Naujausios
AKTUALUS INTERVIU
Kaimynai neturėtų mėtytis akmenimis
Šiaulietis Jurgis Čepulis, UAB „Metalo prekyba“ vadovas, apdovanotas aukščiausiu verslo asociacijos apdovanojimu – sidabro „Darbo žvaigžde“. Jis yra vienas iš privataus verslo pirmeivių Lietuvoje. J. Čepulis sako: „Abiem rankomis balsuoju už tuos 25 nepriklausomybės metus.“ Pokalbis su verslininku – apie tremtį, darbdavius, geopolitinę įtampą ir kaimynystę.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Iš tremtinių šeimos
Susitikimo metu Jurgis Čepulis šmaikštauja: „Metalo prekyboje dirbu jau 60 metų.“
– Bet jums juk dar toli iki 70-mečio?
– Mane vienerių metų „pakrovė“ į vagoną metalo prekybos įmonės teritorijoje, į kurią ateina geležinkelio atšaka. O kai iš Sibiro parvežė, ten pat „iškrovė“. Tai ir juokauju, kad 60 metų „dirbu“ metalo prekyboje. Į tremtį išvežė 1951 metais. Parvežė 1957 metais.
Tėvų namas stovėjo šalia metalo įmonės. Iš ten važiavo į Meškuičius aplankyti tėvo motinos, o ten „Smerč“ vykdė trėmimo planą, buvo paskutiniai trėmimai. Turėjo išvežti tėvo mamą, o jai buvo 76 metai. Tai leido tėvui rinktis: arba tu, arba motina.
Taip ir buvome ištremti. Šeimoje penki vaikai, aš pats jauniausias – vienerių, vyriausiam buvo aštuoneri.
Balandžio 13 dieną 4 valandą ryto išvežė – ką galėjai pasiimti? Mama pasakojo paprašiusi: „Ar galiu duonos iškepti?“ Leido. 45 dienas vežė mus gyvuliniuose vagonuose.
Visus archyvus dar prieš Atgimimo laikmetį buvau pasikėlęs. Tuomet buvau tapęs Lietkoopsąjungos tresto valdytojo pavaduotoju. Pasikvietė partinis sekretorius, sako: „Eik lauk – tokių pareigų tremtinys, buržujus negali užimti.“
Pradėjau įrodinėti, kad tėvas dirbo geležinkelio darbininku, iešmininku. Tai už ką jį išvežė? Rašiau generaliniam prokurorui laišką, išdėsčiau aplinkybes, ir 1988 metais mane ir visą mūsų šeimą, tėvo brolius reabilitavo.
Bet už tai turėjau įstoti į partiją. Jeigu nebūčiau įstojęs, mane būtų atleidę. Įstojau – paliko.
– Jūsų mama – viena iš Šiaulių ilgaamžių. Kaip ji gyvuoja?
– Mamytei jau 101 metai vienas mėnuo ir 13 dienų. Bet ji dabar „kūdikio amžiaus“ – miega ir miega. Ateinu pas ją kone kiekvieną dieną, tada pasišnekame apie gyvenimą ir dainuojame. Daugybę dainų gerai prisimena.
Į verslą – nuo kooperatyvo
– Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmai, apdovanodami jus „Darbo žvaigžde“, pabrėžė, jog esate vienas iš pirmųjų, Lietuvoje pradėjusių privatų verslą. Kokia buvo pradžia?
– 1988–1989 metais, kai pradėjo leisti kooperatyvų veiklą, įkūriau privačių namų statybos kooperatyvą.
Statėme juos kaip bendrija. Šiauliuose sklypus paėmę, patys sau statėmės namų kvartalą. Kiekvienam atskirai statytis brangu, o susikooperavus – pigiau: vieną dieną tu samdai mašiną visiems medžiagų parvežti, kitą – aš ir taip toliau. 5–6 namus taip pastatėme.
Dabar namams renovuoti bendrijos galėtų panašiai kooperuotis. Daug lengviau planuoti medžiagas, darbus ir renovuotis kvartalais. Dabar vieną namą atnaujino – technika išvažiavo. Šalia kitą reikia renovuoti – vėl viską vežk iš naujo.
– Kiek metų iš tiesų dirbate metalo prekyboje?
– Dar Lietkoopsąjungos statybos treste buvau atsakingas už metalo tiekimą. Buvau lyg ambasadorius nuo Lietuvos metalui tiekti.
Kaip tada jis buvo tiekiamas? Susikrauni dešrų, degtinės lagaminus ir važiuoji į Maskvą „pramušti“ metalo. Būdavo, skiria mums tik vieną toną, o reikia 500 tonų. Tai ir „pramušinėdavome“.
Kai statybos trestą perkėlė į Vilnių, dėl mamos likau Šiauliuose. Tuomet buvau paskirtas į sąjunginio tiekimo susivienijimo metalo prekybos įmonę – 1985 metais rugpjūčio 26 dieną. Šiais metais bus 40 metų.
1990 metais jos pagrindu buvo įkurta atskira įmonė – nepriklausoma tiekimo bazė, o vėliau bendrovė.
Apie darbo vietas ir verslumą
– Kai politikai aiškina, jog sukurs tūkstančius darbo vietų, kaip jūs, verslininkas, į tai reaguojate?
– Sako, bet nepasako, kaip tai padarys. Kurti darbo vietas reikia nuo konkrečių dalykų.
Tegu savivaldybės padaro sklypų detaliuosius planus, pasako, jog čia galima statyti tokį ir tokį objektą, ir parduoda ar nuomoja konkurso būdu verslui.
Dabar verslininkas nusiperka sklypą, ir dvejus metus vargsta, kol susitvarko popierius.
Aš nuomoju 4,5 hektaro iš valstybės, tai tik per keletą metų pavyko padaryti detalųjį planą, įrodyti, kad susikaupsiu pinigų, statysiu gamybinį cechą, priimsiu dirbti žmonių.
Anksčiau nė plikos sienos apdengti, apšiltinti negalėjai be detalaus plano, o jis 10–15 tūkstančių litų kainavo. Ačiū Dievui, kad tą tvarką dabar panaikino.
Verslininko nereikia mokyti, kaip dirbti, reikia tik tokius įstatymus priimti, kad netrukdytum jam dirbti.
Kita vertus, kiekvienas regionas yra skirtingas, tai sudarykite sąlygas jo problemoms spręsti.
Pavyzdžiui, Šiauliuose gyventojų mažėja, žmonės išvažiuoja, darbuotojų trūksta. Tai tarkitės su Vyriausybe, verslo asociacijomis, ką daryti, kaip skatinti žmones čia likti.
Jeigu investuoja į verslo plėtrą, mažinkite žemės mokesčius. Vėliau per pelno mokestį susigrąžinsite daug daugiau. Už dyką suteikčiau sklypus investicijoms Šiauliuose ar Akmenėje. Kai vėliau verslas įsibėgės, tada atsiimčiau mokesčius.
– O neįžvelgiate, jog verslumo stinga?
– Kaip jo nestigs, jeigu jaunimas išvažiuoja. Gerą darbuotoją, gerą suvirintoją ar šaltkalvį surasti – retenybė. Tokios profesijos dabar egzotika.
Vadybininkų yra, o darbininkų nėra. Būtina atgaivinti profesinį mokymą. Mūsų įmonėje suvirintojai – 50–60 metų, jaunų nėra. Mielai priimčiau į praktiką, jeigu tik būtų besimokančių.
Jeigu norime daugiau darbo vietų, tai reikia auginti verslius žmones ir reikalingų profesijų. Kaip kitaip darbo vietas sukursi, jeigu nepadėsi joms pagrindo – neužauginsi žmonių.
Kita vertus, daugiau norima būti samdomu darbuotoju nei darbdaviu. Kad kurtum verslą, reikia daugiau smegenų turėti. Be to, niekas verslininkų ir neruošia.
Verslą pradėti dar ir pinigai reikalingi. Jeigu turi įdomią idėją, turi surasti partnerius investuotojus – jiems įrodyti, kad patikėtų.
Jeigu neturi partnerio – bankui turi įrodyti. Bet bankai nelabai skuba atrišti pinigų maišelio vidutiniam ir smulkiam verslui, nors jis sudaro didžiąją dalį verslo.
– Ar verslas kyla? Jūs, pavyzdžiui, ar planuojate plėtrą?
– Taip. Krizė mus buvo sustabdžiusi, bet dabar, jeigu rasiu partnerių, plėsimės. Rusai, ukrainiečiai ieško, kur investuoti, jie turi pinigų, metalo, bet nori rinkos. O mes turime bazes visoje Lietuvoje.
Esame ir prekybininkai, ir gamintojai. Prekiaujame apie 25 tūkstančių pavadinimų produkcija: nuo paprasčiausių varžtelių iki statybinio metalo. Dirbame su partneriais Rusijoje, Baltarusijoje, o 70 procentų partnerių turime Vakarų Europoje. Mūsų rinkos – ir Lietuvoje, ir Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje.
Mūsų apyvarta per krizę buvo dvigubai nukritusi, dar „Snoro“ bankrotas įšaldė visas lėšas. Bet po trejų metų atsitiesėme. 2014 metais jau turėjome pliusą, o dabar apyvarta tik kyla.
Žmonės daugiau perka – pagal tai sprendžiu, jog visas verslas kyla.
Su kaimynu turi sutarti
– Esate Lietuvos ir Baltarusijos ekonominio forumo prezidentas. Kodėl plėtojate tuos ryšius? Juk Baltarusijos, Rusijos rinkos laikomos rizikingomis?
– Į mane dėl ryšių su Baltarusija anksčiau kreivai žiūrėjo, bet požiūris keičiasi. Baltarusija dabar labai reikalinga Lietuvai.
Kur dėti produkciją, kai Rusija taiko Lietuvai tokį embargą? Baltarusija ją gali priimti. Ir priima, perdirba, o kur deda – nebe mūsų reikalas. Baltarusijos rinka didelė – tai ir Rusija, ir Kazachstanas.
Visada sakiau ir sakysiu: su kaimynu turi sutarti, o ne su akmeniu jam į galvą duoti. Koks jis bebūtų, turi ieškoti sutarimo.
Su Baltarusija turime apie 400 bendrų firmų, 30 tūkstančių darbuotojų dirba, bendra apyvarta apie 2 milijardai dolerių. Klaipėdos jūrų uoste apie trečdalis perkraunamų krovinių yra iš Baltarusijos. Tai kaip galime ten nevažiuoti – nuo premjero iki prezidento. ES turi mus skatinti tai daryti, nes mes geriausiai žinome tą šalį ir jos rinką.
– Bet ar nekyla barjerų pačioje Baltarusijoje?
– Jiems patiems to bendravimo labai reikia. Jų prezidentas Aleksandras Lukašenka pats jau duoda nurodymus didinti apyvartą su ES šalimis. Dėl naujos geopolitinės situacijos, matyt, suvokė, jog Baltarusija negali būti prisirišusi vien prie Rusijos.
Jeigu, pavyzdžiui, aš būčiau prisirišęs tik prie vieno prekybos profilio – tai seniai jau būčiau bankrutavęs.
Taip ir su baltarusiais kalbu, todėl ir mūsų verslininkus ten vežu.
Neretai mūsų verslininkai klausia: „Kaip tu bendrauji su priešais?“ Jeigu taip mąstysime, tai jie ir bus priešai.
Anksčiau sakiau, jog Daliai Grybauskaitei paminklą pastatysiu, kai ji paskambino tuometiniam Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui dėl mūsų vežėjų, įstrigusių prie sienos.
Jeigu kitokius santykius tada būtume plėtoję, gal kitokia dabar būtų padėtis. O su V. Putinu – jau visai kita situacija.
Pritariu Angelai Merkel, kad konfliktus reikia spręsti diplomatinėmis priemonėmis. Ir mums reikia daugiau diplomatijos. Sako: „Aš už sviestą neparduosiu šalies.“ Bet juk niekas to ir neprašo. Reikia suvokti, jog verslas tarp kaimynų, reiškia, kad bus naudos ir vienai, ir kitai pusei.
– Koks jūsų partnerių Rusijoje požiūris į V. Putino politiką, Krymo aneksiją, agresiją Ukrainoje?
– Jie yra iš Uralo, ir mąsto visiškai taip pat, kaip V. Putinas. Piteryje, Maskvoje prieš jį dar kalba – kokie 10 procentų, o Urale – 100 procentų yra „už“, nes jie ten gauna visiškai vienpusę informaciją. Rusai labai veikiami propagandos.
Bet rusų tautos negalima tapatinti su V. Putinu, jo diktatu. Kai esi izoliuotas, gyveni kaip narve, anksčiau ar vėliau sukyli. Klausimas tik – kiek ilgai rusai kentės?
– Ar turite partnerių Ukrainoje, kokia jų situacija?
– Turėjau – būtent Donecke, Luhanske, ten – pagrindinės gamyklos, kurios tiekdavo metalą. Viskas dabar sugriauta, išdaužyta.
Jeigu palaikei Kijevą – tai verslas atimtas. Vienas partneris pabėgo į Europos Sąjungą, kitas – į Rusiją. Mano geras draugas Kryme buvo pasistatęs viešbučius – viską atėmė.
Prie V. Janukovyčiaus Ukrainoje buvo didžiulė korupcija. Mūsų verslininkai, turėję įmones Ukrainoje, pasakojo, jog ten valstybinis reketas buvo dešimt kartų žiauresnis nei pas mus 1993–1994 metais.
Ateina valdininkas ir nuo kiekvieno darbuotojo jam turi atnešti tam tikrą sumą pinigų. Nauja valdžia tik pradėjo keisti situaciją.
Beprotiškai sunki padėtis yra Ukrainoje. Manau, kad Rusija seniai ruošėsi agresijai, manau, jog V. Janukovyčiui buvo duota užduotis ir Ukrainos armiją naikinti. Todėl ji dabar taip sunkiai kaunasi.
– Kovo 11-oji artėja – minėsime Nepriklausomybės 25-metį. Kokie lūkesčiai pasiteisino, kokie ne?
– Pagrindiniai lūkesčiai pasiteisino. Iškovota Nepriklausomybė, esame laisvi, verslas vystomas. Pasiteisino įstojimas į ES ir NATO. Tai – akivaizdūs dalykai. Net euro įvedimas – jeigu jau esame ES, buvo būtinas. Todėl už tuos 25 metus balsuoju abiem rankom.
Bet ko labiausiai bijau? Kad neatsitiktų taip, kaip atsitinka kiekvienoje imperijoje.
Niekada negalima užmiršti, jog kiekviena tauta yra savita. Jeigu bandysime tai užgožti, jeigu nebranginsime savo kalbos, tradicijų – vėl bus blogai. Anksčiau ar vėliau sukilsime, jeigu nacionalinės valstybės nyks – joms reikia duoti kuo daugiau nepriklausomybės.
– Kam valstybės politikoje atiduotumėte prioritetą: verslui ar kultūrai?
– Kultūrą kelčiau, o verslas eitų iš paskos. Kas Lietuvą dabar garsina? Kultūros žmonės, teatralai, sportininkai, mūsų krepšininkai, plaukikė Rūta Meilutytė. Juos žino, kai kalbi apie Lietuvą kitose šalyse. Ir tada malonu pačiam prisistatyti.
Niekada mūsų verslas į priekį neis kitur, jeigu nežinos, iš kokios tu šalies esi. Tik kai žinos, kas tu toks, su tavimi verslą darys. Išimtys tik milijardieriai, kuriuos bet kur priima.
Lietuvą bendrai turime kurti. Pagrindinė politikų klaida, kad jie daugiau pešasi, negu apie bendrą reikalą galvoja. Todėl ir klimpstame klanuose.
Penkios partijos ateina į valdžią – tai susėskite ir bendrai galvokite, ko Lietuvai reikia. Visi į vieną dūdą turi pūsti, o ne skirtingais keliais eiti.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
NUOMONĖ: Verslininkas Jurgis Čepulis įsitikinęs: „Reikia puoselėti savo kultūrą, vertybes – jeigu Europos Sąjungoje nacionalinės valstybės bus užgožiamos – ištiks visų žlugusių imperijų likimas.“
PRIORITETAI: Jurgio Čepulio nuomone, reikia kelti kultūrą, o verslas eis iš paskos.
