Naujausios
Sprogimo banga dažniausiai išdaužia langus su visais rėmais, bet neįveikia antros sienos.
Vasario 24 dieną suėjo metai nuo Rusijos pradėto karo Ukrainoje. Kremlius planavo tą šalį užimti per tris dienas, tačiau ukrainiečiai pademonstravo neįtikėtiną kovingumą ir sustabdė priešą.
Karo metinių proga Charkove nusprendžiau pakalbinti tuos asmenis, kuriuos šiame mieste sutikau pernai pirmą mūšių mėnesį.
Dabar Charkove jau veikia metro, atsidarė trečdalis parduotuvių, grįžo pusė gyventojų, o tada šis miestas buvo tarsi išmiręs, persigandę nenutilstančių sprogimų žmonės tūnojo rūsiuose ir slėptuvėse, išlįsdami vien ieškoti maisto.
Nejaukiau tada pasijutau jau Kijeve, kai pamačiau tuščius traukinio į Charkovą vagonus, ir supratau, kad žmonės iš ten bėga. Kelionė buvo vaiduokliška, nes, baiminantis priešo snaiperių, traukinys vyko naktį išjungtomis šviesomis.
Be manęs, vagone vyko dvi merginos, vaikus nuvežusios pas gimines į Lvovą. Viena iš merginų nusprendė mane padrąsinti, bet jos žodžiai „tūnok rūsyje ir nieko neatsitiks“ – nuskambėjo nejaukiai.
Pirmą dieną Charkove pakalbinau maistą seneliams ir neįgaliems asmenims nešiojusią Liudmilą Petrenko ir savanorį karį Olehą Supereko.
„Kas pasikeitė tavo gyvenime per karo metus?“ – po metų abiejų paklausiau.
Liudmila sakė, jog yra ant nervinio išsekimo ribos, nes yra labai jautri, o dėl vėl padažnėjusių oro pavojaus pranešimų bei bombardavimų miega tik po 3–4 valandas.
“Mūsų buto langai seni, mediniai, tai net per tolimus sprogimus ima drebėti, mama su broliu bei sužadėtinis Artūras negirdi, o aš prabundu ir nebegaliu užmigti, imu išgyventi, ar neatlėks bomba arti, ar nereiks visų žadinti ir bėgti į metro požemius“, – pasakojo Liudmila.
Mergina dirba autodalių parduotuvėje. „Prieš karą dirbau penkias dienas per savaitę po aštuonias valandas, o dabar dirbu šešias ir po dvylika valandų, nes prekyba vyksta internetu, ir iki pat vėlumos, nes kitaip nesuprekiausi atlygiui“, – apgailestavo.
Liudmila išgyvena dėl aštuonmetės dukros Mašos, nes ji nebeturi su kuo bendrauti, dauguma šeimų su vaikais išvyko iš miesto. Pamokos Charkove ir toliau vyksta nuotoliniu būdu, tad dukra nuolat viena namuose.
Anksčiau per žiemos ir vasaros atostogas Maša vykdavo pas senelius, o dabar nebegali, nes jie gyvena priešų okupuotame kaime.
„Mašai labai įstrigo patarimas laikytis dviejų sienų taisyklės, ji išgirdusi sprogimus ar dieną, ar naktį bėga į koridorių ir ten sėdi tol, kol nėra atšaukiamas oro pavojus, mes, suaugę, to nebedarome, o ji bijo“, – sakė mama.
Liudmila išgyvena ir dėl sužadėtinio Artūro, 31 metų dantų techniko, kuris vasarą įsijungė į fronto kovas, tačiau mūšiuose patiriamas stresas sukėlė onkologinę ligą. Vaikinui buvo padaryta operacija.
Liudmila gyvena devynaukščiame name, pirmas karo savaites su šeima tūnojo metro požemiuose. Vėliau dukrą išvežė į už 25 kilometrų esantį kaimą, į kurį jai bei senelei pėsčiomis du kartus per savaitę nešdavo maistą.
„Per dieną sukardavome po penkiasdešimt kilometrų, nes kaime nedirbo parduotuvės, o tarptautinės humanitarinės organizacijos jį atveždavo tik į Charkovą“, – pasakojo mama.
Maistą atvežti ėmė tik trečią karo savaitę, o pradžioje žmonės valgė atsargas ir badavo.
Liudmila negali pamiršti vaikino, kuris kilometrinėje eilėje prie maisto davinio nualpo, nes buvo dvi savaites nevalgęs. Liudmila su Artūru gautą maistą ėmė nešioti seniems ir neįgaliems žmonėms.
„Dabar nebėra tokio pavojaus, kaip karo pradžioje, atsidarė parduotuvės ir kavinės, tačiau raketos vis vien atlekia ir baimė niekur nedingo; neįmanoma kurti ateities planų, esam tarsi užkonservuoti ir gyvename nuolatiniame strese“, – būseną apibūdino Liudmila.
„Klausi, ar pasikeičiau – pasikeičiau labai“, – sakė 54 metų karys Olehas Supereka.
Jį prieš metus Charkove sutikau labai liūdną, nes buvo grįžęs iš penkių bendražygių laidotuvių: bomba pataikė į objektą, kurį saugojo jo vadovaujamas savigynos būrys.
„Pasikeičiau ne vien todėl, kad iš savanorių grupės vado tapau „Kraken“ – specialiojo kariuomenės žvalgybos ir diversijų padalinio – logistikos skyriaus viršininko pavaduotoju; pasikeičiau todėl, kad visus metus gyvenu ypatingomis sąlygomis ir darau tai, ko nebuvau daręs; per beveik kiekvieną operaciją žūsta 5–10 karių, sąlygiškai tai nėra daug, nes mes sunaikiname keleriopai, net dešimteriopai daugiau priešų, tačiau žuvusieji buvo draugai, o prie jų mirčių priprasti neįmanoma“, – sakė Olehas.
„Šis karas parodė, kokias šalis mes galime vadinti savo broliais – tai trys Baltijos valstybės, Lenkija ir Suomija; mes iš čia dažniausiai sulaukiame pagalbos ir kreipiamės, kai kažko konkrečiai reikia.“
Olehas džiaugėsi, jog neseniai vienas lietuvis jiems atvežė generatorių ir „powerbankų“, o praeitą savaitę suomiai atvežė milžinišką generatorių. Jis žvalgų skyriui buvo per didelis, bet juo labai apsidžiaugė viena ligoninė.
„Su tavimi dabar kalbamės kavinėje, tačiau man šiemet tai labai neįprasta vieta, ji maloni, ir dėl tokio malonaus ir ramaus gyvenimo mes kovojame; buvau kartą kontūzytas ir skeveldros sužeistas; gyvename nesibaigiančiame strese, o mūsų kovinės operacijos yra specifinės, ypač pavojingos“, – sakė O. Supereka.
