarko, jos prieigose dvi gatves sutvarkė – irgi gerai. Medžius mažiukus pasodino, bet medis sodinamas kartoms – išaugs. Talkšos ežero pakrantes tvarko.
Aš tik kategoriškai esu prieš skvero prie Savivaldybės ardymą. Prie to skvero visi pripratę, jis mėgstamas, vaikai žaidžia – kam jį ardyti, kam fontaną naikinti, pinigus mėtyti? Rašiau Savivaldybės administracijos direktoriui Antanui Bartuliui. Atrašė, jog skvere turi būti paminklas partizanams, „nes Šiauliuose tokio nėra“. Štai toks argumentas.
Rekonstruojamoje Prisikėlimo aikštėje yra suplanuotas scenarijus, bet kad tas scenarijus veiktų, Savivaldybė dar pati turės atlikti darbų.
O Saulės Laikrodžio aikštė visu grožiu atsiskleis, kai dienos ims ilgėti, kai pavasaris ateis.
– Ko linkite sau ir kitiems?
– Sau ir kitiems architektams linkiu kūrybinio darbo, linkiu turėti darbo objektų. Šiauliai mums prastas miestas, labai stinga užsakovų – visi pabėgę kitur. Nėra jokių proveržių. Kiek šiauliečių yra išvažiavusių – o juk tai potencialūs statybų užsakovai.
Gamyklas statome po kelias, bet architektų yra daugiau, nei atsiranda naujų objektų.
Bet man šie metai buvo geri – ne pinigine išraiška, o kūrybiniu išsikrovimu.
Giedrius BARANAUSKO nuotr.
Alfredas Daulius sako, jog pradėjome jausti atsakomybę už tai, kas vyksta: „Vis manėme, ką čia galime padaryti, o, pasirodo – galime.“
Profesorius Vytautas Bikulčius Šiauliams ir šiauliečiams linki „niekada nepasiduoti ir ieškoti išeities“.
Architektas Remigijus Jurėla nuo pat metų pradžios buvo pasinėręs į Saulės Laikrodžio aikštės atnaujinimo darbus: „Dabar man to labiausiai trūksta – darbas aikštėje man buvo šventė“.
Saulės Laikrodžio aikštė – vienintelė per šiuos metus atnaujinta miesto aikštė.
