Kalėdos – tarsi pasakoje

Ka­lė­dos – tar­si pa­­sa­­ko­­je

Šiau­lie­čio Ar­vy­do Ra­čo kie­me – blyk­sin­čios lem­pu­tės, kren­tan­čios švie­se­lės, spin­din­čios žvaigž­dės, sma­gi mu­zi­ka, tik­ri ir ne­tik­ri Ka­lė­dų se­ne­liai pa­ki­lia nuo­tai­ka už­bu­ria ir be snie­go. Jau­kūs, spal­vin­gi na­mai pri­me­na vai­kys­tės pa­sa­ką ir už­tik­ri­na – šven­tės jau čia!

Į tė­vų na­mus šven­tėms su­grįž­ta vai­kai, su­si­tin­ka ar­ti­mie­ji. Ka­lė­di­nės pa­sa­kos ap­sup­ta sa­vo vai­kų lau­kia ir šiau­lie­tė Re­gi­na Si­ru­tie­nė.

Ži­vi­lė KA­­VA­­LIAUS­­KAI­­TĖ

zivile@skrastas.lt

Links­mų Ka­lė­dų!

Ma­žas ste­buk­las įvyks­ta: gi­lų ru­de­nį, o ne ar­tė­jan­čias šv. Ka­lė­das pri­me­nan­tį va­ka­rą, pa­ten­ka­me į ka­lė­di­nę pa­sa­ką. Į ją nu­ke­lia ga­ly­be įvai­rias­pal­vių lem­pu­čių žai­ža­ruo­jan­tys na­mai, gir­lian­do­mis var­van­tys me­džiai, sto­go briau­na rie­dan­ti el­nių vo­ra, švie­čian­čios eg­lu­tės, sma­gi ka­lė­di­nė mu­zi­ka ir žva­lus Ka­lė­dų Se­ne­lio pa­si­svei­ki­ni­mas.

Ne­di­de­lė Jo­va­ro gat­vė Šiau­liuo­se va­ka­rais pri­si­pil­do au­to­mo­bi­lių ir smal­suo­lių. Į ka­lė­di­nį ste­buk­lą pa­ke­rė­ti žiū­ri ne tik vai­kai, bet ir suau­gu­sie­ji.

„Pak­lau­sy­ki­te, ką jis sa­ko“, – ra­gi­na prie var­tų pa­si­ti­kęs Ka­lė­dų Se­ne­lis, ran­ko­se lai­kan­tis žais­lą – lo­vo­je per mie­gus knar­kian­tį dar vie­ną, tik jau ne­di­du­ką, Ka­lė­dų Se­ne­lį. Šis, ne­ti­kė­tai nu­bu­dęs, at­si­sė­da lo­vo­je ir vo­kiš­kai pa­svei­ki­na su šven­tė­mis.

Prie du­rų klu­bus krai­po ir dai­nuo­da­mas links­mi­na dar vie­nas Ka­lė­dų Se­ne­lis – žmo­gaus dy­džio fi­gū­ra. Bū­na, kad kaip ir tik­ras, kar­tais už­kims­ta.

Aukš­tai, pri­tvir­tin­ta prie ka­mi­no, spin­di di­de­lė žvaigž­dė. Prie var­tų su­ti­kęs Ka­lė­dų Se­ne­lis sa­ko, kad jas pa­dė­jo už­kel­ti ba­lan­džiai. Pa­dė­ka skrie­ja ir kai­my­nui Ze­no­nui, ku­ris pa­de­da už­ka­bin­ti aukš­čiau­sius pa­puo­ši­mus. Dar vie­na žvaigž­dė spin­di so­de, už­kel­ta ant aukš­to vė­lia­vos stie­bo. Tre­čio­ji švie­čia iš me­džio vir­šū­nės.

Į so­dą lem­pu­tė­mis api­pin­tu dvi­ra­čiu „mi­na“ ne­di­du­kai ka­lė­di­niai se­nu­kai, po obe­li­mi „ga­no­si“ el­niai su Ka­lė­dų Se­ne­liu ro­gė­se.

Sve­čius pa­si­tin­kan­tis Ka­lė­dų Se­ne­lis iš­si­puo­šęs rau­do­nais rū­bais, ant gal­vos už­smauk­ta ke­pu­re su bum­bu­lu. Vei­dą sle­pia veš­li, ban­guo­jan­ti barz­da. „Ka­lė­dos atei­na, būk ge­ras“, – mo­ko ma­žy­lį su­lig pu­pų pė­du. „Ge­rų šven­čių!“ – iš­ly­di ki­tus.

Ka­lė­dų Se­ne­lis – Ar­vy­das Ra­čas, il­ga­me­tis „Šiau­lių kraš­to“ pre­nu­me­ra­to­rius, jau be­veik de­šimt­me­tį sa­vo na­mus pa­ver­čian­tis ka­lė­di­niu džiaugs­mu. Nuo­tai­kai su­kur­ti jis ne­gai­li nei lė­šų, nei lai­ko, nei jė­gų.

Kad so­dy­ba švies­tų vi­su gra­žu­mu, šiau­lie­tis pir­mą­sias de­ko­ra­ci­jas ka­bi­na spa­lio mė­ne­sį. Triū­sas trun­ka iki pat šven­čių, nes šei­mi­nin­kas, pa­ma­tęs, kad lem­pu­tės per­de­gė ar su­ge­do, sku­ba pa­keis­ti nau­jomis. Ant­ra tiek lai­ko su­gaiš­ta de­ko­ra­ci­jas nu­ka­bin­da­mas.

Lem­pu­tes įjun­gia, kai su­tems­ta, o iš­jun­gia 22 va­lan­dą 30 mi­nu­čių. Ant­ra­die­niais, ket­vir­ta­die­niais, šeš­ta­die­niais, var­di­ja, da­bar įjun­gia ir anks­ti ry­tą – 6 va­lan­dą 30 mi­nu­čių. Šven­ti­nė­mis die­no­mis, ža­da, na­mas žai­ža­ruos nuo­lat – šei­mi­nin­kas vi­są lai­ką bus na­muo­se.

Gal mi­li­jo­nas? To­kį lem­pu­čių skai­čių smal­suo­liams nu­ro­do A. Ra­čas. Ne­ti­kin­tiems siū­lo skai­čiuo­ti. Vie­nas žmo­gus ry­žo­si: skai­čia­vo dvi die­nas, su­skai­čia­vo 600 tūks­tan­čių ir skai­čių pa­me­tė.

Tiks­lu, kad de­ko­ra­ci­jų yra 250 vie­ne­tų. Gir­lian­dos drie­kia­si 5, 10, 20 ir net 50 met­rų. Kie­me, so­de nu­ties­ta apie 150 il­gin­tu­vų su 100 tri­ša­kių.

Ka­lė­di­nės de­ko­ra­ci­jos į Šiau­lius at­ke­liau­ja iš vi­so pa­sau­lio: Šve­di­jos, Vo­kie­ti­jos, Ka­na­dos, Bra­zi­li­jos. Siun­čia gi­mi­nės, ne­ma­žai ir pa­ts at­si­siun­čia iš Ang­li­jos.

Ka­lė­dų Se­ne­lis at­sklei­džia ir šiek tiek de­ko­ra­ci­jų pa­sau­lio vir­tu­vės: pa­puo­ša­lus per­ka va­sa­rą, kai ne se­zo­nas, ir įsi­gy­ti ga­li­ma pi­giau. Kas­met, skai­čiuo­ja, šiam džiaugs­mui iš­lei­džia šim­tus eu­rų. Perž­vel­gęs puoš­me­nas, įver­ti­na – vien pen­si­jos tam ne­pa­kan­ka.

„Ojei, kaž­koks ste­buk­las!“ – sa­ko be­si­gė­rin­tie­ji ka­lė­di­ne pa­sa­ka. „Ojei, kaž­koks ste­buk­las!“ – at­kar­to­ja ir Ka­lė­dų Se­ne­lis, pa­sa­ko­da­mas apie emo­ci­jas, ku­rias iš­gy­ve­na ma­ty­da­mas lai­min­gus žmo­nes.

Prie pa­što dė­žu­tės jis pri­tvir­ti­na ir ka­lė­di­nį pa­štą, į jį įkren­ta laiš­kai su pa­dė­ko­mis. Bū­na, kad tė­ve­liai slap­ta įduo­da do­va­nų, kad Ka­lė­dų Se­ne­lis nu­džiu­gin­tų vai­kus, jas įteik­da­mas.

Na­mą lan­ko ne tik pa­vie­niai smal­suo­liai, bet iš­ti­sos vai­kų kla­sės. Žmo­nės su­si­ži­no vie­ni per ki­tus, pa­ma­to ži­niask­lai­do­je, tad į Ka­lė­dų Se­ne­lio gat­vę su­ka au­to­mo­bi­liai iš Kė­dai­nių, Pas­va­lio ar Vil­niaus.

Jei ne­bū­na lau­ke, Ka­lė­dų Se­ne­lis sve­čiams pa­mo­juo­ja per pa­sto­gės lan­gą.

„Grįž­tu kar­tą iš kon­cer­to pu­sę dvy­li­kos nak­tį. Žiū­riu – ke­tu­rios mo­te­rys į tvo­rą įsi­ki­bu­sios! Pu­sę dvy­lik­tos! Sa­kau, ne­deg­siu... Man at­sa­ko – mes iš Vil­niaus!“

Gat­ve lė­tai pra­va­žiuo­ja „mo­ko­mu­kas“. „Gal­vo­jat, šiaip va­žiuo­ja? Juk čia nė­ra net švie­so­fo­ro“, – juo­kia­si A. Ra­čas. Jis ma­to, kaip kas­dien gat­ve po ke­lis kar­tus pra­su­ka po­li­ci­jos eki­pa­žai, grei­to­sios pa­gal­bos au­to­mo­bi­liai. Daž­nas vai­ruo­to­jas Ka­lė­dų Se­ne­liui pa­ro­do iš­kel­tą nykš­tį.

„Jūs neį­si­vaiz­duo­ja­te, kas čia da­ro­si va­ka­rais! Tik ava­ri­jų bau­gu, žiū­rėk, jau ko­kį veid­ro­dė­lį už­si­žiū­rė­jęs nu­brau­kė“, – rū­pes­čiui da­li­ja­si Ka­lė­dų Se­ne­lis. Ir ke­le­tą kar­tų at­si­pra­šo kai­my­nų dėl ke­lia­mo triukš­mo ir ki­tų ne­pa­to­gu­mų. Čia pat pa­si­džiau­gia: ap­lin­ki­niai na­mai taip pat blyk­si lem­pu­tė­mis – sma­gus pa­vyz­dys už­kre­čia­mas.

„Fe­liz Na­vi­dad!“ – links­mų Ka­lė­dų is­pa­niš­kai lin­ki dai­na, sklin­dan­ti iš pa­sto­gės.

O ko pa­lin­kė­ti pa­čiam Ka­lė­dų se­ne­liui? „Svei­ka­tos!“ – at­sa­ko be­veik ne­gal­vo­da­mas.

Lau­kia vai­­kų

Ap­lan­kę Ka­lė­dų Se­ne­lį, su­ka­me į ki­tą Šiau­lių pu­sę – Ge­gu­žius, prie­mies­ti­nę gy­ven­vie­tę. Tems­tant ir čia da­ro­si vis švie­siau, lan­guo­se, kie­muo­se įsi­žie­bia lem­pu­tės, su­mirk­si eg­lu­tės. Akį pa­trau­kia šven­tiš­kai iš­puoš­ta so­dy­ba: ne tik na­mas, bet ir pir­tis. Ant du­rų ka­bo var­pe­liai, pa­vė­si­nė­je bal­tuo­ja bum­bu­lai. Skam­bi­na­me prie var­tų. Sve­tin­ga šei­mi­nin­kė Re­gi­na Si­ru­tie­nė ma­lo­niai pa­kvie­čia į kie­mą.

Puoš­ti na­mus mo­te­ris pra­de­da nuo ad­ven­to, o pa­sku­ti­nius ak­cen­tus su­de­da prieš pat šven­tes. Pra­de­da nuo pa­sto­gės. „Nė­ra čia tiek daug dar­bo, svar­biau­sia – no­ras“, – šyp­so­si mo­te­ris. Ka­bin­da­mi puoš­me­nas triū­sia abu su vy­ru.

Ant­ra­die­nį pa­puo­šė eg­lu­tę. Links­mai at­si­dūs­ta: li­ko vai­šės. Tad šven­tėms jau kaip ir pa­si­ruo­šę.

Ant­ra­me aukš­te, ro­do į lan­gą, gy­ve­na Ka­lė­dų Se­ne­lis. Ki­ta­me lan­ge liuok­si stir­niu­kas. Ne ma­žiau pa­puoš­ta ir pir­tis. „Ten gy­ve­na nykš­tu­kas ir lau­kia sve­čių“, – juo­kia­si mo­te­ris, neį­si­vaiz­duo­jan­ti šven­tės be lieps­ne­lių ir be ug­ne­lių.

„La­bai pa­tin­ka, kai žmo­nės puo­šia­si, ir gai­la tų, ku­rie šio džiaugs­mo ne­sup­ran­ta. Ir gai­la, kad snie­go nė­ra, nes bū­tų daug švie­siau ir gra­žiau“, – svars­to mo­te­ris.

Daug me­tų tik­rą, di­de­lę eg­lę šei­ma puoš­da­vo kie­me. Šie­met šios tra­di­ci­jos at­si­sa­kė ir vie­to­je eg­lės pa­puo­šė prie tvo­ros au­gan­tį ka­da­gį.

„Vai­kai suau­gę, Vil­niu­je, o mu­du su vy­ru lau­kia­me, kol jie sa­vait­ga­lį par­va­žiuos“, – sa­ko R. Si­ru­tie­nė ir kvie­čia užei­ti į vi­dų pa­žiū­rė­ti eg­lu­tės.

Kam­ba­rius puo­šia ka­lė­di­niai vai­ni­kai, pa­ka­bin­tas Ka­lė­dų se­ne­lis, o po eg­le lau­kia jau su­pa­kuo­tos do­va­nos.

Mo­te­ris sa­vo šven­čių neį­si­vaiz­duo­ja be su­si­kau­pi­mo, lau­ki­mo ir ar­ti­mų­jų su­si­bū­ri­mo: „Man Ka­lė­dos – gra­žiau­sia ir tu­ri­nin­giau­sia šven­tė per me­tus. Bū­da­vo, pas tė­vus va­žiuo­ja­me. Tė­ve­lių ne­be­tu­riu, da­bar vai­kai pas mus va­žiuo­ja.“

Šven­čių iš­va­ka­rė­se R. Si­ru­tie­nė sau, šei­mai ir vi­siems lin­ki svei­ka­tos. Kad bū­tų su­pra­ti­mas, kad vi­siems bū­tų ge­rai, kad vi­siems pa­kak­tų sėk­mės.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Gal mi­li­jo­nas? To­kį lem­pu­čių skai­čių smal­suo­liams nu­ro­do Ar­vy­das Ra­čas.

Ka­lė­dų se­ne­lis Ar­vy­das Ra­čas ka­lė­di­nį ste­buk­lą su­ku­ria ir sau, ir ki­tiems.

So­dy­bai iš­puoš­ti Ar­vy­dui Ra­čui pri­rei­kia dau­giau nei dvie­jų mė­ne­sių.

Pas­to­gės puoš­me­nos. Kar­tais per šį lan­gą pa­mo­ja pa­ts Ka­lė­dų Se­ne­lis.

Lem­pu­tė­mis api­pin­tu dvi­ra­čiu rie­da ka­lė­di­niai se­ne­liai.

Ra­čų na­mų lan­guo­se spin­di įvai­riau­sios de­ko­ra­ci­jos.

So­de ga­no­si el­niai, o iš ka­mi­no len­da Ka­lė­dų se­ne­lis.

Jo­va­ro gat­vė va­ka­rais pri­si­pil­do au­to­mo­bi­lių.

Si­ru­tų šei­ma puo­šia ne tik na­mą, bet ir pir­tį, prie ku­rios sve­čių lau­kia nykš­tu­kas.

Re­gi­na Si­ru­tie­nė na­mus pra­de­da puoš­ti nuo ad­ven­to. Ji neį­si­vaiz­duo­ja šven­tės be de­ko­ra­ci­jų.

Ka­lė­dų se­ne­lis pas Si­ru­tus lau­kia ir po gė­le.

Si­ru­tai lau­kia grįž­tan­čių vai­kų – do­va­nos jau su­pa­kuo­tos.