Kas kaltas dėl daržovių augintojų nuostolių?

Reginos MUSNECKIENĖS nuotr.
Ūkininkas Marijus Čekavičius įsitikinęs, jog sutvarkius logistiką ir valgant daugiau lietuviškų, o ne iš užsienio atvežtų daržovių, Lietuvos daržovių ūkiai suklestėtų.
Ankstesniais metais gegužės mėnesį Lietuvos daržovių augintojai jau būdavo iššlavę visus sandėlius. Tuo tarpu šiemet vieni burokėlius paleidžia dūmais, atiduodami juos biodujų gamybai, kiti tiesiog meta lauk supūti.
Kelmės rajone, Girnikų kaime, daržovių ūkį ir jų perdirbimo cechą turintis ūkininkas Algimantas Vaupšas taip pat dar tebeturi apie 400 tonų pardavimui paruoštų burokėlių ir 200 tonų bulvių, kurių nenupirko, nes dėl koronaviruso buvo uždaryti vaikų darželiai, mokyklos, kavinės ir restoranai. Ūkininkas baiminasi, jog dalį šių daržovių gali tekti išmesti.
Tuo tarpu Kražių seniūnijos Skruzdėlynės viensėdžio ūkininkas Marijus Čekavičius mano, jog dėl situacijos kalta ir nesutvarkyta logistika. Nes gyventojų, o tuo pačiu ir valgytojų Lietuvoje per koronaviruso pandemiją padaugėjo.
Reginos MUSNECKIENĖS nuotr.
Vienintelis Kelmės rajone didžiulius plotus daržovių auginantis Algimantas Vaupšas abejoja, ar pavyks parduoti visas saugyklose sukauptas daržoves. Pirkimo intensyvumas negrįžta į ankstesnes vėžes.

400 tonų burokėlių ir 200 tonų bulvių laukia pirkėjų

Du pastaruosius mėnesius Algimanto Vaupšo ūkio darbininkai rinko akmenis ir sodino kopūstų daigus, morkas, burokėlius, bulves, kitas daržoves bei javus. Neaišku, koks bus naujasis derlius. Nes gegužę ant naujai pasodintų daigų iškrito sniegas. Augalus kamavo šalnos.

Ankstesniais metais, pradėjus pavasario sėją, daržovių sandėliai jau būdavo ištuštėję. Šiemet ūkininkas taip pat veža daržoves „Norfos“ ir „Maximos“ prekybos tinklams. Bet prekybos centrai mažiau daržovių beparduoda, todėl ir iš ūkininko ima mažesnius kiekius. Ūkio sandėliuose dar yra apie 400 tonų burokėlių ir 200 tonų bulvių.

„Kavines, restoranus, vaikų darželius ir mokyklas uždarė. Pusė Lietuvos nedirba. Žmonės neturi pinigų. Natūralu, kad pirkimas sumažėjo. Pavyzdžiui, bulvių ar burokėlių nenori net Maisto bankas“, – baiminasi A. Vaupšas, kad didelę dalį sanėliuose dar esančių daržovių gali tekti išmesti.

Išlaidos ūkyje šiuo metu didžiulės. Reikėjo pirkti daigus ir sėklą. Tenka išlaikyti 70 darbininkų. Kol kas ūkininkas nė vieno darbuotojo neatleido.

Šiemet A. Vaupšas dar užsodino daržovėmis tuos pačius plotus. Jis dirba 700 hektarų žemės. Visą ją užsodino daržovėmis ir užsėjo javais. Tačiau ateityje dvejoja, ar augins daržoves. Paprasčiau būtų pereiti prie javų auginimo. Bet tokiu atveju reikėtų atleisti ir didžiąją dalį darbuotojų.

Bulves sušers kiaulėms

Kražių seniūnijoje, Skruzdėlynės viensėdyje, gyvenantis ūkininkas Marijus Čekavičius savo žemėje augina ekologiškas daržoves: bulves, burokėlius, griežčius, ropes, pastarnokus, prieskonines žoleles. Jas pardavinėja pats turguose. Dalį nuveža į Budraičių bendruomenės įkurtą ekologiškų daržovių perdirbimo cechą.

Ūkininkui liko neparduota tona bulvių. Bet dėl to jis nesielvartauja. Sušers kaulėms.

Ūkininko nuomone, koronavirusas nėra blogybė: „Jis padėjo suvokti, kas žmogaus gyvenime svarbiausia. Supratome, kad svarbiau ne rajono meras, o gydytojas, ne kariuomenė, o policija. Ne turtai, ne prabanga, o elementarūs kasdieniai dalykai: sveikata, maistas. Virusas – protingas. Viską sustatė į savo vietas. Degalų kaina nukrito iki normalios.“

Ūkininko nuomone, dėl daržovių augintojų nuostolių kalta nelanksti, nespėjusi prisitaikyti logistika. Valgytojų koronaviruso laikotarpiu Lietuvoje padaugėjo. Iš užsienių grįžo per penkis tūkstančius žmonių. Ir dar vis grįžta.

O daržovių augintojus bent jau Kelmės rajone gali suskaičiuoti ant rankos pirštų. Ir tik vienas A. Vaupšas augina didelius plotus. Daržoves galėjo supirkti ir perdirbti konservų fabrikai.

„Bet Lietuva labai pasiduoda globalistų įtakai, – įsitikinęs M. Čekavičius. – Savo ūkius sunaikinti. Viską pirkti iš Europos.

Baigia sunykti smulkesni kiaulių ūkiai. Išsilaiko tik stambūs kompleksai. Neretai įkurti užsieniečių. Smulkesniems paršavedžių augintojams keliami vis didesni reikalavimai. O paršelis turguje jau kainuoja 100 – 150 eurų. Turėjau paršavedę ir kuilį. Kai jį iškastravau, inspektorės veidas nušvito. Neveisiu paršelių.

Daugelis biurokratų uoliai naikina gyvulių ūkius. Panašūs procesai vyksta ir su daržovių augintojais. Biurokratinių įstaigų moteriškės, prieš sėsdamos į patogius krėslus turėtų padirbėti pas ūkininkus. Pasimokyti auginti gyvulius, kepti duoną, raugti kopūstus, pamatyti, kaip praktiškai vyksta gyvenimas ūkyje, nes apie tai neturi žalio supratimo.“

Išeitis – trumpoji maisto grandinė

M. Čekavičius prisistatė kaip vienas iš vienuolikos Žemaitijos inovacijų centro kūrėjų. Šio centro tikslas – trumposios jungtys tarp žemdirbio ir vartotojo. Kaimo bendruomenės, seniūnijos, seniūnaitijos turėtų kurti interneto svetaines, kuriose ūkininkai galėtų skelbti, ką augina. O miestiečiai, turėdami šią informaciją, galėtų pirkti ekologišką, gimtinės žemėje išaugintą produkciją.

Be to, savo pagalbinio ūkio neturintys kaimo gyventojai, miestelių kavinės ar valgyklos susiformuotų įprotį daržoves pirkti iš tame pačiame ar kaimyniniame kaime jas auginančio ūkininko.

Savivaldybėse turėtų atsirasti Ūkio plėtros tarnybos. Jose dirbtų žmonės, kurie padėtų ūkininkams parašyti projektus, kad gautų paramą.

Pasak M. Čekavičiaus, tai būtų naudinga ir miestiečiams, kurie valgytų geros kokybės daržoves, mėsą, pieną, ir kaimo žmonėms, kurie gautų garantuotas planuojamas pajamas.

Galiausiai plečiantis ekologinei žemdirbystei būtų mažiau chemizuotų ūkių. Mažiau būtų teršiama gamta ir vandenys.

Trumpoji maisto grandinė ir per pandemijas padėtų išvengti ūkininkams nuostolių, o gyventojams gauti daržoves ir kitus maisto produktus tiesiai iš gamintojo, aplenkiant parduotuves ir kitus tarpininkus.