
Naujausios
Karalystė trinktelėjo. Kas laukia Lietuvos?
Po referendumo Didžiojoje Britanijoje kasdien daugėja spekuliacijų dėl rezultatų: atšaukti, perbalsuoti, ignoruoti ir panašių. Vieni britai – tarsi po sunkių pagirių, rodos, tik dabar suprato, už ką iš tiesų balsavo. Kiti britai jau daužo emigrantus, tyčiojasi iš jų vaikų ir varo juos „namo“. Ar Europos Sąjungos biurokratija, politinis valstybių elitas išgirdo trenksmą ir imsis pokyčių, ar tik tūptelėjo ir laukia – o gal praeis? Kas laukia Lietuvos ir jos piliečių – ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir čia, vienoje iš dviejų Lietuvų?
EPA-ELTA nuotr.
IŠĖJIMAS: Britai nutarė palikti ES, nepaisant perspėjimų, kad Jungtinei Karalystei gresia mokėjimo balanso krizė, o finansinis stabilumas šalyje gali būti sugriautas. Buvo skelbiama, kad „Brexit“ atveju šalies bendrojo vidaus produkto nuosmukis prilygtų 4,3 tūkstančio svarų (6,1 tūkst. dolerių) kiekvienos britų šeimos metinių pajamų nuosmukiui.
Dvaro intrigėlė peraugo į didžiulę krizę
Didžioji Britanija Europos Sąjungai pasakė „atia“ ir tarsi pati to išsigando. Politinis lošėjas nenumatė kelių ėjimų į priekį, tuo pasinaudojo populistai, ir Didžioji Britanija per naktį prarado tiek pinigų, kiek ji į Europos Sąjungos biudžetą sumoka per penkiolika metų. Ir Didžiojoje Britanijoje, ir Lietuvoje – panašus atotrūkis procentais tarp turtingųjų ir mažas pajamas gaunančių žmonių. Panašūs ir populistai. Kas laukia Lietuvos?
Apie tai kalbamės su Gintautu MAŽEIKIU, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Socialinės ir politinės teorijos katedros vedėju, profesoriumi, filosofu.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
– Kodėl apskritai įvyko „Brexit“?
– Žodis „Brexit“ buvo sukurtas pagal Graikijos analogą dėl išstojimo iš Europos Sąjungos (ES) ir, kažkuria prasme, kopijavo graikų idėjas. „Brexit“ šalininkė pirmiausia buvo Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partija ir jos lyderis Naidželas Fareidžas. Jis vienas kažin ar labai daug būtų pasiekęs, tačiau prie šios partijos prisijungė buvęs Londono meras Boris Džonsonas, valdančiosios Konservatorių partijos narys. Jis metė iššūkį tos pačios Konservatorių partijos lyderiui – premjerui Deividui Kameronui. Prasidėjo vidinės rūmų intrigos tarp B. Džonsono ir D. Kamerono.
D. Kameronas, norėdamas kaip nors nustumti B. Džonsoną į šoną, kol jo paties nenustūmė iš premjero posto, sugalvojo nelaukti, kol marginali Nepriklausomybės partija, kuri kažin ar apskritai būtų pajėgusi surengti referendumą, pats inicijavo referendumo skelbimą dėl Didžiosios Britanijos narystės Europos Sąjungoje.
Dėl mažos rūmų intrigos jam niekas nepranašavo jokios audros, bet dabar, kai „Brexit“ įvyko, tai laikoma kvailiausia D. Kamerono idėja. Pradėjo griūti ne tik Europos Sąjunga, bet ir pati Didžioji Britanija.
– Ar britai tebuvo tik statistai kažkieno scenarijuje? Ar eiliniai britai neturėjo savo tikslų?
– Nėra visai taip. Nepriklausomybės partija buvo išrinkta į Europos Parlamentą (EP). Tai, kad nacionalistai yra išrenkami į EP, nors agituoja už išstojimą iš ES – ne pirmiena. Lietuvoje taip pat aptiksime tokių euroskeptikų ir tarp buvusių sąjūdiečių ir kitų politikų. Kiekviena šalis turi savo euroskeptikų, ir jų procentas yra nemažas. Paprastai tai nėra laikoma blogybe, nes euroskeptikai kritikuoja vadinamuosius eurobiurokratus. Diskusija tarp eurobiurokratų ir euroskeptikų, manomai, sukuria tam tikrą sveikesnę diskusinę aplinką.
Europos Parlamentas ir yra laikomas eurobiurokratų šaltiniu – tai milžiniškas biurokratų kiekis su didžiuliais atlyginimais ir pinigų kiekiais, tai labai brangus dalykas. Be to, Europos Parlamentas labai mažai dirba, tik patvirtina techninius dokumentus – įvairius reglamentus, kaip kas turėtų elgtis, kada turėtų melžti karves ar ravėti daržus. Tokių reglamentų EP priima labai daug.
Žinoma, EP yra ir daug politinių reikalų, kurių mes nematome ir mums ne visada pranešama, nes europarlamentarai dažniausiai yra labai atitolę nuo liaudies. EP komisarai, komisijos bendradarbiauja su bankais, šalių institucijomis ir jų vadovybėmis ir neturi jokio santykio su Europos Sąjungos piliečiais. Štai dėl to juos ir kritikuoja euroskeptikai, ir įvairios partijos.
Iki šių metų tos euroskeptikų ir eurobiurokratų įtampos nekritikavo, nes visi manė, kad tai yra normalu. Bet staiga vidinė britų intriga, neturinti jokių ekonominių, demografinių ir kitokių prielaidų, išskyrus savo vidinius egoistinius lūkesčius, virsta „Brexit“ su visomis pasekmėmis.
Tik 3,5 procento laimi euroskeptikai, ir Didžioji Britanija pagal jų įstatymus turi palikti Europos Sąjungą. Tai jau yra nuspręsta ir aimanos, kad galėtų taip nebūti, nepagrįstos, nes nėra jokio kito sprendimo, išskyrus šį.
– Byra ne tik ES, bet ir pati Jungtinė Karalystė. Kaip tai vertinti?
– Balsavimas vyko labai kontrastingai. Europos Sąjunga yra sudaryta iš tam tikrų autonomijų. Pavyzdžiui, apie 60 procentų škotų balsavo už ES. Škotai ir taip visada demonstravo didelį savo separatizmą, škotai turi savo parlamentą, savo svarus sterlingų, todėl turi pagrindo blokuoti referendumo rezultatus.
Panašiai laikosi Šiaurės Airija, kuri parlamente atvirai pradeda kalbėti apie jungimąsi prie Airijos.
Dar viena Anglijos teritorija – Gibraltaras, esanti tarp Ispanijos ir Afrikos. Gibraltaras taip pat pasakė norą likti ES ir turi savo nostalgiją, savo intenciją jungtis prie Ispanijos. Ispanija mielai paimtų šią teritoriją, ginčija šitos teritorijos priklausomybę Anglijai. Tai neabejotinai pakurstys dar aibę įtampų.
– Europos žemėlapis gali pasikeisti?
– Pavyzdžiui, Nepriklausomybės partija neturi jokių ateities planų, neturi vizijos, kaip turi vystytis ekonomika – jie iš viso negalvoja apie tai. Po „Brexit“ Britanijoje niekas nežino, ką daryti.
– O Europos Sąjunga žino?
– Nelabai. Yra Europos Sąjungos sutarties, kuri atstoja Konstituciją, 50-as punktas, jis numato, kaip turi vykti atsiskyrimas. Bet premjeras D. Kameronas, supratęs savo padėties kvailumą, paskelbė apie atsistatydinimą, ir Didžioji Britanija neturi nuolatinio premjero, kuris turėtų pateikti prašymą dėl išstojimo. Didžioji Britanija nori laimėti laiko, nes nėra pasirengusi tokiai diskusijai su ES, nėra pasiruošusi net savo viduje diskutuoti.
Elitai, valdantys Didžiąją Britaniją, net negalvojo apie jokį atsiskyrimą nuo ES, todėl taip pat nėra pasiruošę nei retorikos, nei procedūrų, nei valios, kad šis atsiskyrimas įvyktų. Todėl sąmyšis gali tęstis iki lapkričio, kol bus išrinktas naujas premjeras, arba gerokai ilgiau.
Didžiojoje Britanijoje vyksta politinis chaosas, kuris laipsniškai perauga į ekonominį chaosą. Ir bent jau ekspertai pastebėjo, kad per vieną parą Didžioji Britanija dėl valiutų svyravimo prarado lėšų daugiau, nei sumoka per 15 metų Europos Sąjungai. Taigi tie, kurie argumentavo, kad Britanija galėtų finansiškai laimėti, mato, kad pasekmės yra pačios blogiausios – bent jau kol kas.
Ekonomistai sako, kad blogiausia yra būtent neapibrėžtis. Jeigu būtų tam tikra apibrėžtis, rinkos žinotų, kaip reaguoti, o dabar egzistuoja tik sąmyšio būsena, nors Didžiojoje Britanijoje buvo įprasta, kad viskas vyksta pagal seniai nusistovėjusias taisykles. Todėl chaosas ten yra net didesnis nei tada, kai jau būtų pasirašyti kokie nors atsiskyrimo dokumentai.
– Kokios pamokos Lietuvai iš britų referendumo?
– Lietuvoje referendumo įstatymas yra žymiai sudėtingesnis nei Didžiojoje Britanijoje, todėl Lietuvoje toks mažas procentas persvaros labai mažai ką būtų reiškęs.
Referendumai tampa populistiniu instrumentu. Daug žmonių, kurie neturi nei reikiamo išsilavinimo, nei supratimo, ką jie veikia politikoje, reaguoja labai emocingai – vieną dieną jie balsuoja vienaip, o kitą dieną jie teigia, kad balsuotų kitaip.
Referendumų idėja yra labai mitologizuota: tauta pareiškė! Nors ta tauta tėra populizmo mišinys su žiniasklaida. Todėl dabar Didžiojoje Britanijoje apklausos rodo, kad daugybė žmonių, kurie balsavo už išstojimą, yra labai išsigandę ir norėtų balsuoti kitaip. Bet referendumo kiekvieną dieną negalima rengti ir savo nuomonės keitinėti. Taigi požiūris į referendumus turėtų būti labiau atsakingas.
Žiniasklaida turi aktyviau demaskuoti politikus, kurie užsiiminėja populizmu – ekonomiškai, teisiškai nepatvirtintų, neįrodomų dalykų teigimu. Kai žmonėms sako – pakelsime atlyginimus, pensijas, nutiesime milžiniškus kelius ar tiltus, nors tam neturi jokių galimybių, tai rodo, kad tas politikas yra populistas.
– Britanijoje didžiulės žirklės tarp turtingųjų ir mažas pajamas gaunančiųjų „įkirpo“ labai skaudžiai visai šaliai. Lietuvoje taip pat egzistuoja didžiulis atotrūkis. Kam gali „įkirpti“ lietuviškos žirklės?
– Analitikai pastebi, kad Britanijoje tarp didžiausias ir mažiausias pajamas gaunančiųjų „žirklės“ yra ne pagal pinigų skaičių, o pagal procentus, yra panašios į Baltijos šalis. Tai reiškia, kad mūsų socialinės įtampos, nepasitenkinimas institucijų arba „baltųjų apykaklių“ veikla yra labai panašus kaip Didžiojoje Britanijoje.
Nepasitikėjimas politine valdžia, nepasitikėjimas elitais, džiaugsmas dėl įvairių elitų nelaimių yra labai panašūs ir Lietuvoje, ir Didžiojoje Britanijoje. Tai reiškia, kad visada gali atsirasti politinė partija, kuri manipuliuos elitų kritika ir žmonės mielai palaikys tokius populistų šūkius.
Redakcijos archyvo nuotr.
ĮTAMPA: Profesoriaus Gintauto Mažeikio teigimu, socialinė įtampa, nepasitenkinimas valdžia yra labai panašūs ir Didžiojoje Britanijoje, ir Baltijos šalyse. Tai yra terpė veikti populistams.
Politinis elitas moka už tai, kad negirdi kitos pusės
LNK (ELTA) nuotr.
Aušra MALDEIKIENĖ
Ekonomistė
maldeikiene.lt
Referendumo rezultatai Didžiojoje Britanijoje palaidojo viltį, kad Europa susivienys amžiams. Manau, kad nacionalizmas Europos Sąjungoje (ES), vis dar neatsigavusioje po 2008–2010 metų ekonominės ir vėlesnės euro bei valstybių skolų krizių, tik stiprės.
Jau artimiausiais metais Europą ištiks vis aštresnės pietų–šiaurės ir senosios–naujosios Europų krizės. Naujosios narės (visų pirma Lenkija, Vengrija ir Čekija) nervingai kovos su ES migrantų politika, taip tikėdamosi ir išsaugoti ES paramą, kuria maitinasi šių šalių ekonominis ir politinis elitas, ir darbo vietas; Danija ir Švedija sieks panašios sutarties su ES, kaip ją paliekanti Britanija; sustiprės separatistiniai judėjimai.
Ekonominės britų išėjimo pasekmės irgi bus nelengvos. Atėjo valanda, kai elitui reikės pradėti mokėti už tai, kad ilgus metus negirdėjo kitos pusės aimanų ir nematė jų nuoskaudų. Patinka tai ar ne, bet viskas pasikeitė iš esmės. Ir ne kokia nors Rusija čia kalta, kaltas valdančio elito kurtumas ir aklumas.
Agresyvi Europos politinio elito retorika, šiaurės kreditorių bandymas visas savo problemas spręsti pietų kaimynų sąskaita (iki krizės visi lošė ir laimėdavo kartu, ar ne?) pakirto tai, kas ilgus metus formavo Europos Sąjungos stiprybę – jos tautų solidarumą. Būtent tai, jog globalizacijos ir mokslo pažangos nauda bei finansų ir skolų krizės našta pasidalinta nesolidariai, galiausiai ir lėmė prasidedantį Europos Sąjungos byrėjimą, net jeigu to labai nesinori pripažinti (...).
Europos Sąjunga gimė ne tiek kaip ekonominis, kiek politinis projektas, kuriuo bandyta pažaboti nuolatinius konfliktus tarp Prancūzijos ir Vokietijos. Ir būtent politikoje ilgus metus slėpėsi jos sėkmė, kurios vaisiais pasinaudojome ir mes. (Ir tai buvo puikiausia, kas su mumis galėjo nutikti!)
Vis dėlto ilgainiui nugalėjo ekonomizmas, o politinis ir kultūrinis Europos veidas buvo pritemdytas (...).
Kai prieš ketvirtį amžiaus pakilome kovai už savo nepriklausomybę ir laisvę, mūsų gyvenimus vedė meditatyvusis pradas. Laisvė buvo paskelbta galutiniu tikslu, ir daugumai sutinkant prisiimti galimus praradimus ir aukas, laimėjome Nepriklausomą Lietuvą.
Deja, jau labai greit Nepriklausomybė buvo privatizuota tų, kurie godesni turto ar valdžios. Palaipsniui susiformavo dvi Lietuvos.
Viena jų nuolat išdidžiai kartoja, kad visi, kurie tikrai darbštūs ir protingi, tampa turtingi, o neturtas esą parodo tik žmogaus tingumą ir primityvumą. Ši Lietuva arogantiškai skaičiuoja ir demonstruoja savo turtus, pašaipiai žvelgdama į ne tokią sėkmingą daugumą.
Kiti – jų minios – nuoširdžiai dirbdami, net ir labai ilgas valandas, vis sunkiau suveda galus, ir dar yra verčiami klausytis pašaipų, kad tas jų gyvenimas tik todėl toks, kad jie nelabai ko išties ir verti.
Taip darbštaus sąžiningo darbuotojo skurdas, kurį itin dažnai lemia socialinė tikrovė, palaipsniui visuomenės sąmonėje nužeminamas, o atlikus tokį mąstymo judesį, nebereikia ieškoti ir išeities.
Lietuvos gyvenime šiandien toks paviršutiniškas pragmatiškas tikrovės vertinimas yra tiek įprastas ir toks viską užgožiantis, kad bet kokia kalba apie bendrystę ir solidarumą prilyginama mažų mažiausiai komunizmo ideologijos skleidimui. O tai reiškia viena – šalis, dar negavusi laisvės, kuri yra visų ir visiems, parado savo meditatyvines galias, ir jeigu tuoj pat neatbus, greit praras ir Nepriklausomybę. Ir ją pasiims ne pikta kaimynė, o godus ir lėkštas Lietuvos elitas (...).
O dabar prisiminkim studentus, ant grindinio palapinėse prie Lietuvos Vyriausybės durų protestuojančius dėl naujojo Darbo kodekso bei arogantiškus Lietuvos Premjero žodžius. Premjeras abejoja, ar studentai supranta, koks nuostabus dalykas yra tas naujas patvirtintas Lietuvos darbo kodeksas, kuris, jo nuomone, net sukurs naują Lietuvos veidą.
Ką sako studentai? Jie kartoja vieną paprastą žinią – apie brangų gyvenimą. Galima tai suprasti ir kaip per dideles kainas ir per mažus atlygius, bet galima suvokti ir giliau – kaip žinią, kad ne vien darbu gyvas žmogus, o tiksliau vien darbu gyvas tik vergas ar katorgininkas. Žmogus visada daugiau negu jo darbas.
Premjeras žada daugiau darbo vietų, kurias kažkokiu mistiniu būdu pagimdys teisinis dokumentas.
Daug naujų, labai menkai apmokamų darbo vietų nespręs nė vienos tikros Lietuvos (o ir daugumos europiečių) problemos.
Jas gali padėti spręsti tik nauja, solidarumu ir bendryste paremta politika. Bėda tik ta, kad šios pamatinės visuomenių išlikimo vertybės per pastaruosius dešimtmečius tiek paniekintos, kad jų atgaivinimas pareikalaus arba itin didelių pastangų, arba masinės katastrofos.
Britai siunčia ženklą ir lietuviams
Europos Parlamento narys Valentinas MAZURONIS sako, kad Lietuvai svarbūs geri santykiai su Didžiąja Britanija, nes ten gyvena daug mūsų šalies piliečių.
– Ar jau kolegos britai Europos Parlamente kraunasi daiktus namo?
– Kol kas nemačiau. Manau, kad tai turėtų greitai įvykti, ypač su Nepriklausomybės partijos nariais, dirbančiais Europos Parlamente, todėl, kad jie pasiekė savo tikslą ir būtų logiška, kad jie pirmiausia trauktųsi iš Europos Parlamento.
Britų pasirinkimas – silpninantis Europos Sąjungą žingsnis ir labai nenaudingas Lietuvai, todėl, kad prarandame Europos Parlamente rimtą Lietuvos partnerį, su kuriuo dažnai nuomonės sutapdavo.
Britai, sprendžiant iš to, kad dabar susigriebta, priėmė sprendimą vedini emocijų. Reikia džiaugtis, kad mes esame tokioje bendrijoje, kur galima laisvo apsisprendimo galimybė. Tai rodo, kad Europos Sąjunga yra tikrai demokratinė, savanoriška sąjunga. O britai niekur nedings – jie išliks Europos, pasaulio valstybe, politiškai, ekonomiškai stipri valstybė.
Lietuvai svarbūs geri santykiai su Didžiąja Britanija, nes ten gyvena nemaža dalis mūsų piliečių.
– Kokią žinią Lietuvos politikams siunčia Didžiosios Britanijos referendumo rezultatai?
– Darbo partija rinksimės į posėdį, kaip valdančiosios daugumos partneriai, reikia priimti sprendimus, kad Lietuvos valdžia pasirūpintų piliečiais, gyvenančiais Didžiojoje Britanijoje, kad jų gyvenimo sąlygos ten nepablogėtų.
Sunku pasakyti, kiek toje šalyje gyvena mūsų piliečių, vieni šaltiniai teigia, kad apie 150 tūkstančių, kiti, kad apie 300 tūkstančių. Jų šeimų nariai dar yra likę Lietuvoje ir reikia, kad tie žmonės nenukentėtų.
– Vis garsiau sakoma, kad „Brexit“ – tai britų protestas prieš eurobiurokratus, nesuvaldytą imigrantų krizę, nes Londonas jau ir taip yra tapęs nebritišku miestu.
– Priežasčių, kodėl britai būtent taip pasirinko, yra daug. Imigrantų politika erzina daugelį Europos šalių žmonių.
Europos Sąjunga po britų sprendimų pasikeitė neabejotinai. Europos Sąjungos vadovybė, kitos institucijos turi suvokti, kad negalima ignoruoti, kaip pastaruoju metu buvo ignoruojama kitų valstybių nuomonė ir dėl pabėgėlių kvotų, ir dėl kitų dalykų.
Manau, kad daugelį klausimų Europos Sąjunga turi peržiūrėti, pasimokyti, suprasti, įsiklausyti į šalių piliečių nuomones.
Manau, kad ir Lietuvoje yra pavojinga tendencija – didelis atotrūkis, didelės „žirklės“ tarp pasiturinčių ir žemiausias pajamas turinčių žmonių. Kai naujoji Lietuvos finansų ministrė pareiškia, kad negalima kelti atlyginimų, o reikia įvesti naujus mokesčius – tai labai blogos tendencijos. Po britų referendumo rezultatų taip saldžiai miegoti nebegalima.
– Gal tai ne miegas, o arogantiškas „baltųjų apykaklių“ pliaukšėjimas bizūnu vergų panosėje?
– Tai yra manymas, kad sprendimus galima priiminėti nepaisant žmonių. Ženklas, kad reikia atsipeikėti, jau duotas.
Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
POKYČIAI: Europarlamentaras Valentinas Mazuronis sako, kad po referendumo Europa jau pasikeitė.