Kalniuko žmonės: tegul valdžia nulipa nuo kalno

Kalniuko žmonės: tegul valdžia nulipa nuo kalno

Kal­niu­ko žmo­nės: te­gul val­džia nu­li­pa nuo kal­no

Šiau­liuo­se Kal­niu­ko ra­jo­nas – se­niau­sias mies­to ra­jo­nas. Jis įsi­ter­pęs tarp pa­grin­di­nės eis­mo ar­te­ri­jos Til­žės gat­vės ir Talk­šos eže­ro, čia gy­ve­na apie 2 000 mies­tie­čių. Už­su­ki į Kal­niu­ką ir pa­ten­ki lyg į su­sto­ju­sį de­šimt­me­čiais lai­ką. Ki­tur dy­go nau­ji pa­sta­tai, dau­giaaukš­čiai na­mai, o čia ra­si ir šim­ta­me­čių me­di­nu­kų.

Vie­ni Kal­niu­ko žmo­nės ti­ki­na, jog čia ypa­tin­ga au­ra ir ge­riau­sia vie­ta, ki­ti pik­ti­na­si, jog val­džios yra už­mirš­ti.

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ruta@skrastas.lt

Kal­niu­ko le­gen­da

Į Kal­niu­ką su­ka­me su Vi­liu­mi Pu­ro­nu, mies­to is­to­ri­jos ir le­gen­dų ži­no­vu.

„Ko­dėl Kal­niu­kas, kai čia iš tie­sų že­mu­ma, dau­ba?“ – pa­ts klau­sia ir ti­ki­na, jog „Kal­niu­kas nė­ra iš pirš­to iš­lauž­tas“.

Šio­je vie­to­je is­to­riš­kai po le­dyn­me­čio išil­gai eže­ro pa­kran­tės bu­vo su­si­for­ma­vęs ozas, iš jo iš­li­kę trys kal­vos.

Tad da­bar vie­no­je Kal­niu­ko pu­sė­je – kal­niu­kas su se­no­sio­mis Šiau­lių ka­pi­nė­mis, ki­to­je – va­di­na­ma­sis Vin­gau­do kal­nas su se­no­sio­mis liu­te­ro­nų ka­pi­nai­tė­mis. O tre­čio­ji Kal­niu­ko kal­va bu­vo be­veik nu­kas­ta XIX am­žiaus vi­du­ry­je tie­siant Tilžės–Rygos plen­tą.

„Ga­li­ma dėl to pa­dū­sau­ti, bet Kal­niu­kas va­di­no­si Kal­niu­ku ir po to, kai bu­vo vi­sai nu­skus­tas, – sa­ko V. Pu­ro­nas. – Gy­ven­vie­tė pra­dė­jo plės­tis su odos fab­ri­kų at­si­ra­di­mu, XIX am­žiaus pa­bai­go­je čia kė­lė­si gy­ven­ti Fren­ke­lio fab­ri­ko ir Nu­ro­ko fab­ri­ko dar­bi­nin­kai. Šian­dien at­ro­do, jog čia nie­ko įdo­maus ne­ma­to­me, o iš tie­sų Kal­niu­kas vib­ruo­ja la­bai įdo­mia praei­ti­mi.“

Kaž­ka­da Kal­niu­kas bu­vęs ne tik ozas, bet ir iš vi­sų pu­sių ap­sup­tas van­de­niu. Čia ty­vu­lia­vo ne tik Talk­šos, bet ir Vinkš­nos eže­ras.

„Stra­te­giš­kai tai bu­vo la­bai nau­din­ga pir­mie­siems gy­ven­to­jams – ga­lė­jo lai­ky­ti sa­vo ka­riuo­me­nę, gin­tis nuo prie­šų, o že­mės lie­žu­vis tarp eže­rų mai­ti­no žmo­nes. Tad drįs­tu sa­ky­ti, jog Kal­niu­kas yra ir vie­na iš svar­biau­sių mies­to šak­nų“, – priei­na prie iš­va­dos Vi­lius.

Pats daug sen­ti­men­tų Kal­niu­kui jau­čia. At­gi­mi­mo me­tais čia nuo Są­jū­džio bu­vo iš­rink­tas de­pu­ta­tu į pir­mo­sios ka­den­ci­jos mies­to Ta­ry­bą. Ta­da suor­ga­ni­za­vo ir pir­mą­jį Kal­niu­ko ko­mi­te­tą.

„Aš dau­gia­bu­čių žmo­gus, o čia – in­di­vi­dua­lių pri­va­čių na­mų gy­ven­to­jai, jų pro­ble­mos vi­sai ki­tos: ir tua­le­tuo­se mu­sės zir­zia, ir ka­na­li­za­ci­ja ne­pra­ves­ta, ir kai­my­nai ne ten tvo­rą už­tvė­rė. Iš di­džiau­sių gar­sia­kal­bių iš­rin­ko­me ko­mi­te­tą rei­ka­lams ju­din­ti. Man be­li­ko tik juos „pra­muš­ti“ Sa­vi­val­dy­bė­je,“ – pri­si­me­na V. Pu­ro­nas

Net kai ne­be­bu­vo mies­to Ta­ry­bos na­rys, su­lauk­da­vęs pra­šy­mų pa­dė­ti.

„Po­li­ti­kai tuo­met jau bu­vo pra­dė­ti rink­ti pa­gal par­ti­jų są­ra­šus, o ne pa­gal ra­jo­nų ir gat­vių apy­gar­das, tad nuo žmo­nių tik at­si­mu­ši­nė­da­vo“, – pa­ly­gi­na skir­tin­gas po­li­ti­nes pa­tir­tis.

Jo nuo­mo­ne, Kal­niu­ko gy­ven­to­jai iš­si­ski­ria sės­lu­mu. Čia dau­giau gy­ve­na „gry­ni šiau­lie­čiai“ – vie­nos šei­mos ke­lios kar­tos. Iš vie­nos Kal­niu­ko gy­ven­to­jos yra gir­dė­jęs is­to­ri­ją apie jos se­ne­lį, Kal­niu­ko gy­ven­to­ją, tar­na­vu­sį gra­fui Zu­bo­vui. Se­ne­lis bu­vo „peč­ku­rys“ ir tu­rė­jo už­duo­tį slėp­ti už­draus­tą li­te­ra­tū­rą. Kai už­griu­vo žan­da­rai, gra­fo pa­lie­pi­mu ją spė­jo su­de­gin­ti.

„Už tai gra­fas da­vė 100 rub­lių ir lie­pė 100 me­tų ty­lė­ti, ka­dan­gi tiek me­tų jau praė­jo, tai kal­niš­kė ga­lė­jo tą is­to­ri­ją man at­skleis­ti“, – šmaikš­tau­ja V. Pu­ro­nas.

Tu­ris­tų cent­ras

Kal­niu­ko vi­du­ry­je vei­kia Jau­nų­jų tu­ris­tų cent­ras, ku­rį lan­ko 300 vai­kų. Di­rek­to­rius Ro­mual­das Pe­le­nis sa­ko, jog Kal­niu­ko at­mos­fe­ra yra drau­giš­ka ir ra­mi: „Mū­sų san­ty­kiai su gy­ven­to­jais – kai­my­niš­ki.“

Di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja Ge­no­vai­tė Be­lec­kai­tė daug me­tų čia dir­ba, pa­me­na, jog anks­čiau tė­vai bai­min­da­vo­si vai­kus į leis­ti į Kal­niu­ko ra­jo­ną.

„Per tris­de­šimt me­tų čia dir­bu, ir nė­ra jo­kio in­ci­den­to bu­vę, – tei­gia ji. – Kal­niu­ko vai­kai pas mus atei­na, yra ir tu­ris­tų, ir orien­ta­ci­nin­kų, žie­mą sli­di­nė­ja­me ant eže­ro. Iš Kal­niu­ko yra išau­gęs gar­su­sis orien­ta­ci­nin­kas Ro­kas Vait­kus, at­sto­va­vęs Lie­tu­vos jau­ni­mo olim­pi­nei ko­man­dai.“

Cent­rą lan­kan­tys vai­kai ir kraš­to­ty­ra už­sii­ma. Tar­mių me­tų pro­ga da­rė ty­ri­mą, no­rė­jo su­ži­no­ti, aukš­tai­čiams ar že­mai­čiams sa­ve pri­ski­ria Kal­niu­ko gy­ven­to­jai.

„Paaiš­kė­jo, kad dau­gu­ma sa­ve lai­ko aukš­tai­čiais“, – tei­gia G. Be­lec­kai­tė.

Dir­ba sve­ti­mo­se ša­ly­se

Kal­niu­ką išil­gai ker­tan­čio­je Ry­gos gat­vė­je iš res­tau­ruo­to me­di­nio na­mo išei­na vy­ras. Pa­si­la­bi­na­me, su­tin­ka pa­si­kal­bė­ti. Kal­niu­ke gy­ve­na nuo vai­kys­tės.

„Mū­sų na­mui – 110 me­tų, res­tau­ra­vo­me, o kaž­ka­da jis pri­klau­sė to­kiam pul­ki­nin­kui Po­vy­liui, – pa­sa­ko­ja Jo­nas. – Trys šei­mos gy­ve­na­me, čia ir ma­no 84 me­tų tė­vas gy­ve­na. Džiau­giuo­si, kad čia gy­ve­nu – šian­dien tai ra­mus ge­ras ra­jo­nas, se­niau tik kiek ki­to­kį įvaiz­dį tu­rė­jo.“

Ne vie­nas na­mas yra res­tau­ruo­ja­mas, į Kal­niu­ką at­si­ke­lia nau­ji žmo­nės.

„Van­den­tie­kį, ka­na­li­za­ci­ją tu­ri­me – 80 pro­cen­tų na­mų yra pri­si­jun­gę, neį­si­ve­dė gal tik tie, ku­rie iš pa­šal­pų gy­ve­na, da­bar at­ves ir du­jas“, – pa­si­džiau­gia vy­ras.

Jo­nas yra sta­ty­bi­nin­kas, dir­bo už­sie­ny­je: Ang­li­jo­je, Nor­ve­gi­jo­je, Bel­gi­jo­je.

„Grį­žau prieš pus­me­tį, ne­be­no­rė­čiau vėl iš­va­žiuo­ti, bet nė­ra šan­sų čia įsi­dar­bin­ti – nor­ma­lios al­gos nė­ra. Už dy­ką, aiš­ku, ga­li dar­bo ras­ti, – iro­ni­zuo­ja. – Jei­gu val­džia nie­ko ne­siims ir bus, kaip da­bar yra, tai vi­si iš­va­žiuos.“

Jis pa­brė­žia, jog Lie­tu­vo­je la­biau­siai trūks­ta pa­gar­bos žmo­gui.

„Kai už­sie­ny­je pa­dir­bi, ma­tai, kaip ta­ve ger­bia už dar­bą. O čia žiū­ri, kaip į ver­gą,– pa­ly­gi­na. – Rei­kia su­pras­ti, kad dir­ban­tį žmo­gų tu­ri ver­tin­ti, sau­go­ti. Bet darb­da­viams ge­riau tin­ka iš­gė­ri­nė­jan­tis žmo­gus, nes jis nė bal­so ne­pa­kels, o jei­gu rei­kės, ga­lė­si jį bet ka­da at­leis­ti.“

Pats yra ke­tu­rių vai­kų tė­vas. Du vai­kai – Šiau­liuo­se, du – už­sie­ny­je.

„Vie­nas sū­nus stu­di­ja­vo Da­ni­jo­je, gy­ve­no ir Vo­kie­ti­jo­je, pa­si­rin­ko grįž­ti į Lie­tu­vą. Gal­vo­jo, kad čia bus ge­riau, bet da­bar tuo abe­jo­ja“, – sa­ko tė­vas.

Ki­tas kal­niš­kis Vac­lo­vas Šta­bo­kas pa­sa­ko­ja, jog te­ko dirb­ti Ang­li­jo­je.

„Esu pla­taus pro­fi­lio vai­ruo­to­jas: ir eks­ka­va­to­ri­nin­ku, ir au­to­bu­so vai­ruo­to­ju dir­bau, – sa­ko vy­ras. – Gau­da­vo 350 sva­rų per sa­vai­tę – tiek, kiek čia per mė­ne­sį gau­na. Tai kaip jau­ni­mas neiš­va­žiuos. Aš su­grį­žau, bet abi ma­no duk­ros – Ang­li­jo­je.“

Al­fon­sas Kun­ku­lis, ku­rį su­tin­ka­me Irk­la­vi­mo ba­zė­je, pri­si­sta­to ba­zės dar­bi­nin­ku. Ki­lęs iš Kal­niu­ko, čia au­gęs, spor­ta­vęs, irk­la­vęs.

Tė­vai iš čia iš­si­kel­ti tu­rė­jo, nes na­mą bu­vo sa­va­va­liš­kai pa­si­sta­tę.

„Da­vė mums bu­tą, o na­mą nu­grio­vė ir že­mę irk­la­vi­mo ba­zei ati­da­vė, – pa­sa­ko­ja vy­ras. – Irk­la­vi­mo ba­zei jau per 60 me­tų, bet da­bar sta­tys nau­ją ba­zę, o čia šio­je vie­to­je gal ko­kie vieš­bu­čiai bus.“

Jam taip pat bu­vo te­kę iš­va­žiuo­ti į už­sie­nį. „Da­ni­jo­je tris me­tus dir­bau sta­ty­bi­nius dar­bus, par­va­žia­vau, nes pen­si­ja čia pat“,– sa­ko Al­fon­sas.

Jis pa­ly­gi­na, jog gy­ve­ni­mas Da­ni­jo­je ir Lie­tu­vo­je ski­ria­si „kaip die­na ir nak­tis“.

„Vis­kas ski­ria­si: dar­bo są­ly­gos, at­ly­gi­ni­mas, žmo­gaus ger­bi­mas, – pa­brė­žia vy­ras. – Ten darb­da­vys į ta­ve žiū­ri, kaip į sa­vą žmo­gų, jei­gu esi ne pi­jo­kas ir ne tin­gi­nys. Da­nai vi­sus mo­kes­čius sten­gia­si mo­kė­ti ir pi­ni­gai tik per ban­ką ei­na – vals­ty­bė tu­ri pi­ni­gus ma­ty­ti.“

Re­to­riš­kai klau­sia: „Ka­da pas mus taip bus? Ka­da val­džia nuo sa­vo vir­šū­nės nu­si­leis ir su­pras, kad rei­kia at­si­gręž­ti į žmo­gų? Juk vi­si ge­ri dar­bi­nin­kai jau iš­va­žia­vo. Iš dar­bo bir­žos žmo­nes mums at­siun­čia, tai re­tas ku­ris mo­ka dirb­ti.“

Jis svars­to, kad ne­ži­nia, ką rei­kia rink­ti į val­džią, kad kas pa­si­keis­tų.

„Vis atei­na da­ry­ti per­mai­nų, bet kad toms per­mai­noms nė­ra pa­si­ruo­šę“, – kri­ti­kuo­ja dar­bi­nin­kas.

Pir­mo­ji se­niū­nai­tė – dau­gia­vai­kė ma­ma

Dai­va Ra­lie­nė bu­vo iš­rink­ta pir­mą­ja Kal­niu­ko se­niū­nai­te. Be­veik dve­jus me­tus dir­bo vi­suo­me­ni­niais pa­grin­dais, bet at­si­sta­ty­di­no.

„Ma­no di­de­lė šei­ma, – sa­ko po­nia Dai­va. – Esu še­šių vai­kų – pen­kių duk­rų ir sū­naus – ma­ma. Vie­ną jau iš­lei­dau į gy­ve­ni­mą, o pen­ki dar su ma­ni­mi“.

Jau­niau­sia­i duk­rai – tre­ji me­tai. Vy­riau­sia­i – 25 me­tai, ji pa­ti jau dvie­jų vai­kų ma­ma.

Se­niū­nai­te tap­ti įkal­bi­no vy­riau­sia duk­ra. At­sis­ta­ty­di­no, kai pa­ma­tė, jog ne­bes­pė­ja ir šei­ma, ir vi­suo­me­ni­niais rei­ka­lais rū­pin­tis. Dar svei­ka­ta su­šlu­ba­vo.

„Bet kai ku­rias pro­ble­mas iš­spren­dė­me, – pa­si­džiau­gia ji. – Rin­ko­me pa­ra­šus ir pa­sie­kė­me, kad Kal­niu­ko užei­gos ba­re bū­tų ap­ri­bo­ta al­ko­ho­lio pre­ky­ba – ne­be­lei­džia­ma al­ko­ho­lio iš­si­neš­ti. Anks­čiau bai­su, kas dė­jo­si – nak­ti­mis triukš­mas, muš­ty­nės. Dar iš­si­rei­ka­la­vo­me, kad gat­vė­se grei­čio ri­bo­ji­mo ženk­lai bū­tų pa­sta­ty­ti – au­to­mo­bi­liai ne­be­laks­to“.

Sa­vi­val­dy­bės ne­pa­vy­ko iš­pra­šy­ti tik vai­kų žai­di­mų aikš­te­lės.

„Vis dau­giau jau­nų šei­mų į Kal­niu­ką ke­lia­si gy­ven­ti, vai­kų yra, ma­mos su ve­ži­mu­kais va­ži­nė­ja. Vi­sos no­rė­jo­me tos aikš­te­lės“, – tei­gia dau­gia­vai­kė ma­ma.

Kal­niu­kas, jos žo­džiais, ge­ras ra­jo­nas šei­moms su vai­kais gy­ven­ti – vis­kas po ran­ka: dar­že­lis, mo­kyk­los, čia pat mies­to cent­ras, ša­lia eže­ras.

„Aš as­me­niš­kai nie­kuo ne­si­skun­džiu: kai­my­nai ge­ri, vie­ni ke­tu­ris vai­kus au­gi­na, ki­ti – du vai­kus, ma­no paau­gę vai­kai ir Tu­ris­tų cent­rą lan­ko, ir Irk­la­vi­mo ba­zę – Kal­niu­ke va­sa­rą vai­kams ypač yra kas veik­ti“, – sa­ko D. Ra­lie­nė.

Nors ne­bė­ra se­niū­nai­tė, žmo­nės jai skam­bi­na dėl įvai­rių rei­ka­lų.

„Ra­jo­nui se­niū­nai­tis rei­ka­lin­gas, žmo­nėms in­for­ma­ci­jos rei­kia, nė­ra leng­va, bet la­bai svar­bu bend­ruo­me­nę su­bur­ti, kad Kal­niu­ko rei­ka­lai spręs­tų­si, – sa­ko ji. – Da­bar kal­bi­nu sa­vo vy­riau­sią­ duk­rą, kad ei­tų į se­niū­nai­čius.“

Ka­na­li­za­ci­ja – ne vi­siems pa­gal ki­še­nę

Iki šiol Kal­niu­kui ak­tua­li nuo­te­kų pro­ble­ma. Van­den­tie­kio ir nuo­te­kų tink­lai prieš sep­ty­ne­rius me­tus bu­vo nu­ties­ti, bet iki šiol ne vi­si gy­ven­to­jai prie jų yra pri­si­jun­gę.

„Bran­giai kai­nuo­ja pri­si­jun­gi­mas, mū­sų šei­ma ne­bū­tų įsten­gu­si, bet mums, kaip dau­gia­vai­kei šei­mai, van­den­tie­kį ne­mo­ka­mai įve­dė, o šie­met pa­te­ko­me į pro­jek­tą, pa­gal ku­rį Sa­vi­val­dy­bė ne­mo­ka­mai pri­jungs ir prie ka­na­li­za­ci­jos tink­lų, la­bai to lau­kia­me“, – pa­si­da­li­ja D. Ra­lie­nė.

Kad pro­ble­ma ak­tua­li, ak­vaiz­džiai pa­tys pa­ma­tė­me: Kal­niu­ko pa­kraš­ty­je iš vie­no kie­mo išei­na ki­bi­ru ne­ši­nas vy­ras ir šliūkš­te­lė­ja pa­pla­vas į krū­mus.

Ne­no­rė­ju­si įsi­var­dy­ti gy­ven­to­ja pik­ti­no­si, jog ne­su­lau­kia Sa­vi­val­dy­bės pa­ra­mos įsi­ves­ti ka­na­li­za­ci­ją.

„Ei­siu aiš­kin­tis, – pa­ti­ki­na. – Kas iš to, kad gat­vė­je tink­lai pa­klo­ti, eu­ro­pi­nius pi­ni­gus iš­lei­do, bet iki na­mo neat­ve­dė, nie­kam ne­rū­pi­me – mes čia už­mirš­ti. Na­mas šim­ta­me­tis, čia ir ma­no se­ne­liai, ir tė­vai gy­ve­no, da­bar ke­tu­rios šei­mos gy­ve­na­me. Ne­sa­me tur­tuo­liai, nė­ra iš ko pri­si­jung­ti, dar ir prie­sta­tą rei­kia sta­ty­ti, nes juk rei­kia kaž­kur vo­nią ir tua­le­tą įreng­ti, o vie­tos nė­ra.“

Tu­ri ir par­duo­tu­vę

Kal­niu­ko gy­ven­to­jai tu­ri „sa­vo“ par­duo­tu­vę – ties Aukš­to­sios ir Til­žės gat­vių san­kir­ta. Prie­šais, ki­to­je Til­žės gat­vės pu­sė­je, iš­ki­lo di­die­ji pre­ky­bos cent­rai. Kaip ma­ža par­duo­tu­vė at­si­lai­ko?

„Dar at­si­spi­ria­me, tu­ri­me sa­vo nuo­la­ti­nius klien­tus, ku­rie mums iš­ti­ki­mi, – sa­ko par­duo­tu­vės „Ai­bė“ ve­dė­ja Da­nu­tė Že­gu­nie­nė. – Žmo­nės at­si­rin­ko, kur ei­ti. Kal­niu­ko žmo­nės sa­ko, jog jiems pas mus ir įpras­ta, ir kai­nos ge­ros.“

Bet ne­sle­pia, jog dirb­ti yra su­dė­tin­ga. Val­džia tu­rė­tų ska­tin­ti smul­kų­jį vers­lą, kad šis at­si­lai­ky­tų prieš gi­gan­tus. Ne­di­de­lė­je par­duo­tu­vė­je dir­ba 10 dar­buo­to­jų. Jos pra­na­šu­mas tas, kad kiek­vie­nas pir­kė­jas čia yra kaip sa­vas žmo­gus.

„Su par­da­vė­jo­mis pa­si­šne­ka, jos ži­no, ir kaip kam se­ka­si, ir kas ką per­ka, ko kam rei­kia. Bū­na, kad vy­rui pa­sa­ko, jog duo­nos ne­be­pir­ki­te, nes žmo­na jau nu­pir­ko“, – pa­sa­ko­ja pre­ky­bi­nin­kė.

Pir­kė­jų yra vi­so­kių, bet dau­gu­ma vis ieš­ko, kas pi­giau, ieš­ko ak­ci­jų.

„Žmo­nėms sun­ku pra­gy­ven­ti, gy­ve­na nuo al­gos iki al­gos, nuo pa­šal­pos iki pa­šal­pos. La­bai jau­čia­me, ka­da gau­na pa­šal­pas – ta­da jau ir ža­lios mė­sy­tės dau­giau už­si­per­ka, ir ki­tų pro­duk­tų“, – sa­ko par­duo­tu­vės ve­dė­ja.

Pa­ti su šei­ma gy­ve­na Šim­šė­je. Kal­niu­ke, par­duo­tu­vė­je, dir­ba jau de­šimt me­tų.

„Mes su vy­ru nie­ka­da ne­gal­vo­jo­me iš­va­žiuo­ti į už­sie­nį dirb­ti – esa­me pa­trio­tai, mū­sų gi­mi­nės taip pat neiš­si­laks­tė po už­sie­nius, – pa­brė­žia po­nia Da­nu­tė. – Mes vi­si – dir­ban­tys. Ma­no vy­ras dir­ba du dar­bus, o už­sie­ny­je, jei­gu dirb­tų, aiš­ku, už­tek­tų vie­no dar­bo.“

Tik Šiau­liuo­se, jos nuo­mo­ne, jau­ni­mui ma­žai per­spek­ty­vų. Nes­le­pia, jog duk­rą ska­tins stu­di­juo­ti Vil­niu­je ar už­sie­ny­je.

„Šiau­liuo­se rei­kia kur­ti dar­bo vie­tas, pa­trauk­lias jau­ni­mui, kad ne­be­si­verž­tų į už­sie­nį, – tei­gia pa­šne­ko­vė. – Da­bar neį­ma­no­ma jau­nam žmo­gui ras­ti ge­riau ap­mo­ka­mo dar­bo, o jau­ni­mas no­ri dau­giau už­dirb­ti.“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Vac­lo­vas Šta­bo­kas sa­ko, jog gy­ve­na na­me, ku­ris bu­vo sta­ty­tas ka­ro be­lais­vių.

Kal­niu­kas lyg at­ski­ras mies­te­lis, tu­ri ir pa­grin­di­nę gat­vę – Ry­gos gat­vę.

Kal­niu­ko gy­ven­vie­tė kū­rė­si Talk­šos eže­ro pa­kran­tė­je.

Vi­lius Pu­ro­nas sa­ko, jog Kal­niu­kas – ta vie­ta, iš ku­rios mies­tas „ta­po mies­tu“. Pats jam jau­čia daug sen­ti­men­tų, nes At­gi­mi­mo me­tais bu­vo Kal­niu­ko de­pu­ta­tas.

Kal­ne­lis su liu­te­ro­nų ka­pi­nai­tė­mis – va­di­na­ma­sis Vin­gau­do kal­nas. Tai vie­na iš bu­vu­sio ozo kal­vų.

Jau­nų­jų tu­ris­tų cent­ro di­rek­to­rius Ro­mual­das Pe­le­nis ir jo pa­va­duo­to­ja Ge­no­vai­tė Be­lec­kai­tė sa­ko, jog iš Kal­niu­ko vai­kų išau­go gar­sių spor­ti­nin­kų.

Šimt­ame­čia­me na­me gy­ve­nan­tis Jo­nas, sta­ty­bi­nin­kas, prieš pus­me­tį grį­žo iš dar­bų už­sie­ny­je ir ne­be­no­rė­tų iš­va­žiuo­ti: „Džiau­giuo­si, kad Kal­niu­ke gy­ve­nu, čia ra­mu, ge­ra, bet nė­ra šan­sų įsi­dar­bin­ti, gau­ti ge­rą at­ly­gi­ni­mą, tik už dy­ką ga­li ras­ti dar­bo.“

Kal­niu­ko pa­šo­nė­je, Talk­šos eže­ro pa­kran­tė­je, irk­la­vi­mo ba­zės vaiz­das ne­si­kei­čia jau dau­giau nei še­šis de­šimt­me­čius.

Al­fon­sas Kun­ku­lis, Irk­la­vi­mo ba­zės dar­bi­nin­kas, tu­ri dar­bo pa­tir­ties Da­ni­jo­je ir ly­gi­na: „Nuo Lie­tu­vos vis­kas ski­ria­si kaip die­na nuo nak­ties.“

Dai­va Ra­lie­nė, še­šių vai­kų ma­ma, bu­vu­si pir­mo­ji Kal­niu­ko se­niū­nai­tė, džiau­gia­si, jog kai ku­rias pro­ble­mas pa­vy­ko iš­spręs­ti: al­ko­ho­liu pre­kiau­jan­tis ba­ras su­tram­dy­tas, gat­vė­se eis­mo grei­tis ri­bo­ja­mas.

Par­duo­tu­vės ve­dė­ja Da­nu­tė Že­gu­nie­nė sa­ko, jog pa­gal pir­kė­jus jau­čia, kad žmo­nės gy­ve­na nuo al­gos iki al­gos, nuo pa­šal­pos iki pa­šal­pos.

Kal­niu­ko ži­bin­tas.