Naujausios
Karas sutrypė gyvenimą
AFGANISTANE SVETIMI KARIAI YRA OKUPANTAI
„Mes buvome okupantai... Mūsų politikai dabar kareivukus siunčia ne iš meilės afganams“, — sako šiaulietis, kurio gyvenimą sugriovė sovietų karas Afganistane. Karo mėsmalėje praradęs sveikatą jis dabar liko už gyvenimo borto. Vyrui nepriklauso net vienkartinė pašalpa, skiriama pagal įstatymą, įsigalėjusį praėjus net 25 metams po karo.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Pusantrų metų kare
Nors nuo karo pradžios Afganistane praėjo beveik 30 metų, Algio (redakcijai tikras vardas ir pavardė žinoma) balsas, prisimenat patirtą siaubą, trūkinėja. Kalbėti apie praeitį jam — sunkus išbandymas. Iki šiol vyras išgyvena baimę ir nenori būti įvardintas.
Aštuoniolikmetis į sovietinę kariuomenę buvo paimtas iš karto po mokslų profesinėje mokykloje — 1979 metų pavasarį. Tarnybą pradėjo Uzbekistano Samarkando karinėje mokykloje, dvi savaites praleido Kazachstane, iš kur buvo išsiųstas į Afganistaną, Kunduzą, tarnauti aviacijoje, malūnsparnių pulke.
Afganistane siautė žiema. Kraštas nepažįstamas. Klimatas — neįprastas.
Algis atsimena: pasistatė palapines, įsikasė į žemę, kad nekliudytų kulkos ir skeveldros. Visą laiką — karinė parengtis. Miegodavo su automatais, nenusirengę, tik nusiaudavo batus. Pagrindinis kuras ir statybinė medžiaga — dėžės nuo raketų.
Maudytis nebuvo kur, tik kartais prausdavosi pirtyje palapinėje. Kariai vaikščiodavo utėlėti.
Valgykla — lauko virtuvė. Ar lietus, ar saulė — valgė lauke. Algis pusantrų metų nematė lėkštės, tik savo katiliuką.
Prasidėjo ligos, gelta sirgo kas trečias-ketvirtas kareivis. Pasienio ligoninės Uzbekistane, Pakistane, Tadžikijoje buvo paverstos palapinių miesteliais, kur gulėjo sergantieji gelta. Į dezinteriją nelabai kas bekreipdavo dėmesio — įprasta. Trūko vandens. Ir tą patį atveždavo benzinvežiu, supildavo į gumines pūsles. Švaraus vandens trūko net karinėje ligoninėje.
Algiui teko būti šauliu, vykti į užduotis, gabenti sužeistuosius. Buvęs karys atsimena: 1980 metais du lakūnai gavo Sovietų Sąjungos didvyrio vardus. Vienas iš jų, po apdovanojimo praėjus dviem savaitėms, žuvo Algio akyse: blykstelėjo iš kalnų — į lėktuvą pataikė raketa.
Po pusantrų metų grįžusį iš karo Algį labiausiai žeisdavo klausimas: „Kiek žmonių nušovei?“
„Pagalvodavau: nuvažiuotum — pamatytum... Ten vaikai žaidžia su tikrais automatais. Sulaukę aštuoniolikos, jie neprašaus. Jie — tikėjimo fanatikai. Gina savo kraštą. Nupjaudavo galvas, prapjaudavo pilvus, galvas į pilvą sukišdavo...
Mes nebuvome įpratę prie smurto: jo nebūdavo laikraščiuose, televizijoje. Bet, mums, aštuoniolikmečiams, kuriems gyvenimas tik prasideda, teko tai iškęsti„.
Pavėlavo kreiptis į medikus
Neseniai Algis perskaitė amerikiečių mokslininkų išvadą: ekstremaliomis sąlygomis, kokiomis jam teko gyventi, jau po pusės metų sutrinka žmogaus psichika. Algis Afganistane išbuvo tris kartus ilgiau.
Grįžęs tikėjosi, kad viskas pasimirš... Anaiptol. Kuo toliau — tuo blogiau. Pradėjo vystytis potrauminis streso sindromas — pavėluota ar užsitęsusi reakcija į labai pavojingą įvykį, asmenybės deformacija. Nuo jos kenčia Vietnamo, Afganistano, Irako karo dalyviai.
Bet susirgęs vyras atsimušė į biurokratų sieną. Kelią į vienkartinę kompensaciją (5760 litų) jam užkerta po 25-erių metų nuo karo pradžios Afganistane išleistas Sveikatos apsaugos ministro įsakymas, pagal kurį dėl sveikatos sutrikimų į medikus privalėjo kreiptis praėjus penkeriems metams po tarnybos...
Dar išvažiuodamas iš Afganistano, karys štabo viršininkui pasirašė: jokių žinių apie Afganistaną neteiks.
„Negalėjau kreiptis į psichiatrus. Ką būčiau pasakęs: kad mane suluošino Afganistane? Ne tokius veikėjus į psichiatrinę uždarydavo. Man būtų kaulai subyrėję. Potrauminis streso sindromo diagnozė sovietiniais metais net nebuvo įtraukta į tuometinę psichikos ligų kvalifikaciją“, — sako buvęs karys.
Ir šiandien vyrą vargina įtampa, nemiga, košmariški sapnai, kuriuose vaizduotė sukuria vaizdus, neprilygstančius baisiausiems siaubo filmams.
Užburtas įstatymų ratas
Algis varto sukauptus dokumentus. Nukentėjusių nuo 1939— 1990 metų okupacijų asmens pažymėjimas, kariniai dokumentai, kuriuose pažymima, jog atsargos seržantas tikrai tarnavo Afganistane ir turi teisę į nustatytas lengvatas.
Pažymoje, 1990 metais išduotoje tuometinio Šiaulių miesto jungtinio karinio komisariato, rašoma, kad Algis atliko karinę tarnybą veikiančiosios armijos sudėtyje karinių veismų laikotarpiu, vykdant internacionalinę pareigą, būnant partizanų būriuose ir junginiuose nuo 1979 metų gruodžio 15 iki 1981 metų gegužės 19.
Tuometiniam Socialinio aprūpinimo skyriui skirtoje pažymoje nurodyta, kad tarnyba turi būti įtraukta į darbo stažą, skiriant pensiją lengvatinėmis sąlgomis. Vienas tarnybos mėnuo prilygintas trims mėnesiams.
Išsikovoti pašalpą Algis bandė ir teismo keliu. Teismas pripažino, kad iš dokumentų matyti, jog jis tarnavo ir turi visas teises į nustatytas lengvatas.
Dokumentai ir gydytojų apklausa parodė, kad pareiškėjui psichikos surikimas negalėjo išsivystyti įprastomis gyvenimo sąlygomis — tokio pobūdžio sutrikimai yra katastrofų arba karo veikmų metu patirtų išgyvenimų padariniai. Bet užburtas ratas užsidaro ties nelemtu įstatymu, pagal kurį vyras į medikus neva kreiptis per vėlai. Popierių krūva didžiulė, o verdiktas vienas — liga nesusijusi su tarnyba.
Vyras, pripažintas antros grupės invalidu, gyvena iš invalidumo pensijos. Ir kiekvieną kartą su baime eina į darbingumo lygį nustatančią komisiją.
2004 metais Algis buvo pripažintas nedarbingu, 2005 metais, kai buvo pripažintos 6 diagnozės, nustatytas 70 procentų nedarbingumas. Po metų, diagnozių skaičiui išaugus iki 8, vyro nedarbingumas sumažėjo iki 60 procentų. Algis liūdnai juokauja: vieną dieną, kai galbūt jau sėdės vežimėlyje, pagal dokumentus taps visiškai darbingas.
Pražudytas gyvenimas
Algis varto slapta Afganistane darytas nuotraukas: neryškias, pablukusias. Atsidūsta: dabartinės Lietuvos misijos Afganistane ir 1979— 1989 metų karo lyginti neįmanoma.
„Mes buvome okupantai... Ir dabar — ką beveiktų ten lietuviai ar kitos šalys, vis tiek bus įsibrovėliai. Jie ten nereikalingi. Čia — tik politika. Mūsų politikai kareivukus siunčia ne iš meilės afganams. Nors vienas seimūnas būtų gavęs sūnaus karstą, tokių idiotiškų įstatymų nebūtų.
Kuo mes skiriamės nuo dabartinių karių? Žūtis mūsų laikais buvo kasdienis įvykis. Žūdavo būrys, kūnai išdraskyti. Niekas nerankiodavo, kieno ranka ar koja. Cinko karstai mėnesiais stovėdavo saulėje — niekas po vieną ar kelis neskraidindavo.
Kai grįžau iš karo, parvežė mano kaimyną — vaikystės draugą, tarnavusį pusę metų. Nuėjau į laidotuves — per naktį budėjo kareiviai, kad neatidarytume karsto. Veždami į kapines, stabtelėjome prie karinio komisariato. Kad bent kas nors būtų išėjęs atiduoti pagarbos...„, — sudreba buvusio kario balsas.
Algis retai besutinka bendražygių. Sužino: mirė, nusižudė, degradavo, prasigėrė.
„Mano gyvenimas irgi pražudytas...“ Algis — vienišas, šeimos taip ir nesukūrė.
KARAS: Į karą buvo įtraukti ir jauni sovietų armijos kariai, ir jaunučiai afganai.
ATSAKYMAS: Paklaustas, ar mato dabarties misijų prasmę Irake ar Afganistane, buvęs karo dalyvis atsidūsta: „Dieve, mano, ką mes ten palikę? Ko mums ten reikia? O mus trėmė — kaip tremtinius“.
Jono TAMULIO nuotr.
PAJĖGOS: Malūnsparnių miškas sovietų bazėje.
BELAISVIAI: Karo belaisviai ir iš jų konfiskuoti ginklai.
KŪNAI: Žuvęs afganas. Ir afganai, ir sovietų karių kūnai tįsodavo palikti ant žemės.
TARNYBA: Aštuoniolikmetis šiaulietis su tarnybos draugais Afganistano kare.
Nuotr. iš kario archyvo nuotr.
