Kas pagailės žmogaus?

Kas pa­gai­lės žmo­gaus?

Va­sa­rio vi­du­ry­je ša­lį ap­skrie­jo ži­nia apie Šiau­lių ra­jo­ne Ra­mu­čių kai­mo fer­mo­je ba­dau­jan­čius gy­vu­lius, kri­tu­sį šu­nį, skur­dą. Ne­daug ra­do­si abe­jin­gų šiai is­to­ri­jai. Vie­ni tei­sė, ki­ti sku­bė­jo pa­dė­ti. Vie­ni gai­lė­jo kri­tu­sio šuns, ki­ti – kar­vių.

„Šiau­lių kraš­tas“, su­lau­kęs skam­bu­čio: „O kas šio­je is­to­ri­jo­je pa­gai­lės žmo­gaus?“, iš­si­ruo­šė į ato­kų Ramu­čių kai­mą pas ūki­nin­kę Lo­re­tą Gap­šie­nę.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

„Šuns gai­la. O žmo­gaus?..“

53-ejų ūki­nin­kės Lo­re­tos Gap­šie­nės gy­ve­ni­me ta va­sa­rio die­na jau vi­sam lai­kui sto­vės ki­miu gu­mu­lu ga­lu­gerk­ly­je, ku­rio nei nu­ry­si, nei iš­spjau­si. Skau­dės jai, gels jos se­niems tė­vams, jos duk­rai ir sū­nui, jos ar­ti­miems.

Jei ne praė­jus mė­ne­siui jos ar­ti­mos gi­mi­nai­tės Rū­tos, bu­vu­sios gar­sios žur­na­lis­tės skam­bu­tis į „Šiau­lių kraš­to“ re­dak­ci­ją, šią skau­džią is­to­ri­ją kas­dien vis sto­riau bū­tų už­klo­ję ki­ti kas­die­ny­bės įvy­kiai, ki­tos go­dos ir is­to­ri­jos.

Rū­ta ki­miu bal­su žė­rė tos die­nos šu­kes, ku­rios skau­džiau­siai su­žei­dė vi­sus, ku­rie bu­vo tų įvy­kių epi­cent­re. Pri­si­mi­nė, kaip vi­si gai­lė­jo lie­sų gal­vi­jų, kri­tu­sio šuns, kaip Lo­re­tos au­sy­se iki šiol skam­ba gy­vū­nų glo­bė­jų bal­sai.

„Šuns gai­la. Taip. La­bai. O žmo­gaus?..“ – klau­sė mo­te­ris.

Va­žiuo­da­mi į Ra­mu­čių fer­mą pas Lo­re­tą, ly­di­mi Rū­tos, ži­no­jo­me, kad po­kal­bis bus sun­kus, kad neį­ma­no­ma bus su­lai­ky­ti aša­rų, ži­no­jo­me, kad pa­ma­ty­si­me daug skur­do ir var­go. Ir aiš­kiai ži­no­jo­me, kad svar­biau­si šio­je is­to­ri­jo­je bus ne šu­nys ir ne kar­vės. O – žmo­gus.

Na­mai se­no­je fer­mo­je

Lo­re­ta jau se­no­kai per­si­kė­lė gy­ven­ti į fer­mą, ku­rios ne­di­de­lė da­lis at­si­tver­ta žmo­nių bui­čiai, o vi­sa ki­ta – dau­giau nei šim­tui kar­vių ir jų prieaug­liui.

Du­rys, ko­ri­do­riu­kas, vėl du­rys. At­si­du­ria­me sve­tai­nė­je su sek­ci­ja, o jo­je – bu­vu­sį ne­pras­tą gy­ve­ni­mą pri­me­nan­čiais in­dais.

Pa­si­tin­ka liū­de­sio, bai­mės ir nuo­var­gio pil­nos akys.

Lo­re­ta ir tą­dien te­bu­vo mie­go­ju­si ke­tu­rias va­lan­das. Prip­ra­tu­si. Ir tai yra net daug, nes kar­tais ten­ka ir ma­žiau. Nes ir mie­go­ti nuė­ju­si ne taip vė­lai – apie pir­mą nak­ties, o kė­lu­sis tik penk­tą. Bet tai čia nie­ko, nes kar­tais ten­ka dirb­ti iki dvie­jų nak­ties. Ta­da tai jau blo­gai, pa­ky­la tik apie šeš­tą. Nie­kaip neatp­lė­šia akių, ne­pri­si­ver­čia lip­ti iš lo­vos. Ir taip kas­dien jau dau­gy­bę me­tų: ke­tu­rios va­lan­dos mie­go ir 20 – dar­bo. Ir vi­sos tos va­lan­dos už­ra­šy­tos dar jau­no­se, bet jau per­var­gu­sio­se aky­se.

Taip yra to­dėl, kad tvar­te yra 119 gal­vi­jų – kar­vių ir prieaug­lio, o dar­bi­nin­kų šiuo me­tu fer­mo­je tik ji ir duk­ra, ir tai jos dvie­se tik to­dėl, kad duk­rai tą­dien išei­gi­nė jos tie­sio­gi­nia­me dar­be.

O kur dar bė­dos dėl iš­mo­kų, dėl sko­lų ban­kui, dėl su­ge­du­sių trak­to­rių, dėl ant lo­vos gu­lin­čio tė­vo, ku­rį slau­go.

Nu­si­šyp­so ji tik ta­da, kai pri­si­me­na se­no­vės lie­tu­vių pa­tar­lę, idea­liai tin­kan­čią jos si­tua­ci­jai: „Nuo dar­bo bū­si ne ba­go­tas, o kup­ro­tas“. Bet ir šyp­se­na ne links­ma, o skau­di.

Pe­lė­kau­tai

Lo­re­tos pro­fe­si­ja – siu­vė­ja. Ji pa­gal pro­fe­si­ją dir­bo Šiau­liuo­se, vė­liau – Kur­šė­nuo­se, pui­kiau­siai ver­tė­si iš sa­vo ama­to. Vy­ras tu­rė­jo te­kin­to­jo, fre­zuo­to­jo spe­cia­ly­bes.

Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę, Lo­re­tos tė­vas at­siė­mė sa­vo tė­vo že­mę – apie 14 hek­ta­rų vi­sai ne­to­lie­se jos da­bar­ti­nės fer­mos, Smur­gių kai­mo te­ri­to­ri­jo­je.

Ta­da vy­ro ma­ma jau­nai šei­mai pa­do­va­no­jo kar­vę.

Iš pra­džių au­gi­no cuk­ri­nių run­ke­lių, ko­pūs­tų ir pui­kiau­siai pri­si­dur­da­vo prie siu­vė­jos al­gos.

Cuk­ri­nių run­ke­lių vers­las šei­mai už­si­da­rė, kai už­si­da­rė ša­lia Kur­šė­nų vei­kęs Pa­ven­čių cuk­raus fab­ri­kas.

Sa­vo že­mė, sa­vo kar­vė, di­džiu­lis vy­ro no­ras vers­tis že­mės ūkiu.

„Bu­vo ge­ra. Ži­no­jom – vis­ką tu­rim sa­vo“, – ta­rė žo­džius Lo­re­ta, ypa­č pa­brėž­da­ma žo­dį „sa­vo“.

Pra­dė­jo dau­gė­ti kar­vių, iš pra­džių kar­vėms nuo­mo­jo tvar­tą, o vė­liau nu­si­pir­ko sa­vo. Šei­ma pir­ko se­ną ko­lū­kio fer­mą, iš ku­rios be­bu­vo li­kusios tik sie­nos ir sto­gas. Pir­ko iš pa­ji­nin­kų, va­ži­nė­jo, at­si­skai­ti­nė­jo su kiek­vie­nu, kad tik vis­ką tu­rė­tų sa­vo.

Pi­ni­gų šei­mai ne­rei­kė­jo sko­lin­tis – tu­rė­jo sa­vo. Sun­kiai už­dirb­tų, bet sa­vo.

Sa­va ta­po fer­ma, ku­ri pa­gal sta­ty­bos me­tus, Lo­re­tos tei­gi­mu, bu­vo vie­na pir­mų­jų ko­lū­ki­nių fer­mų Kur­šė­nų apy­lin­kė­se. Fer­ma ne­ma­ža – ko­lū­kio lai­kais jo­je tilp­da­vo apie 200 ko­lū­kio kar­vių.

Ta­da pra­dė­jo dau­gė­ti kar­vių. Ge­riau­si lai­kai ūkiui bu­vo ta­da, kai ge­rai mo­kė­da­vo už pie­ną – apie 1,20 li­to už lit­rą. Šei­ma pa­si­ju­to tvir­tai ir pra­dė­jo gal­vo­ti apie ūkio plėt­rą.

„Ta­da išė­jom į pa­ra­mą“, – pa­sa­ko­jo Lo­re­ta apie tai, kad pa­ren­gė pa­raiš­ką Eu­ro­pos Są­jun­gos struk­tū­ri­niams fon­dams ir ga­vo fi­nan­si­nę pa­ra­mą.

Lo­re­ta ta­da ne­ži­no­jo, kas at­si­tin­ka, kai pa­mirš­ti auk­si­nę tai­syk­lę – tu­rė­ti vis­ką tik sa­vo ir vie­ną auk­si­nę se­no­vi­nę iš­min­tį – „ne­mo­ka­mas sū­ris – tik pe­lė­kau­tuo­se“.

Ir pu­sė sva­jo­nės – per daug

Kad gau­tų ES pa­ra­mą tu­rė­jo reng­ti pro­jek­tus, o jiems reng­ti rei­kė­jo ne­ma­žų lė­šų. Ban­kai mie­lai tei­kė pa­slau­gas. O ūki­nin­kų šei­ma mie­lai jo­mis nau­do­jo­si. Vi­sos ban­ko pa­slau­gos bu­vo paim­tos Lo­re­tos var­du.

Iš Eu­ro­pos Są­jun­gos ūkiui mo­der­ni­zuoti ga­vo apie 70 tūks­tan­čių li­tų. Dar iš ban­kų per ke­lis kar­tus sko­li­no­si pi­ni­gų ir da­bar sko­la ban­kams yra išau­gu­si iki di­džiu­lių su­mų.

Tuoj kie­me at­si­ra­do šie­na­vi­mo tech­ni­kos: trak­to­rius, šie­nap­jo­vė, grėb­tu­vė, žo­lės rink­tu­vas. Ūkis no­rė­jo kon­cent­ruo­tis tik į gy­vu­li­nin­kys­tę, to­dėl sie­kė tu­rė­ti au­to­ma­ti­zuo­tą pa­ša­rų ruo­ši­mą, kad vis­ką pa­tys ga­lė­tų pa­si­da­ry­ti su mo­der­nia tech­ni­ka.

Kai ku­riuos me­cha­niz­mus, pa­sak Lo­re­tos, pa­si­tai­kė nu­pirk­ti to­kius, kad su­ge­do be­veik iš kar­to.

Tik spė­jo 2015 me­tų pa­va­sa­rį par­si­va­ry­ti į kie­mą tech­ni­ką už pa­sko­las ir pa­ra­mą, šei­mą iš­ti­ko „tar­ny­bi­nis ro­ma­nas“.

Lo­re­ta li­ko ne vie­na. Su di­džiu­lė­mis sko­lo­mis ban­kams ir su­dau­žy­tu gy­ve­ni­mu, su 120 gal­vi­jų ir fer­ma įgriu­vu­si sto­gu, su sve­tai­ne ir mie­ga­muo­ju vie­na­me fer­mos ga­le ir dai­liais puo­du­kais sek­ci­jo­je, su sun­kiai ser­gan­čiu tė­vu ant lo­vos ir be nuo­la­ti­nių dar­bi­nin­kų, ku­rių šiais lai­kais taip leng­vai ne­pa­si­sam­dy­si.

Dar bu­vo ma­žai smū­gių, tai li­ki­mas pri­dė­jo – Na­cio­na­li­nė mo­kė­ji­mo agen­tū­ra su­stab­dė vi­sas tie­sio­gi­nes iš­mo­kas už pa­sė­lius ir gal­vi­jus.

Prie­žas­tys? Lo­re­ta pa­sa­ko­ja, kad nea­ti­ti­ko kai ku­rio­se vie­to­se skly­pų ri­bos, ne­be­ra­do kaž­ko­kių že­mės nuo­mos su­tar­čių, ku­rios bu­vo su­da­ry­tos dar iki „tar­ny­bi­nio ro­ma­no“ is­to­ri­jos. Taip praė­ju­sių me­tų pa­bai­go­je ji ne­ga­vo apie 15 tūks­tan­čių eu­rų. Iš jų ūki­nin­kė bū­tų bent šiek tiek pa­den­gu­si sko­las ban­kams.

Kar­vės už­trū­ku­sios, ir žo­lės per ma­žai bu­vo – pie­no be­veik nė­ra. O tai reiš­kia, kad ūky­je be se­nų tė­vų pen­si­jų be­veik jo­kių pa­ja­mų nė­ra. Dėl bui­ties – tiek to, bet ban­kai aša­rų va­liu­tos ne­prii­ma.

Lo­re­ta, su­kda­ma aša­ro­mis per­mir­ku­sią no­si­nę tarp pirš­tų, svars­to – vi­sa­da vi­sas sa­vo sva­jo­nes rei­kia da­ly­ti per­pus, nes jei­gu iš­si­pil­do bent pu­sė – jau yra la­bai ge­rai.

O jų šei­ma sva­jo­jo mak­si­ma­liai ir tuo lai­ku, kai ūkis ne­blo­gai lai­kė­si, kai jis lai­kė­si ant dvie­jų žmo­nių pe­čių, kai sva­jo­ta ir pla­nuo­ta bu­vo dvie­se. Ir sko­lin­ta­si bu­vo dvie­se, tik ati­duo­ti rei­kia vie­nai.

Ko­dėl ty­lė­jo ir nie­kam ne­pa­si­sa­kė, kad yra bė­da? Ko­dėl ne­su­ma­ži­no kar­vių skai­čiaus, ko­dėl ne­par­da­vė kar­vių, jei­gu jų ne­ga­li iš­mai­tin­ti? Dau­gy­bė – "ko­dėl". O at­sa­ky­mas vie­nas ir pa­pras­tas – paė­mei pa­ra­mą ir tam tik­rą lai­ką pri­va­lai iš­lai­ky­ti nu­sta­ty­tą gy­vu­lių skai­čių. Jei­gu bū­tų pa­žei­dusi su­tar­ties są­ly­gas – su­ma­ži­nu­si gal­vi­jų skai­čių – su­lauk­si san­kci­jų, dar ir pa­ra­mos lė­šas bū­tų te­kę grą­žin­ti.

Klai­da

Tą lem­tin­gą šių me­tų va­sa­rio die­ną, kai į fer­mą, ga­li bū­ti, kad pa­gal pra­ne­ši­mą, su­gu­žė­jo tik­rin­to­jai, gy­vū­nė­lių glo­bė­jai, Lo­re­ta pri­si­me­na tar­si per mig­lą.

Nu­mi­gu­si ke­lias va­lan­das, ji fer­mo­je at­li­ko ryt­me­ti­nę ruo­šą – pa­šė­rė, kuo dar tu­rė­jo 124 sa­vo gal­vi­jus. Mėš­lui iš­mėž­ti ne­be­tu­rė­jo nei jė­gų, nei lai­ko – rei­kė­jo lėk­ti pas sun­kiai ser­gan­tį tė­vą į li­go­ni­nę.

Tas šuo, ku­rį tik­rin­to­jai ra­do kri­tu­sį, į fer­mą bu­vo pri­kly­dęs, ma­tė­si, kad šuo li­go­tas. Iš pra­džių, Lo­re­tos pa­sa­ko­ji­mu, jis laks­ty­da­vo pa­lai­das, bet žmo­nės pra­dė­jo kal­bė­ti, kad ne­ge­rai pa­lai­das šuo – pri­ri­šo.

Kai tik­rin­to­jai at­vy­ko, kri­tęs šuo prie fer­mos bu­vo iš­gu­lė­jęs sa­vai­tę.

„Tai da­bar aš su­pran­tu, ko­kia tai bu­vo ma­no klai­da ne­pa­lai­do­ti kri­tu­sio šuns. Bai­si klai­da, bet aš per var­gus ir dar­bus ke­lio ne­be­ma­čiau ir man kaž­kaip jau vis­kas vie­no­dai at­ro­dė...“ – vėl su­ka tarp pirš­tų aša­rų pil­ną no­si­nę.

Va­sa­rą ėdė žie­mą

Kaip at­si­ti­ko, kad jos gy­vu­liams pri­trū­ko pa­ša­ro ir dėl to ji iš­gar­sė­jo per vi­są ša­lį ir bu­vo ap­kal­tin­ta net žiau­riu el­ge­siu su gy­vū­nais.

Lo­re­ta nu­lei­džia akis į per­mir­ku­sią aša­ro­mis no­si­nę. Kad praė­ju­sią va­sa­rą pa­šer­tų vie­ną kar­tą vi­sus 124 gal­vi­jus (kar­ves su prieaug­liu) – pri­krau­tų vie­ną rink­tu­vą, rei­kė­da­vo nu­pjau­ti 5 hek­ta­rus pie­vos. O šer­ti kar­ves rei­kia du kar­tus per die­ną.

Praė­ju­sią va­sa­rą ūki­nin­kė dar tu­rė­jo šiek tiek per 100 hek­ta­rų že­mės, iš jos – apie 70 hek­ta­rų bu­vo šie­nau­ja­mų pie­vų, bet ir to neuž­te­ko. Saus­ra ant­ro­je va­sa­ros pu­sė­je bu­vo ne­gai­les­tin­ga.

Žie­mai pa­si­ruoš­ta žo­le gy­vu­lius pra­dė­jo mai­tin­ti jau rugp­jū­tį.

„Ne­bu­vo die­nos, kad ma­no gy­vu­liai iš vi­so nie­ko ne­gau­tų. Tą aš ga­liu pri­siek­ti. Ma­no gy­vu­liai bu­vo ne kan­kin­ti ba­du, o ne­pa­kan­ka­mai priė­dę, da­viau tai, ką tu­rė­jau... Ko­kį cen­tą su­grie­biau – vis­ką į pa­ša­rus su­dė­jau“, – vėl nu­svy­ra ran­kos ir pliau­pia aša­ros.

Gy­ve­ni­mas pil­nas pa­ra­dok­sų. Bū­da­ma pa­čia­me kri­zės dug­ne Lo­re­ta pa­ma­tė, kiek daug ap­link ge­rų žmo­nių.

Kiek ga­lė­da­vo, kiek už­te­ko ran­kų nuo sa­vo dar­bų dar ir iki lem­tin­go­sios po­pie­tės var­go pri­spaus­tai Lo­re­tai pa­dė­jo kai­my­nys­tė­je ūki­nin­kau­jan­tis di­de­lio pie­ni­nin­kys­tės ūkio sa­vi­nin­kas Ro­mual­das Ast­raus­kis.

Pir­ma­sis tuoj po to, kai ži­niask­lai­da pa­vie­ši­no apie bė­dą, su pa­ša­ru gy­vu­liams į Lo­re­tos fer­mos kie­mą įsu­ko vie­nas ge­riau­sių Šiau­lių ra­jo­no ūki­nin­kų Pet­ras Bri­kas iš Dir­vo­nė­nų kai­mo. Iš pra­džių su ve­te­ri­na­ri­jos, se­niū­ni­jos žmo­nė­mis į fer­mą at­vy­kęs ra­jo­no me­ras An­ta­nas Be­za­ras. Šie­no, šie­nai­nio, ku­ku­rū­zų si­lo­so at­ve­žė Gin­kū­nų, Nai­sių, Kur­šė­nų že­mės ūkio bend­ro­vės.

O ūki­nin­kas iš Ute­nos ra­jo­no iki šiol ve­ža šie­ną į Ra­mu­čius iš sa­vo ūkio – Lo­re­ta ap­mo­ka tik ku­ro iš­lai­das.

"No­jaus lai­vas" plunks­nų bu­rė­mis

Su Lo­re­ta ir Rū­ta ei­na­me pas gy­vu­lius – į ki­tą fer­mos pu­sę. Tu­ri­me pe­rei­ti pa­tal­pą, ku­rio­je pri­krau­ta di­džiu­lė krū­va lent­ga­lių, ply­tų. Paaiš­kė­ja, kad po to, kai Lo­re­ta li­ko vie­na su sko­lo­mis ir dau­giau nei šim­tu gy­vu­lių, dar įgriu­vo ir se­nu­tė­lės fer­mos sto­gas.

Fer­ma di­de­lė, kar­vės ra­mios, ke­le­tai ser­gan­čių gy­vu­lių, ku­rių yra kiek­vie­no­je fer­mo­je, ati­tver­ti gar­dai.

Tik pa­ma­tę Lo­re­tą at­pė­di­na du ver­šiu­kai. Snu­ku­čiais lie­čia ran­ką, ta pa­sa­ko­da­ma, kuo še­ria sa­vo gy­vu­lė­lius, nė ne­krei­pia dė­me­sio į ma­žy­lius. Ta­da vie­nas jų baks­te­li snu­kiu stip­riau ir Lo­re­ta juo­kia­si: jei­gu ne­pa­ka­sai gal­vos – niuk­sas.

Mo­te­ris su­dė­ju­si ran­kas tar­si mal­dai sa­ko, jog la­biau­siai no­rė­tų at­si­skai­ty­ti su ban­kais, ti­ki­si vyk­ti į Vil­nių, kur su Rū­tos pa­gal­ba kreip­sis į Na­cio­na­li­nę mo­kė­ji­mo agen­tū­rą, nes gin­čų ko­mi­si­ja yra pa­tei­ku­si iš­va­dą, kad per skau­džiai nu­baus­ta ūki­nin­kė ir nu­trauk­tos jai tie­sio­gi­nės iš­mo­kos už pa­sė­lius ir gal­vi­jus.

Kai klau­sia­me, o kas bus su gy­vu­liais, be­ne ti­ki­si ir to­liau vie­na pa­ti iš­lai­ky­ti per šim­tą gal­vi­jų?..

Trūk­te­li pe­čiais – šiek tiek su­ma­žins, na, iki ko­kių 70.

Ke­lias va­lan­das, kol mez­gė­me skau­dų pa­sa­ko­ji­mą, Lo­re­ta sė­dė­jo at­si­šlie­ju­si į sek­ci­ją, ku­rios len­ty­no­je, tie­siai virš jos gal­vos sto­vė­jo šei­mą sim­bo­li­zuo­jan­ti ap­si­ka­bi­nu­sių vy­ro ir mo­ters sta­tu­lė­lė, mo­li­nė be­si­šyp­san­ti kar­vu­tė ir ne­ma­žas lai­vas, su­kur­tas iš bliz­gaus po­pie­riaus, me­di­nių pa­ga­liu­kų ir plunks­nų.

Su Lo­re­ta juo­kė­mės, kad tai trys jos gy­ve­ni­mo sim­bo­liai – šei­ma, lai­min­gi gy­vu­liai ir vil­tį bei išei­tis iš kri­zių sim­bo­li­zuo­jan­tis „No­jaus lai­vas“, gal­būt iš­pluk­dy­sian­tis ją į ge­res­nį gy­ve­ni­mą.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Se­no­ji, vie­na pir­mų­jų Kur­šė­nų apy­lin­kė­se ko­lū­ki­nių fer­mų neat­ne­šė šei­mai lai­mės ir tik pa­tvir­ti­no pa­tar­lę: „Nuo sun­kaus dar­bo bū­si ne ba­go­tas, o kup­ro­tas“.

Ver­še­lis iš­si­rei­ka­la­vo dė­me­sio.

Trys sim­bo­liai – jau­nų­jų sta­tu­lė­lė, links­ma kar­vu­tė ir „No­jaus lai­vas“ plunks­nų bu­rė­mis.

Kar­vės po iš­gy­ven­tos kri­zės tu­ri ko ės­ti.

Eu­ro­pos in­ves­ti­ci­jos su­by­rė­jus šei­mai ir už­griu­vus kri­zei ta­po ūki­nin­kės pe­lė­kau­tais.