Kapinėse verda gyvenimas

Ka­pi­nė­se ver­da gy­ve­ni­mas

Ap­si­lan­ky­ti Šiau­lių mies­to K. Do­ne­lai­čio ka­pi­nė­se pa­ska­ti­no skai­ty­to­jo skam­bu­tis. Ato­kio­je mies­to vie­to­je esan­čioms ka­pi­nėms, pa­sak jo, trūks­ta šei­mi­nin­kiš­kos ran­kos.

Am­ži­no­jo poil­sio vie­to­je nuo ry­to iki vė­ly­vos va­lan­dos ver­da gy­ve­ni­mas su sa­vo di­des­nė­mis ar ma­žes­nė­mis pro­ble­mo­mis.

Edi­ta KARK­LE­LIE­NĖ

edita@skrastas.lt

Kaip au­tost­ra­da

Sau­lė­tos die­nos vi­dur­die­nis. Ka­pi­nė­se dar­by­me­tis: kaž­kur gir­dė­ti pjaus­to­mo ak­mens gar­sai, pro ša­lį su van­dens skli­di­nais lais­ty­tu­vais sku­ba gar­baus am­žiaus žmo­nės, an­tai mo­te­rys ant ka­po so­di­na gė­les, ant to­lė­liau esan­čios ka­pa­vie­tės ly­gi­na­mas juo­dže­mis.

Su­tik­tas po­nas Pet­ras pa­sa­ko­ja į ka­pi­nes at­vyks­tan­tis po ke­lis sy­kius per sa­vai­tę: gy­ve­na to­je pa­čio­je K. Do­ne­lai­čio gat­vė­je.

Žmo­gus pa­sa­ko­jo, kad prie ka­pi­nių įreng­to­je au­to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mo aikš­te­lė­je vė­les­niu me­tu vi­sa­da pri­va­žiuo­ja jau­ni­mo: iki pa­ry­čių čia gro­ja mu­zi­ka, gir­di­si juo­kas ir rė­ka­vi­mai. Nak­ti­nės or­gi­jos am­ži­no­jo poil­sio vie­tos pa­šo­nė­je drums­čia ra­my­bę ne tik mi­ru­sie­siems, bet ir gat­vės gy­ven­to­jams.

Ką jau­nuo­liai vei­kia ka­pi­nių aikš­te­lė­je, šiau­lie­tis pa­sa­ky­ti ne­ga­li, ne­ži­no. Įta­ria, kad svai­gi­na­si. Bė­da, kad į ato­kią vie­tą po­li­ci­ja la­bai re­tai už­su­ka.

Šiau­lie­tį dar la­biau pik­ti­na po pa­čias K. Do­ne­lai­čio ka­pi­nes „it ko­kia au­tost­ra­da kiau­rą die­ną zu­jan­tys au­to­mo­bi­liai“.

„Žmo­nės įsi­gud­ri­no prie pat sa­vo ar­ti­mų­jų ka­po pri­va­žiuo­ti, ne­no­ri priei­ti pės­čio­mis. Ka­pi­nių ke­liu­kais va­žiuo­ja taip, kad net dul­ka“, – sa­ko Pet­ras.

Ne­be­li­ko gė­lių par­da­vė­jų

Gar­baus am­žiaus šiau­lie­tė Tat­ja­na į ka­pi­nes at­vy­ko tak­si au­to­mo­bi­liu. Sa­ko, va­žiuo­tų 5-ojo marš­ru­to au­to­bu­su, bet, kad jis tik kar­tą per va­lan­dą kur­suo­ja.

Dar sun­kiau sa­vait­ga­liais, nes už ke­lių šim­tų met­rų nuo ka­pi­nių su­sto­jan­tis „penk­tu­kas“ ne­va­žiuo­ja, tad į ka­pi­nes ten­ka klam­po­ti iš Pra­mo­nės gat­vės.

Po­nia Tat­ja­na sa­vo ar­ti­muo­sius K. Do­ne­lai­čio ka­pi­nė­se lan­ko be­maž pen­kias de­šim­tis me­tų. Jos aky­se ka­pi­nės ne sy­kį kei­tė­si: ka­dai­se bu­vo dau­giau me­džių, pa­skui jie bu­vo iš­re­tin­ti.

Mo­te­ris pa­si­gen­da ir gė­lių par­da­vė­jų, anks­čiau nuo pat anks­ty­vo ry­to iki va­ka­ro sto­vė­da­vu­sių prie ka­pi­nių pa­grin­di­nių var­tų.

Tat­ja­na pa­ste­bė­jo, kad iš­ny­kus par­da­vė­jams su­ma­žė­jo ir gė­lių va­gys­čių nuo ka­pų. Iki tol, sa­ko, va­ka­re pa­so­di­nęs, ry­te jau ras­da­vai tuš­čias duo­be­les.

La­pai ant ka­pa­vie­čių

Ka­pi­nėse plu­ša se­se­rys Zi­ta Al­mins­kie­nė ir Re­gi­na Ti­ši­nie­nė. Tvar­ko tė­vų ka­pą.

Mo­te­rys tu­ri pa­sta­bų dėl ka­pi­nių me­džių. Už­ver­tu­sios gal­vas žiū­ri į pa­šo­nė­je au­gan­čią, ta­čiau dėl se­nu­mo sun­kiai la­pus be­sprog­di­nan­čią lie­pą. Ma­no, kad tą me­dį rei­kė­tų pjau­ti.

„Pa­žiū­rė­ki­te, kiek ka­pi­nė­se me­džių. Ru­de­nį neį­ma­no­ma su­spė­ti la­pus šluo­ti“, – ran­ka mos­te­li po­nia Zi­ta. Ta­čiau pro­ble­ma ne tik la­pai – me­džių šak­nys iš­kil­no­ju­sios ir ka­pų bor­te­lius.

Šne­kios se­se­rys K. Do­ne­lai­čio ka­pi­nes pa­ly­gi­na su Gin­kū­nų ka­pi­nė­mis. Pas­ta­ro­sio­se me­džių, ter­šian­čių ka­pa­vie­tes, be­veik nė­ra.

Baks­te­li į tvo­rą

Ar­vy­das Ra­čas, Šiau­liuo­se pa­gar­sė­jęs ka­lė­di­nė­mis gir­lian­do­mis tvis­kan­čio na­mo šei­mi­nin­kas, džiau­gia­si pa­sta­rai­siais me­tais ka­pi­nė­se įves­ta tvar­ka: pri­sta­ty­ta kon­tei­ne­rių, tvar­kin­gi ta­ke­liai, lais­ty­ti skir­tas van­duo, ra­ki­na­mi įva­žia­vi­mo var­tai, lai­ku pjau­na­ma žo­lė, krū­mai.

Gal de­rė­tų pa­si­rū­pin­ti nuo 1958 me­tų vei­kian­čias ka­pi­nes juo­sian­čia be­to­ni­ne tvo­ra, ku­ri vie­to­mis su­kly­pu­si, vie­to­mis su­ski­lu­si, o ki­tur ir vi­sai nu­griu­vu­si.

Ap­leis­ti ka­pai už­lai­do­ja­mi

Pa­vaikš­čio­ję po 4 300 ka­pa­vie­čių tu­rin­čias ka­pi­nes, at­ran­da­me ir ne­ma­žai žo­lė­mis apau­gu­sių ap­leis­tų ka­pa­vie­čių.

Sa­vi­val­dy­bės spren­di­mu, ly­giai me­tus ieš­ko­ma ne­pri­žiū­ri­mo­se ka­pa­vie­tė­se pa­lai­do­tų žmo­nių ar­ti­mų­jų. Neat­si­ra­dus jiems, ap­leis­to­se ka­pa­vie­tė­se lei­džia­ma lai­do­ti nau­jus mi­ru­siuo­sius.

Per­nai bu­vo su­skai­čiuo­ta, kad ne­pri­žiū­ri­mų ka­pa­vie­čių K. Do­ne­lai­čio ka­pi­nė­se yra apie 130. Pas­kel­bus paieš­ką, ke­lių de­šim­čių mi­ru­sių­jų ar­ti­mie­ji at­si­ra­do.

Dar­bas ge­na dar­bą

Vi­sų Šiau­lių mies­to ka­pi­nių prie­žiū­ra rū­pi­na­si UAB „Eco­ser­vi­se pro­jek­tai“. Ka­pi­nių va­do­vė Vai­da Bu­ra­čie­nė sa­ko, kad pa­ste­bė­ji­mų dėl ka­pi­nių tvar­ky­mo su­lau­kia ko­ne kas­dien. Ir vi­si jie pa­na­šūs, ko­kius „Šiau­lių kraš­tui“ pa­mi­nė­jo pa­šne­ko­vai.

V. Bu­ra­čie­nė pa­ti­ki­no, jog yra da­ro­ma mak­si­ma­liai vis­kas, kad ka­pi­nė­se bū­tų tvar­kin­ga ir gra­žu.

Va­do­vė in­for­muo­ja, kad Sa­vi­val­dy­bė yra nu­ma­čiu­si ka­pi­nių tvo­ros re­mon­tą. Net­ru­kus tu­rė­tų bū­ti pra­de­da­mi at­nau­jin­ti ir ka­pi­nių ta­ke­liai.

Bir­že­lio 5-ąją, tuo­jau po Tė­vo die­nos, ka­pi­nė­se bus pjau­na­mi me­džiai. Ka­pa­vie­tes pri­žiū­rin­tiems žmo­nėms pa­ka­ko pa­ra­šy­ti pa­reiš­ki­mą, kad jiems truk­dan­tis me­dis bū­tų nu­pjau­tas.

Pa­si­gen­da žmo­giš­ku­mo

V. Bu­ra­čie­nė tu­ri prie­kaiš­tų ir pa­tiems mi­ru­sių­jų ka­pus lan­kan­tiems gy­ven­to­jams.

Di­džiau­sia pro­ble­ma – au­to­mo­bi­liai, ku­riems „tik spėk var­tus ati­da­ri­nė­ti“.

„Vie­ni sa­ko ve­žan­tys že­mių mai­šus, ki­ti ak­me­nį, dau­gu­ma per lan­gą mo­juo­ja neį­ga­lio­jo pa­žy­mė­ji­mu. Mes ne po­li­ci­ja, tik­rin­ti ba­ga­ži­nių ir do­ku­men­tų ne­ga­li­me, to­dėl ten­ka pa­si­ti­kė­ti“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Ji įta­ria, kad di­de­lė da­lis neį­ga­lių­jų pa­žy­mė­ji­mų, ku­rie pa­gal ka­pi­nių tai­syk­les at­ve­ria var­tus į ka­pi­nių te­ri­to­ri­ją, nė­ra tik­ri.

Liūd­niau­sia, anot V. Bu­ra­čie­nės, kad pri­va­žiuo­da­mi prie pat sa­vo ar­ti­mų­jų ka­pų žmo­nės ne­re­tai sve­ti­mų ka­pa­vie­čių bor­te­lius ap­ga­di­na ir ki­to­kių ei­bių pri­da­ro.

„Į ka­pi­nių te­ri­to­ri­ją tu­rė­tų įva­žiuo­ti tik žmo­nės, tu­rin­tys ju­dė­ji­mo ne­ga­lią. Siū­lė­me tai Sa­vi­val­dy­bei. Kol kas spren­di­mo nė­ra“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Ir sim­bo­li­nis įva­žia­vi­mo mo­kes­tis su­draus­min­tų, ma­no V. Bu­ra­čie­nė.

Ne­men­ka pro­ble­ma ir šiukš­lės bei ža­lio­sios at­lie­kos, ku­rias ka­pus pri­žiū­rin­tys ar­ti­mie­ji „pa­sle­pia“ ir po kai­my­ni­nio ka­po me­de­liu, ir ka­pi­nių pa­kraš­čiuo­se au­gan­čiuo­se krū­muo­se.

Va­do­vę ste­bi­na žmo­nių el­ge­sys: juk įmo­nė nu­pir­ko ne­di­de­lių plas­ti­ki­nių kon­tei­ne­rių, ku­riuos ga­li­ma bū­tų nu­si­temp­ti ir prie sa­vo ar­ti­mų­jų ka­po, o bai­gus dar­bus su­grą­žin­ti ant ta­ko!

„Da­bar yra taip: nu­pjo­vė žmo­nės nuo ka­pa­vie­tės tu­jas ir su­ki­šo į krū­mus, prie ku­rių šiukš­lia­ve­žė ne­pri­va­žiuo­ja. Dar­bi­nin­kai tuos krū­mus iš­va­lė, o po ke­lių die­nų – nau­jas šiukš­ly­nas“, – į ne­tvar­ką baks­te­li pa­šne­ko­vė.

V. Bu­ra­čie­nė pa­si­gen­da žmo­nių at­sa­kin­gu­mo – ne­jau­gi sun­ku šiukš­les iki ar­ti­miau­sio kon­tei­ne­rio pa­nė­šė­ti.

O tie­sa to­kia: mi­ru­sių­jų mies­te­ly­je ver­da gy­ve­ni­mas. Ka­pi­nes pri­žiū­ri ir ka­pus tvar­ko gy­vie­ji, ir jų bū­na vi­so­kių, tad ir pro­ble­mos įvai­rios.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

K. Do­ne­lai­čio ka­pi­nės, žmo­nių žo­džiais, pa­nė­šė­ja į au­tost­ra­dą, kur tie­siog zu­ja au­to­mo­bi­liai.

Se­se­rys Zi­ta Al­mins­kie­nė (kai­rė­je) ir Re­gi­na Ti­ši­nie­nė sa­ko me­tai iš me­tų ko­vo­jan­čios su lie­pa, ku­ri ru­de­niop tė­vų ka­pą la­pais tie­siog už­klo­ja.

Šiau­lie­tis Ar­vy­das Ra­čas pre­ten­zi­jų ka­pi­nių pri­žiū­rė­to­jams ne­tu­ri, kar­tais tik pa­si­gen­da lan­ky­to­jų są­mo­nin­gu­mo.

UAB „Eco­ser­vi­se pro­jek­tai“ Šiau­lių mies­to ka­pi­nių va­do­vė Vai­da Bu­ra­čie­nė pa­ža­dė­jo, jog bū­ti­nie­ji dar­bai K. Do­ne­lai­čio ka­pi­nė­se ne­tru­kus tu­rė­tų pra­si­dė­ti.

Ka­pi­nių tai­syk­lės ga­lio­ja. Bet ar ga­lio­ja?

Ka­pi­nių tvo­rai tik­rai rei­ka­lin­ga grei­to­ji pa­gal­ba.

Ap­leis­ti ka­pai.