Naujausios
Buvo 2018-ųjų Vasario 16-oji. Tądien Joniškio Rotary klubo iniciatyva perduota materialinė parama vienam Ukrainos savanorių karių batalionui. Suvienytomis jėgomis joniškiečiai ukrainiečiams perdavė du naudotus greitosios medicinos pagalbos automobilius „Hunday“, kuriuos pirko aukciono būdu, ir į juos pridėjo būtinosios medicininės įrangos.
Joniškio rotariečiai su Mariupolio (Ukraina) gyventojais, nukentėjusiais nuo karo, susipažino 2016-aisiais. Jau tada imta domėtis, kuo galėtų palengvinti ukrainiečių dalią ir ėmė jiems ruošti humanitarinę pagalbą. Tada į Ukrainą, padedant VšĮ Joniškio ligoninei, išsiųsta neįgaliesiems skirtų vežimėlių, medikamentų. 2017-aisiais draugišką pagalbos ranką ir paramą Ukrainos savanoriams ištiesė verslininkas Henrikas Mikalkėnas, padėjęs Lietuvoje surasti įvairių atsarginių detalių transporto priemonėms. Ir nuo tada ta užsimezgusi draugystė tęsiasi – pirmadienį į Ukrainą iš Joniškio „Rotary“ klubo ir bičiulių dėka išvežta dar viena svarbi paramos siunta.
Jau tada, prieš ketverius metus, mūsų rajono savivaldybė Lietuvos savivaldybių asociacijoje minima kaip pavyzdinė, kur Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programai įgyvendinti jėgas suvienija verslo, „Rotary“ klubo ir viešosios įstaigos atstovai.
Joniškiečių surinktą paramą tada perėmė Ukrainos vieno bataliono savanoriai. Tarp jų buvo ir Kostantinas – jau spėjęs 1,5 metų pakariauti ir išsigydyti kūnui karo paliktas žaizdas. Ukrainoje verslą vystantis vyras uždirbtais pinigais iki šiol, nuo pat 2013-ųjų, remia Ukrainos kariuomenę.
– Kostantinai, suprantame, kad situacija keičiasi nuolat. Tačiau savaitgalio TV žiniose Kijevas įvardintas kaip vienas dabar saugiausių. Kaip yra išties?
– Taip, kai kituose miestuose, kaip Kijevo srityje esančiuose Gostomelyje, Bučoje likusi tik suniokota žemė, Kijeve tylu. Kol kas. Bet mes neieškom patogumų, saugumo, nesislapstom.
– Aš jau galvojau, kad pas jus nebėra ryšio, kad subombarduotos visos mobilaus ryšio stotys…
– Taip, bombarduoja. Bando mus atskirti nuo pasaulio, vienus nuo kitų. Tačiau mūsų specialistai greitai tokių pažeistų stočių darbą atnaujina keisdami raktines pozicijas ir sugadintą įrangą nauja. Rezervų išsaugoti ryšį turime daug. Ir jis kol kas idealus. Kijeviečiai savo mobiliuosiuose telefonuose turi parsisiuntę mobilią programėlę, per kurią gauna daug reikalingos informacijos iš Vyriausybės, kaip elgtis. Mobiliose programėlėse žmonės buriasi į grupes ir taip pat dalinasi turima informacija.
– Kokia įprasta dabar kijeviečių diena?
– Žmonės susitelkę kaip niekada. Kiekvienas randa, kaip gali padėti reguliariai armijai ar savanorių batalionams. Atskiros žmonių grupės patruliuoja, saugo, stebi atskiras Kijevo miesto dalis, kas vyksta, ir informuoja mūsų ginkluotąsias pajėgas. Ginti ir saugoti mūsų sostinę iš šalies Rytų atvyko nemažos atsinaujinusios savanorių pajėgos, aplink Kijevą išdėstytos priešlėktuvinės gynybos pajėgos.
Tiesa, kai kurios privačios kavinukės veikia – kavos čia visiems išverda. Turi už ką susimokėti – aukoji į puodelį, neturi – vaišinkis. Aš sakau, kad Putinas šiame kare padarė vieną gerą darbą – suvienijo mūsų tautą. Vaikų darželiai, mokyklos dėl saugumo nedirba, niekas nevaikšto į darbą, išskyrus būtinąsias tarnybas – ugniagesius-gelbėtojus, policijos pareigūnus, miesto komunalininkus…
– Kokia situacija maisto prekių parduotuvėse? Netrūkstat būtiniausių maisto produktų?
– Kol kas tokios problemos nėra. Aš gyvenu priemiestyje. Mūsų vietovėje gyvena 37 suaugę žmonės ir 50 vaikų. Čia gyvena ir armėnai, ir serbai, buvę restoranų savininkai, direktoriai, trys rusų šeimos. Niekas neišvyko, kas išėjo kariauti už Ukrainos nepriklausomybę, kas renka pinigus ukrainiečių armijai. Jei kuris išsiruošia į miestą, tai maisto produktų priperka visai mūsų gyvenvietei. Kas parveža sviesto, kas grikių… Parduotuvėse visko po truputį yra, lentynos tikrai ne tuščios, pagrindinių produktų tikrai yra. Su duona prasčiau. Bet karo metu ir ją galima kuo nors pakeisti. Pavyzdžiui, bulvėmis.
– Kur nakvojat? Slėptuvėse?
– Tokio reikalo nėra. Į slėptuves žmonės renkasi tik sulaukę Vyriausybės pranešimų ar sutartinio aliarmo signalo. Kol kas nakvoti slėptuvėse būtinybės nėra.
– Ar daug žmonių išvyksta iš Kijevo?
– Taip, emigruoja daug. Net prorusiški gyventojai bėga ne į Rusiją, o į Europą. Mūsų žmonės glaudžiasi Vakarų Ukrainoje, išvažiuoja į Ispaniją, Graikiją, Lenkiją… Vyrai išveža, saugiai įkuria savo šeimas ir grįžta į karą. Aš pats turiu į Latviją pas draugus išvežti savo nėščią dukrą. Tačiau labai daug žmonių likę, niekur nesiruošia trauktis.
– Internete plinta ir labai daug melagienų, kurias sunku atskirti nuo tikrų. Mačiau vaizdo įrašą, kad iškastoje trašėjoje vienas šalia kito guldomi rankų darbo karstai su žuvusiųjų kūnais…
– Tai vienas iš melagienų pavyzdžių. Mes savo žuvusiųjų broliškuose kapuose nelaidojame. Mūsų didvyrius laidoja jų šeimos valstybės lėšomis. Žinoma, prieš tai, jei reikalinga, atliekama analizė, DNR. Daug fake naujienų ir apie mūsų Prezidentą. Apie politiką nekalbėkime, bet jis niekur neišbėgo ir šiuo sunkiu laiku sugebėjo suvienyti tautą.
– O kaip su Ukrainą užpuolusio priešo kareiviais? Ar tiesa, kad jų kūnus renka patys ukrainiečiai?
– Būna. Tokiais atvejais priešo žuvusius kareivius talpiname refrižeratoriuose – izoterminiuose traukinio vagonuose, turinčiuose termoizoliacinės medžiagos apvalkalą ir šaldymo įrenginį.
– Kostantinai,vis tik kokia pagalba dabar yra svarbiausia? Ar ji pakankama iš Europos?
– Žinoma, norėtųsi didesnės ir konkretesnės paramos – daugiau ginkluotės, neskraidymo zonos virš Ukrainos nustatymo… Žinoma, nesitikėjome, kad ginti Ukrainos susirinks tiek savanorių iš liaudies, todėl trūkstame avalynės, neperšaunamų liemenių, šalmų,racijų, ryšio priemonių. Tačiau labai reikalinga ir technika.
– Jei jau prakalbome apie techniką, sakykite, kokių klaidų ateityje reiktų vengti tiekiant paramą transporto priemonėmis?
– Mums kaip niekada dabar labai trūksta mikroautobusų, visureigių, pikapų… Ir nėra kur jų įsigyti. Kaip minėjau, nesitikėjom, kad armija turi tiek daug rezervo iš tautos, savanorių. Anksčiau esam daug gavę tokios technikos, kuri tik pervažiavus sieną iškart gedo… Todėl, jei jau nusprendžiama Ukrainą paremti technika, geriau jau mažiau automobilių skirti, bet gerus.
– Ačiū, Kostantinai, už skirtą brangų laiką. Slava Ukraini!
– Heroiam slava!
