Naujausios
KĄ NORITE RASTI PO KALĖDŲ EGLUTE?
Kalėdų žvirblis ant šakos, išmalda – savoje valstybėje
Ką norėtumėte rasti po Kalėdų eglute? Ar šiltas ir jaukus apsikabinimas gali būti Kalėdų dovana? O žvirblio čirškimas krintant pirmajam sniegui? Ar dovana būtinai turi kainuoti pinigų? O ko palinkėtumėme dovanų savo šaliai, savo miestui artėjančiais 2016 metais?
„Šiaulių kraštas“ pradeda šventinį rašinių ciklą „Ką norite rasti po eglute?“ su žinomu Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktoriumi, fotomenininku, ilgamečiu „Šiaulių krašto“ bendradarbiu, nuolatiniu laikraščio skaitytoju, redakcinės kolegijos nariu Juozu BINDOKU.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
– Svarbu gyvenime, kad tavęs kažkas lauktų, – įsitikinęs J. Bindokas. – Ne tik per šventes. Kasdien. Nuostabu, kai namuose vyro laukia žmona, tėvo ir mamos – vaikai. Tai labai tikri dalykai.
Manęs, pavyzdžiui, labai laukia ir trys šunys, dvidešimt žvirblių, laukia senas kovas ant obels šakos. Meti kovui sūrio gabaliuką, o paukštis jau senas, ne iš karto pamato dovaną, pasižvalgo ir tingiai nusileidžia pasiimti kąsnelio.
Šunys laukia ryto, kad galėtų mus pradžiuginti. Jie laukia, kol pasikeis mūsų kvėpavimas ir jie supras, kad mes jau prabudome. Tada jie reikalauja dėmesio ir tavo gerumo.
Labai svarbu, kad kas nors gyvenime tavęs lauktų. Linkiu, kad kiekvienas žmogus turėtų tą, kuris jo laukia.
– Ką tik suvaidinote premjerinį spektaklį „Meilė po guobomis“. Lietuvoje buvo tik du šio spektaklio pastatymai ir abu – Šiaulių teatre. Prie teatro pasiūlei pasodinti guobos medį – kaip simbolį šiam spektakliui.
– Aš vienintelis iš aktorių vaidinu abiejuose pastatymuose. Pasiūliau pasodinti antrąją guobą kaip paminklą antram spektakliui. Gal kada nors bus trečia guoba ar guobų alėja?
Atminimas yra svarbi mūsų gyvenimo dalis.
Pirmoji teatro sodelio guoba pasodinta pirmajam šios pjesės pastatymui Šiaulių dramos teatre 1979 metais atminti. Guobą pasodino spektaklio žiūrovas, atrodo, šimtojo spektaklio „Meilė po guobomis“ proga. Jo paties gyvenimas buvo artimas spektaklyje vaizduojamoms peripetijoms.
– Ko palinkėtumėte Lietuvai rasti po eglute?
– Pagarbos savo žmonėms! Kas per šalis, kuri 40 metų sąžiningai ištarnavusiam aktoriumi teatre žmogui nemoka net 300 eurų pensijos?
Bankrutuojančioje Italijoje pas italą restoranėlyje vienuolika metų dirbusi buvusi teatro rekvizitininkė paskaičiavo, kad jau užsidirbo mažiausiai 800 eurų pensiją. Bankrutuojančioje Graikijoje vidutinė pensija – 900 eurų.
Sąžiningai dirbantys žmonės turi laukti išmaldos savo šalyje... Atėjo į Lietuvą, berods, per keliasdešimt milijardų eurų, apie trečdalis – kažkur dingo... Ko galima palinkėti Lietuvai tokiu atveju? Nevogti iš pačių savęs!
– Ar Šiauliai turi visko, ko reikia?
– Miestui daug ko reikia... Manau, kad reikia pradėti nuo dėmesio kultūrai!
Latviai keturias koncertų sales pasistatė, lenkai – dar daugiau. Vilniaus filharmonijos salėje rimto koncerto negali surengti – netelpa muzikantai. Šiauliai neturi nė vienos geros koncertinės salės.
Ir būtinai reikia grąžinti žmones į Šiaulius, nes tuščia mieste.
O visiems žmonėms palinkėsiu kažkur girdėto dzūkiško pasakojimo išminties: „Gyveno bernas su merga. Abu buvo biedni, kaip bažnyčios pelės. Visi juos ėmė atkalbinėti, ką jie darys abu biedni būdami susituokę: nei trobesių, nei žemės. Tik berno žiponas ir mergos andarokas.
Nepaklausė tiedu – susiženijo. Atėjo naktis, pamiškėj pasiklojo andaroką, užsiklojo žiponėliu, guli apsikabinę, žiūri į žvaigždeles ir merga atsidūsėjusi sako: „Dieve, kaip mes gerai gyvenam. Ale kaip gyvena tie, kurie nieko neturi?..“
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
ESMĖ: Juozas Bindokas įsitikinęs, kad gyvenimo esmė slypi mažuose dalykuose: mokėti pasidžiaugti žvirblio čirškimu, šuns ištikimybe.
