Kariuomenėje – be blizgučių ir manikiūro

Ka­riuo­me­nė­je – be bliz­gu­čių ir ma­ni­kiū­ro

33-ejų me­tų Lai­ma Mi­se­vi­čie­nė apie ka­riuo­me­nę sva­jo­jo dar mo­kyk­los suo­le. Ka­dan­gi ne­si­ti­kė­jo, jog ka­riuo­me­nė priims merginą, pa­si­rin­ko tarp­tau­ti­nės eko­no­mi­kos stu­di­jas. Tik prieš me­tus ji iš­pil­dė sa­vo sva­jo­nę: išė­jo tar­nau­ti sa­va­no­re, o po de­vy­nių mė­ne­sių ga­vo pa­siū­ly­mą  dirb­ti ka­riuo­me­nė­je. Da­bar ji – Ka­ri­nių jū­rų pa­jė­gų spe­cia­lis­tė.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Li­ko ma­žai lai­ko

Lai­ma Mi­se­vi­čie­nė au­go ma­ža­me Kriu­kų mies­te­ly­je Jo­niš­kio ra­jo­ne. Ten bai­gė pa­grin­di­nę, vė­liau moks­lus tę­sė Jo­niš­kio „Sau­lės“ vi­du­ri­nė­je (da­bar – pa­grin­di­nė) mo­kyk­lo­je. Mė­go ak­ty­vią veik­lą, lan­kė spor­to už­siė­mi­mus. Ge­ru pa­vyz­džiu ji lai­kė sa­vo vy­res­nį­jį bro­lį, ku­ris tar­na­vo ka­riuo­me­nė­je. Pa­ti apie ją sva­jo­jo, bet neį­si­vaiz­da­vo, kad ten priim­tų mer­gi­nas. Pa­si­rin­ko tarp­tau­ti­nės eko­no­mi­kos ba­ka­lau­ro stu­di­jas.

Ta­pu­si eko­no­mis­te ne vie­ne­rius me­tus dir­bo bu­hal­te­re pas Jo­niš­kio ra­jo­no ūki­nin­kus.

Prieš ke­le­rius me­tus įsto­jo į Lie­tu­vos šau­lių są­jun­gą.

„Kai su­pra­tau, kad lai­ko ma­žai be­li­ko, nes į ka­ri­nę tar­ny­bą su aukš­tuo­ju iš­si­la­vi­ni­mu prii­ma iki 35-erių, o man jau bu­vo suė­ję 32-eji me­tai, stai­ga ap­si­spren­džiau“, – pa­sa­ko­ja L. Mi­se­vi­čie­nė.

– Ko­kia bu­vo priė­mi­mo į ka­rius sa­va­no­rius pro­ce­dū­ra? Gal rei­kė­jo įvyk­dy­ti fi­zi­nius nor­ma­ty­vus? – klau­sia­me ka­riuo­me­nės spe­cia­lis­tės.

– Pro­ce­dū­ra la­bai pa­pras­ta: at­vyks­ti į re­gio­no prie­vo­lės cent­rą, už­pil­dai pra­šy­mą, pa­tei­ki do­ku­men­tus. Jei esi mer­gi­na – at­lai­kai ke­lis krei­vus žvilgs­nius, ku­rie ta­ry­tum sa­ko, kad tau čia ne vie­ta, ir lau­ki ei­lės pa­si­tik­rin­ti me­di­ci­ni­nė­je ko­mi­si­jo­je. Ją praei­ti ne­sun­ku, jei ruo­šie­si pri­va­lo­ma­jai ka­ri­nei tar­ny­bai. Ne vie­nas pa­vyz­dys vė­liau pa­ro­dė, kad ga­li tu­rė­ti svei­ka­tos su­tri­ki­mų, bet bū­si tin­ka­mas.

Ta­čiau, jei toks as­muo po 9 mė­ne­sių tar­ny­bos su­gal­vo­tų pa­si­lik­ti, jis tap­tų ne­be­tin­ka­mas dėl svei­ka­tos būk­lės. Fi­zi­nė for­ma taip pat iš pra­džių ne­svar­bi, nes ka­riuo­me­nė ją grei­tai ir tin­ka­mai nu­šli­fuo­ja.

– Ko­kią pri­si­me­na­te sa­vo tar­ny­bos pra­džią?

– Pir­mie­ji du mė­ne­siai praė­jo Di­džio­jo Lie­tu­vos et­mo­no Jo­nu­šo Rad­vi­los mo­ko­ma­ja­me pul­ke Ruk­lo­je. Ten ga­vo­me ba­zi­nius mo­ky­mus. Kar­tu su ma­ni­mi tar­na­vo dar ke­tu­rios mer­gi­nos. Po ba­zi­nių mo­ky­mų iš­ke­lia­vo­me į Klai­pė­dą, ku­ni­gaikš­čio Bu­ti­gei­džio dra­gū­nų ba­ta­lio­ną.

Die­not­var­kė vi­sur to­kia pa­ti: 5.45 val. ke­lia­mės, 21.45 val. ei­na­me mie­go­ti. Už­siė­mi­mai bū­da­vo įvai­rūs: nuo pa­skai­tų iki fi­zi­nio pa­ren­gi­mo stip­ri­ni­mo. Su­dė­tin­ga pa­pa­sa­ko­ti vi­są die­ną, nes vie­no­dų ne­bu­vo, tik mo­ko­ma­ja­me pul­ke vis­kas vy­ko in­ten­sy­viau, nes mes tu­rė­jo­me įsi­sa­vin­ti nau­jas ži­nias, o at­vy­kus į ba­ta­lio­ną te­rei­kė­jo jas kar­to­ti.

– Ka­riuo­me­nė neį­si­vaiz­duo­ja­ma be žy­gių, pra­ty­bų, per ku­rias rei­kia temp­ti daug sve­rian­čią eki­puo­tę. Kas bu­vo sun­kiau­sia?

– Pir­mie­ji žy­giai se­ki­no, nes bu­vo­me fi­ziš­kai silp­ni. Te­ko bris­ti iki pu­sės įsmu­kus per pel­ky­nus, mie­go­ti ant snie­go, kep­ti karš­ty­je, val­gy­ti sau­są da­vi­nį. Per tar­ny­bos lai­ką ma­tė­me vi­so­kio oro, bet juo­kau­da­vo­me: „Nė­ra blo­go oro, yra tik per ma­žai sau­sų rū­bų.“

Pir­mais kar­tais už­si­dė­jus kup­ri­nę at­ro­dy­da­vo, kad ap­vir­si ant nu­ga­ros ir rei­kės ma­žiau­siai dvie­jų žmo­nių pa­gal­bos at­si­sto­ti. Sus­tip­rė­jus ir pra­dė­jus iš­mo­nin­giau krau­ti daik­tus, vis­kas pa­si­ro­dė žy­miai leng­viau. Sun­kiau­sia bū­da­vo ei­ti su kup­ri­ne ant pe­čių, kai ne­ži­no­da­vai, ka­da žy­gio pa­bai­ga.

Da­ly­va­vo­me ne vie­no­se pra­ty­bo­se su už­sie­nio ka­riais. Jie gir­da­vo lie­tu­vių ko­vi­nį pa­si­ren­gi­mą.

– Ar bu­vo aki­mir­kų, ka­da su­dve­jo­jo­te dėl pa­si­rin­ki­mo?

– Pir­mą kar­tą sa­vęs pa­klau­siau, ko­dėl rei­kė­jo čia ei­ti, kai te­ko šliauž­ti be­veik pu­sę ki­lo­met­ro per smė­lį, krū­my­nus, ke­pi­nant karš­čiui su šal­mu, kren­tan­čiu ant akių. Bet pa­si­duo­ti ne­lei­do už­si­spy­ri­mas: jei atė­jau, va­di­na­si, tu­riu tai pa­da­ry­ti. Vė­liau lyg ir ne­be­bu­vo to­kių aki­mir­kų, nes at­si­ra­do su­pra­ti­mas, kad vis­kas praei­na.

– Žmo­nės ma­no, kad mer­gi­noms tai­ko­mi ki­to­kie nor­ma­ty­vai, kad jų kup­ri­nės leng­ves­nės. O kaip yra iš tie­sų?

– Fi­zi­nio pa­si­ren­gi­mo tes­to nor­ma­ty­vai mer­gi­noms šiek tiek ma­žes­ni nei vai­ki­nams, bet dau­giau le­mia fi­zio­lo­gi­ja. Tie­sa, tu­riu pa­ste­bė­ti, kad bu­vo vie­na mer­gi­na, ku­ri fi­zi­nius nor­ma­ty­vus iš­lai­kė aukš­čiau­siais ba­lais, ge­riau nei vai­ki­nai.

Kai mums sa­ky­da­vo, kad mer­gi­noms leng­viau, su iro­ni­ja at­šau­da­vo­me, kad „leng­viau": mes ne­ša­me tik vie­ną ba­tą, pu­sę mieg­mai­šio, bė­ga­me vie­na ko­ja ir pa­na­šiai.

Kar­tu tar­nau­jan­čių vai­ki­nų po­žiū­ris įvai­rus: nuo „mer­gi­noms ka­riuo­me­nė­je ne vie­ta, o jū­sų čia pen­kios – per daug“ iki „jūs stip­res­nės už vai­ki­nus mo­ra­liš­kai, to­dėl ir fi­ziš­kai ga­li­te iš­tver­ti dau­giau“.

Iš pra­džių gal­vo­jau, kad sa­vo bū­ry­je bū­siu silp­niau­sia, nes ne tik mo­te­ris, bet ir be­veik 10 me­tų vy­res­nė už bū­rio vai­ki­nus. Pa­si­ro­do – ne, bu­vo silp­nes­nių vai­ki­nų. Juo­kais ma­ne va­din­da­vo „bū­rio ma­ma“.

– Tar­na­vo­te de­vy­nis mė­ne­sius, kaip ir vi­si. Kaip su­gal­vo­jo­te pa­si­lik­ti pro­fe­sio­na­lio­je tar­ny­bo­je?

– Apie pro­fe­sio­na­lią tar­ny­bą svars­čiau nuo pra­džių. Po de­vy­nių mė­ne­sių tar­ny­bos, bū­da­ma jau­nes­nio­ji ei­li­nė, kaip ir vi­si, ga­vu­si šau­lės gel­bė­to­jos spe­cia­li­za­ci­ją, gal­vo­jau pa­si­lik­ti sau­su­mos (Pa­ne­vė­žy­je) ar­ba oro (Šiau­liuo­se) pa­jė­go­se. Dirb­ti jū­rų pa­jė­go­se ne­tu­rė­jau min­ties, bet po dau­gy­bės lai­ko, pra­leis­to miš­kuo­se, su­pra­tau, kad sau­su­ma jau pa­bo­do.

Ka­ri­nė­se jū­rų pa­jė­go­se pra­dė­jau dirb­ti spe­cia­lis­te, tad jū­rą dau­giau ma­ty­siu per ka­bi­ne­to nei per lai­vo lan­gą.

– Kas jus la­biau­siai ka­riuo­me­nė­je ža­vi?

– Ten pa­si­kei­čia po­žiū­ris į gy­ve­ni­mą. Pra­de­di ver­tin­ti pa­pras­tus da­ly­kus: po sa­vai­tės miš­kuo­se džiau­gie­si du­šu, lo­va, šva­riais rū­bais. Ka­riuo­me­nė­je su­pran­ti, kad vi­sos ri­bos yra tik mū­sų gal­vo­se. Juk net ta­da, kai ne­bė­ra jė­gų, mo­ty­va­ci­jos, vis tiek da­rai, nes pri­va­lai įvyk­dy­ti už­duo­tį iki ga­lo. Ir tai pa­vyks­ta.

– Ką pa­tar­tu­mė­te ki­toms mer­gi­noms, svars­tan­čioms ga­li­my­bę pa­pil­dy­ti sa­va­no­rių gre­tas?

– Jei no­ri­te – ei­ki­te, iš­ban­dy­ki­te sa­ve. Tik ži­no­ki­te, kad bus ne vie­na die­na, kai ne­tu­rė­si­te kur iš­si­mau­dy­ti, teks už­mirš­ti pri­va­tu­mą, nes miš­ke „į krū­mus“ ei­si­te po du, ma­kia­žas bus tik dvie­jų spal­vų – ru­das ir ža­lias, na­gai lū­ži­nės nuo dė­tu­vių už­tai­sy­mo. Pa­puo­ša­lų ne­dė­vė­si­te, nes bliz­ge­sys ga­li iš­duo­ti sa­va­no­rio bu­vi­mo vie­tą.

Ki­ta ver­tus, nie­ka­da ne­rei­kės ry­tą su­kti gal­vos, ką ap­si­reng­ti – vi­sa­da ta pa­ti uni­for­ma. Be to, pa­dai­lin­si­te fi­gū­rą.

– Yra įsi­ti­ki­nu­sių, kad ka­riuo­me­nė­je te­beeg­zis­tuo­ja jau­nes­nių ka­rių iš­nau­do­ji­mas dar­bams, pa­že­mi­ni­mas. O kaip iš tie­sų?

– Ne­ga­liu kal­bė­ti apie ki­tus da­li­nius ar ki­tus ka­rius, ta­čiau ma­nęs nie­kas ne­že­mi­no ir neiš­nau­do­jo. Tik bend­ra­vi­mas mo­ko­ma­ja­me pul­ke ir ba­ta­lio­ne la­bai ski­ria­si: pir­ma­ja­me dir­ba žmo­nės su il­ga­me­te dar­bo pa­tir­ti­mi ir nuo pir­mų die­nų bu­vo aiš­kiai api­brėž­tos el­ge­sio tai­syk­lės, o ba­ta­lio­ne ne­ma­žai dar­buo­to­jų yra iš praė­ju­sio šau­ki­mo, ne­re­tai ži­nan­tys ma­žiau už mus.

Kaip ir vi­sur, vir­ši­nin­kas neis kas­ti grio­vio. Čia ta pa­ti sis­te­ma – mes bu­vo­me lyg dar­buo­to­jai, ku­rie pri­va­lė­jo at­lik­ti tam tik­rus dar­bus ir tai da­rė­me. Ne­rei­kia čia įžvelg­ti iš­nau­do­ji­mo. Nie­kas ne­plo­vė as­me­ni­nių va­dų au­to­mo­bi­lių ar pa­na­šiai.

– Kai ku­rie žmo­nės la­bai nu­si­sta­tę prieš pri­va­lo­mą­ją šauk­ti­nių tar­ny­bą. O kaip jums at­ro­do – ji bū­ti­na ar ga­li­ma ir be jos ap­siei­ti?

– Pra­dė­siu nuo pa­sku­ti­niu me­tu nu­skam­bė­ju­sios dis­ku­si­jos, ar rei­kia ir mer­gi­noms įves­ti pri­va­lo­mą­ją ka­ri­nę tar­ny­bą. Pa­sa­ky­siu taip: ne vi­soms mer­gi­noms ga­li­ma ir rei­kia ten bū­ti, ly­giai taip pat, kaip ir ne vi­siems vai­ki­nams. Te­ko ma­ty­ti to­kių fi­ziš­kai ir mo­ra­liš­kai silp­nų vai­ki­nų, kad gė­da tu­rė­tų bū­ti vi­sai vy­rų gi­mi­nei.

Pri­va­lo­ma­jai ka­ri­nei tar­ny­bai aš pri­ta­riu, tik at­ran­kos kri­te­ri­jais kar­tais sua­be­jo­ju. Ji rei­ka­lin­ga, kad žmo­nės tu­rė­tų bend­rą su­pra­ti­mą apie kai ku­riuos da­ly­kus, ku­rie jiems gal­būt pa­dės atei­ty­je.

As­me­ni­nės nuo­tr.

33-ejų Lai­ma Mi­se­vi­čie­nė mer­gi­noms siū­lo iš­ban­dy­ti sa­ve ka­riuo­me­nė­je, jei­gu tik no­ri.

Lai­ma Mi­se­vi­čie­nė (ant­ro­je ei­lė­je iš kai­rės ant­ra) su bū­rio drau­gais, ku­rie ją, vie­nin­te­lę mo­te­rį, kar­tais va­din­da­vo bū­rio ma­ma.

Lai­ma Mi­se­vi­čie­nė – dar be ka­ri­nės ap­ran­gos.

Lai­ma Mi­se­vi­čie­nė sėk­min­gai nu­si­tai­kė į pro­fe­sio­na­lią ka­ri­nę tar­ny­bą – šiais me­tais ji pra­dė­jo dirb­ti spe­cia­lis­te ka­ri­nė­se jū­rų pa­jė­go­se.