Karo pabėgėlio verslas žlugo Lietuvoje

Ka­ro pa­bė­gė­lio vers­las žlu­go Lie­tu­vo­je

Iš ka­ro siau­bia­mo Do­nec­ko į Nau­ją­ją Ak­me­nę per­si­kė­lęs uk­rai­nie­tis Mi­chai­las su­kū­rė vers­lą su ar­ti pus­šim­čio dar­bo vie­tų.

Ta­čiau ka­ro pa­bė­gė­lio sta­ty­bi­nė įmo­nė žlun­ga.

Uk­rai­nie­tis vers­li­nin­kas at­sklei­dė sche­mą, ku­ri vers­lo ban­gi­niams pa­de­da su­do­ro­ti silp­nes­nius.

Vy­tau­tas RUŠ­KYS

vytautas@skrastas.lt

Gy­ven­ti ta­po pa­vo­jin­ga

Ke­tu­rias­de­šimt še­še­rių Mi­chai­las gim­ta­ja­me Do­nec­ke tu­rė­jo vers­lą, bu­vo įsi­trau­kęs į po­li­ti­ką, prie­šiš­ką Ru­si­jai.

Jis pri­si­me­na, kaip Do­nec­ke vy­ko „re­vo­liu­ci­ja“.

„Gink­luo­tų žmo­nių bū­rius at­vež­da­vo au­to­bu­sais ar trau­ki­niais iš ne­to­lie­se esan­čių Ru­si­jos sri­čių – Kurs­ko, Ros­to­vo, Bel­go­ro­do, šiek tiek su­si­da­rė ir vie­ti­nių“, – me­na uk­rai­nie­tis.

Mi­chai­las ap­si­spren­dė bėg­ti 2014-ųjų ge­gu­žės 6-ąją, kai ša­lia jo biu­ro bu­vo iš­plėš­ta me­džiok­li­nių gink­lų par­duo­tu­vė. Gy­ven­ti ta­po pa­vo­jin­ga.

Su žmo­na, dvy­li­ka­me­čiu ir sep­ty­nio­lik­me­čiu sū­nu­mis pa­si­trau­kė į Kry­mą, kur tu­rė­jo ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to. Ti­kė­jo­si, kad gim­ti­nė­je gy­ve­ni­mas grei­tai ap­rims.

Ta­čiau te­ko trauk­tis ir iš Kry­mo.

Nu­ta­rė va­žiuo­ti į Lie­tu­vą.

„Ša­lį pa­ži­no­jau nuo 1990-ųjų me­tų, kai at­va­žiuo­da­vau biz­nio rei­ka­lais, – ar­gu­men­tuo­ja Mi­chai­las. – Su­si­da­rė ge­ri įspū­džiai apie vals­ty­bę, žmo­nes“.

Pa­si­rin­ko Ak­me­nės ra­jo­ną, nes čia pi­giai bu­vo ga­li­ma nu­si­pirk­ti bu­tą. Pa­ti­ko ra­jo­no geog­ra­fi­nė pa­dė­tis, ap­lin­ka.

Įvyk­dė rei­ka­la­vi­mus

Šei­ma nu­si­pir­ko bu­tą Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je už 5000 eu­rų. Už to­kį pat būs­tą ir ka­riau­jan­čia­me Do­nec­ke bū­tų mo­kė­ję žy­miai dau­giau.

Net­ru­kus paaiš­kė­jo, kad rea­liai nau­ja­sis uk­rai­nie­čių būs­tas kai­nuo­ja dvi­gu­bai ma­žiau. Tad su­mą, už ku­rią ga­li­ma įsi­gy­ti dar vie­ną bu­tą, pa­si­sa­vi­no vie­ti­niai tar­pi­nin­kai.

„Vis dėl­to 2014-ųjų pa­bai­go­je mums ju­dė­ti į prie­kį Ak­me­nės kraš­te bu­vo ge­ro­kai pa­pras­čiau, ne­gu po ge­ro pus­me­čio at­si­kė­lu­siems ki­tiems uk­rai­nie­čiams“, – tei­gė Mi­chai­las.

2015 me­tais Lie­tu­vo­je įsi­ga­lio­jo įsta­ty­mų pa­kei­ti­mai dėl už­sie­nie­čių vers­lo. To­dėl Mi­chai­lo šei­mai rei­kė­jo pail­do­mų lė­šų.

Par­da­vė Uk­rai­no­je pa­lik­tus au­to­mo­bi­lius, pa­dė­jo tė­vai. Į Lie­tu­vą per­ves­ti pi­ni­gai ta­po uk­rai­nie­čių įmo­nės veik­los ga­ran­ti­ja.

Ki­tas rei­ka­la­vi­mas – įkur­ti ma­žiau­siai tris dar­bo vie­tas ša­lies gy­ven­to­jams.

Kai są­ly­gos bu­vo įvyk­dy­tos, uk­rai­nie­čiai ga­vo lei­di­mą gy­ven­ti ir dirb­ti Lie­tu­vo­je.

„Įmo­nę ap­vo­gė“

Michai­lo staty­bų vers­las plė­tė­si. Dar­bo vie­tų nuo 3 pa­di­dė­jo iki 45.

Įmo­nė tu­rė­jo už­sa­ky­mų ir už ke­lių šim­tų ki­lo­met­rų. Dau­giau­siai – Pas­va­ly­je, Ro­kiš­ky­je, Uk­mer­gė­je. Šil­ti­no re­no­vuo­ja­mų na­mų fa­sa­dus, sto­gus, pa­ma­tus, stik­li­no bal­ko­nus. Dir­bo kaip su­bran­go­vai.

Mo­kes­čius mo­kė­jo Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je.

„Vis­kas se­kė­si maž­daug pu­sę me­tų iki praė­ju­sių me­tų lapk­ri­čio. – sa­kė Mi­chai­las. – Ran­go­vas nu­sto­jo mo­kė­ti pi­ni­gus už at­lik­tus dar­bus vi­suo­se ob­jek­tuo­se“.

To­dėl uk­rai­nie­čio šei­ma, tu­rė­da­ma su­mo­kė­ti dar­bi­nin­kams at­ly­gi­ni­mus, iš­par­da­vi­nė­jo įsi­gy­tą tech­ni­ką, su­kaup­tas sta­ty­bi­nes me­džia­gas ir net as­me­ni­nį bu­tą.

Į Uk­rai­ną su­grį­žo vers­li­nin­ko žmo­na su vai­kais. Jis pa­ts li­ko tvar­ky­ti įmo­nės rei­ka­lus. Džiau­gia­si iš­sau­go­jęs biu­rą Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je ir ga­li ja­me nak­vo­ti.

Sche­ma – nau­jie­na uk­rai­nie­čiui

„Tik po ma­ne iš­ti­ku­sios bė­dos iš ki­tų vers­li­nin­kų iš­gir­dau apie Lie­tu­vo­je eg­zis­tuo­jan­čią sche­mą, ku­rią vie­ti­niai ži­no, o man bu­vo nau­jie­na, nes esu vie­tos vers­lo nau­jo­kas“,– sa­kė Mi­chai­las.

Uk­rai­nie­tis vers­li­nin­kas paaiš­ki­no, kad di­de­lės sta­ty­bos įmo­nės, lai­min­čios na­mų re­no­va­ci­jos kon­kur­sus, pa­čios ne vi­sa­da ap­žio­ja vi­sų dar­bų, to­dėl su­bran­gos dar­bams sam­do smul­kes­nes įmo­nes.

Ge­ne­ra­li­nio ran­go­vo sta­tu­so ne­no­rin­čios pra­ras­ti įmo­nės sten­gia­si lai­mė­ti kuo dau­giau kon­kur­sų, kad atei­ty­je už­si­tik­rin­tų už­sa­ky­mų. Siū­lo su­ma­žin­tas kai­nas.

Mi­chai­las paaiš­ki­na: rea­liai na­mą įma­no­ma re­no­vuo­ti už 0,5 mi­li­jo­no eu­rų, o įmo­nė pa­si­siū­lo už 0,1 mi­li­jo­no eu­rų pi­giau. Ky­la klau­si­mas – iš kur tam gaus pi­ni­gų?

Štai ta­da ir nu­krei­pia­mas žvilgs­nis į su­bran­go­vus. Ku­rie, ga­vę už­sa­ky­mus, pir­miau­sia iš sa­vo lė­šų su­si­per­ka sta­ty­bi­nes me­džia­gas ir ima­si dar­bų. Pir­mai­siais mė­ne­siais už juos ge­ne­ra­li­nis ran­go­vas at­si­skai­to, tad su­bran­go­vui pa­kan­ka lė­šų dar­bi­nin­kų at­ly­gi­ni­mams.

Ta­čiau ar­tė­jant fi­ni­šui, nu­trau­kia­mi at­si­skai­ty­mai su su­bran­go­vais. Ge­ne­ra­li­nis ran­go­vas nu­ro­do įvai­rių prie­žas­čių, pa­vyz­džiui, dėl pa­žeis­to dar­bų at­li­ki­mo gra­fi­ko, tech­no­lo­gi­jos ne­si­lai­ky­mo, pra­stos ko­ky­bės.

„Štai taip pu­sės mi­li­jo­no eu­rų ver­tės re­no­va­ci­ja tam­pa ren­ta­bi­li, nes ge­ne­ra­li­niam ran­go­vui ne­rei­kia su­mo­kė­ti ati­tin­ka­mos su­mos su­bran­go­vui už at­lik­tą dar­bą ir iš­leis­tus pi­ni­gus įsi­gy­ti sta­ty­bi­nėms me­džia­goms ar pa­slau­goms, tar­kim, už tech­ni­ką“, – sa­kė Mi­chai­las.

Teis­mams ne­tu­ri pi­ni­gų

Pa­sak Mi­chai­lo, vie­nin­te­lė išei­tis – teis­mas.

Ta­čiau rei­kia su­mo­kė­ti 5 pro­cen­tus žy­mi­nio mo­kes­čio nuo išieš­ko­mos ža­los su­mos. Dar at­ly­gis ad­vo­ka­tams.

„Tad pra­ktiš­kai ne­ga­li pa­siek­ti teis­mo, nes su įmo­ne neat­sis­kai­ty­ta, nė­ra pi­ni­gų“, – sa­kė Mi­chai­las.

Uk­rai­nie­tis įver­ti­no anks­čiau bank­ru­ta­vu­sių su­bran­go­vų pa­tir­tį, kai jie ne tik neat­ga­vo pi­ni­gų iš ge­ne­ra­li­nio ran­go­vo, bet ir pa­ty­rė teis­mo iš­lai­dų.

Uk­rai­nie­tis pa­si­rin­ko ki­tą ke­lią iš­rei­ka­lau­ti už­dirb­tus pi­ni­gus. Krei­pė­si į Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ją, Ge­ne­ra­li­nę pro­ku­ra­tū­rą, Spe­cia­lių­jų ty­ri­mų tar­ny­bą, Vals­ty­bi­nę dar­bo ins­pek­ci­ją.

Ta­čiau iš vi­sur at­sa­ky­mai pa­na­šūs – dėl ūkio rei­ka­lų kreip­ki­tės į teis­mą ci­vi­li­ne tvar­ka.

„To­kia si­tua­ci­ja pa­lan­kes­nė ge­ne­ra­li­niam ran­go­vui, nes jis tu­ri pra­kti­kos ap­si­gin­ti, iš­ga­li tam skir­ti lė­šų“, – ma­no Mi­chai­las.

Siūlo pataisas

Uk­rai­nie­tis dėl sa­vo skau­džios pa­tir­ties kal­bė­jo Lie­tu­vos sta­ty­bi­nin­kų aso­cia­ci­jo­je. Paaiš­kin­ta, kad bū­ti­na keis­ti gen­ran­go­vų ir su­bran­go­vų san­ty­kių re­gu­lia­vi­mą. Pa­siū­ly­mai pa­sie­kę Sei­mą.

Ko­dėl tvar­ka ne­kei­čia­ma?

„Tur­būt truk­do Sei­mo na­riai, ku­rie su­si­ję su di­džio­sio­mis sta­ty­bų kor­po­ra­ci­jo­mis – jos no­ri iš­sau­go­ti dik­ta­tą“, – ma­no Mi­chai­las.

Jo nuo­mo­ne, su­bran­go­vas jaus­tų­si sau­ges­nis, jei bū­tų lai­ko­ma­si ele­men­ta­riau­sios dar­bų tvar­kos ob­jek­tuo­se.

Vers­li­nin­kas siū­lo, kad at­lik­tų dar­bų ak­tus su­da­ry­ti rei­kia ne kar­tą per mė­ne­sį, o kas sa­vai­tę.

„Sub­ran­go­vas jaus­tų­si sau­ges­nis. Kai žur­na­le bū­tų už­fik­suo­ta, jog sa­vai­tės dar­bai at­lik­ti ko­ky­biš­kai, tai vė­liau ne­bū­tų pa­grin­do už juos neat­sis­kai­ty­ti. Jei nu­sta­ty­tas bro­kas, tai ope­ra­ty­viai ga­li­ma pa­ša­lin­ti. Kuo­met ir to­kiu at­ve­ju ne­pa­si­ra­šo­ma ak­tų, ga­li su­pras­ti, kad gre­sia neat­sis­kai­ty­mo pa­vo­jus, ir lai­ku ga­li stab­dy­ti dar­bus, o ne­lauk­ti bank­ro­to“, – svars­tė Mi­chai­las.

Uk­rai­nie­tis ne­si­ti­ki ka­d tvar­ka grei­tai pa­si­keis, to­dėl pri­vers­tas nu­trauk­ti įmo­nės veik­lą. Kad su­mo­kė­tų sko­las, iš­par­da­vi­nė­ja biu­ro įran­gą, au­to­mo­bi­lius.

Au­to­riaus nuo­tr.

PO­ŽIŪ­RIS: Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je įsi­kū­ręs ka­ro Uk­rai­no­je pa­bė­gė­lis Mi­chai­las: „ Bū­da­mas uk­rai­nie­tis lai­kau sa­ve per­pus lie­tu­viu, nes tu­riu lei­di­mą gy­ven­ti šio­je ša­ly­je ir nau­do­juo­si jos gy­ven­to­jų tei­sė­mis, vyk­dau pa­rei­gas“.

PRA­RA­DI­MAS: Nuo ka­ro Uk­rai­no­je pa­bė­gęs Mi­chai­las ten par­da­vė na­mus, o gau­tus pi­ni­gus Lie­tu­vo­je in­ves­ta­vo į vers­lą, bet ir čia pri­vers­tas iš­par­duo­ti tur­tą.