Naujausios
Išnykusiems kaimams atminti
Agailės, Meilaičiai, Baužai, Balsiai, Degulės, Gaižiškės, Masiai, Paliesiai, Prišiškės, Senlaukis, Semeniškės, Selmiestis, Rudausiai, Dovydžiai, Viliočiai, Bronišiškės, Grintiltis, Tautgailiai – kaimai, kurie liks nepamiršti, nes kūrybiškai įprasminti, pavadinimus parašius ant Žarėnų kaimo parke stovinčių suolų.
Kiekvienas Šakynos seniūnijos žmogus, gimęs, augęs arba brangių prisiminimų lydimas, gali prisėsti ant jo išnykusiai arba nykstančiai, vis dar turinčiai bent vieną gyventoją, gimtinei skirto suolo – parymoti, prisiminti brangius žmones, sugrįžti į vaikystę.
Visus suolus parke pasistengta sustatyti taip, kad, žiūrint iš aukštai, kiekvienas atspindėtų kaimo geografinę vietovę. Dėl to parko lankytojai – vietiniai gyventojai ir svečiai – gali „keliauti“ iš vieno kaimo į buvusį greta, iš kito kaimo – į buvusį tolėliau. Kelionė – nuo vieno suolo iki kito, trečio, ketvirto – taip po visą seniūniją.
Tačiau vieną suolą Žarėnų bendruomenės žmonės nusprendė palikti be pavadinimo – preliudija nykstančiam kaimui.
Pasak kaimo bendruomenės pirmininkės Jolantos Gedaminskienės, suolas be vardo ir greta pastatyta ąžuolo skulptūra, simbolizuojanti degančią žvakę – nykstančio kaimo simbolis.
„Palikome suolą be pavadinimo, kaip simbolinį kvietimą žmonėms sugrįžti į kaimą gyventi, kad kaimas neišnyktų, kad ant suolo nereikėtų palikti dar vieno užrašo...“, – kalbėjo Žarėnų bendruomenės vadovė J. Gedaminskienė.
Deja, pasak jos, kai kurie seniūnijos kaimai jau vos vos alsuoja – likusi viena ar kelios sodybos. O kituose, išmirus seniesiems gyventojams, likę seni namai, kurių apžiūrėti atvykstama tik retkarčiais.
Idėja išsaugoti nykstančių arba jau ir išnykusių seniūnijos kaimų atminimą, ant suolų užrašant bent pavadinimus, Žarėnų bendruomenės aktyvui kilo šiek tiek anksčiau negu Žemės ūkio ministerija šį pavasarį paskelbė kvietimą teikti paraiškas projektui „Kur gimėm, kur augom“ finansuoti. Už gautas lėšas žarėniškiai iš vietos medienos įmonės „Medrimda“ įsigijo išnykusiems kaimams skirtus vardinius suolelius.
Vilties yra
Kadaise gyventojų gausa pasigirti galėję Žarėnai šiandien taip pat išgyvena ne pačius geriausius laikus – kaimas nyksta, traukiasi, sensta. Vyriausiam žarėniškiui – 94-eri.
Bendruomenės vadovė Jolanta vardija skaičius: pernai numirė vienuolika, gimė vos du. Šiemet Amžinybėn išėjo jau keturiolika žarėniškių. Mirė kaime žmogus – liko tuščias namas: čia namas, ten namas...
„Žiūrėk, ir aidi kaime bažnyčios varpas. Žinia pasklinda, kas išėjo. Aišku, kad pažįstamas – Žarėnuose visi vienas kitą pažįsta. Bendruomenė susivienija – padeda, kas kaip gali. Kaime susvetimėjimo, skirtingai negu mieste, kur laiptinės gyventojai vienas kito nepažįsta, nėra. Čia visi savi, nėra svetimų“, – pasakoja pirmininkė.
Pastebėjusi, kad, išmirus seniesiems gyventojams, svetur gyvenantys artimieji neskuba likusių tuščių namų parduoti, sako, atvažiuosiantys pavasaroti, pailsėti – vis tik gimtinė! Bet dažniausiai, pasak pašnekovės, atvyksta tik apžiūrėti, ar kokių eibių nepridaryta, ilgiau neužsibūna.
„Laiko valiai palikti seni namai neremontuojami, nešildomi, neprižiūrėti po truputį nyksta, traukiasi. Žarėnuose tokių daug“, – skaudama širdimi kalba Jolanta.
Vis tik, sako, vilties yra. Jos teikia Žarėnuose gyventi pasilikę jauni žmonės, čia sukūrę šeimas auginantys vaikus. Nedaug pasilikę kaime, bet visgi yra.
Tačiau Žarėnuose nėra nei vaikų darželio, nei kažkada čia sėkmingai veikusios mokyklos. Tad daugiausiai Šiauliuose dirbantys tėvai mažuosius veža į mokyklą seniūnijos centre Šakynoje. Atsiradę kalbų, kad nuo kitų metų mokyklos neliks ir Šakynoje. Tada artimiausia mokymo įstaiga bus už beveik dviejų dešimčių kilometrų nuo Žarėnų esančiuose Gruzdžiuose. Pirmininkei neramu, kad tai nepaskatintų jaunų žmonių iš Žarėnų kelti sparnus.
Reikia kultūros, bendravimo
Kad vilties išlikti Žarėnams vis tik yra, liudija aktyvi bendruomenės veikla, kultūrinis gyvenimas. Gyvenvietėje aktyviai veikia 1938 metais statytame name įsikūrę ir bendruomenės žmonių – vyresnių ir jaunimo – rankomis pagražinti Kultūros namai. Jie gali pasididžiuoti ne vienu atlikėjų kolektyvu – daugiau negu 20 metų veikiančiu moterų vokaliniu ansambliu, 15 metų veiklos sukaktį kitąmet minėsiančia humoro grupe „Epidemija“, kitais susibūrimais.
Šiaulių rajono savivaldybės kultūros centro Šakynos filialo renginių organizatorės Sigutės Butvidienės, dirbančios Žarėnuose, žodžiais, žmonėms kultūros reikia.
„Jei kaimas būtų arčiau miesto, greičiausiai žmonės lankytų miesto renginius. O mes gi esame rajono užkampyje. Ne kiekvienas gali nuvažiuoti. Užtat salė per Žarėnuose vykstančias vakarones, suėjimus ar koncertus pilnut pilnutėlės“, – sako ponia Sigutė.
Žarėnai garsėja ir didesniais kultūriniais renginiais, vietiniai kolektyvai neatsisako vykti į gastroles apskrityje ar tolėliau.
Jokio nario mokesčio
Dešimtmetį Žarėnų bendruomenei vadovaujanti J. Gedaminskienė negaili gerų žodžių saviems gyventojams. Pakviesti patalkininkauti, padėti ar tik pasitarti, žmonės aktyviai dalyvauja prisidėdami rankomis, geru žodžiu ar pasiūlymu. Aplinkui Žarėnus – ne vienas dosnus ūkininkas, kuris taip pat neatsisako bendruomenės labui padėti gerais darbais ar paremti viešus renginius.
Vietinių žmonių sumanymu, užpernai kaimo parke buvo pasodintas obelų sodas – sodino ne tik žarėniškiai, bet ir į svečius atvykusieji. Dabar kiekvienas gali ateiti į parką ir įsitikinti, kaip jo obelaitė auga, o kada nors galės ir sunokusį obuolį nusiskinti. Šiais metais viena obelaitė vieną vaisių jau sunokino.
„Neskaldome kaimo. Pas mus visi gyventojai yra bendruomenės nariai. Jau penkeri metai, kai nerenkamas bendruomenės nario mokestis, dėl to nėra, kaip vieniems į kitus pirštu rodyti – visi iki vieno atsakingi už savo kaimą. Kur piniginiai reikalai, ten pykčiai, nėra piniginių reikalų, nėra dėl ko ir pyktis“, – šypsosi J. Gedaminskienė.
Paaiškina – bendruomenės išgyvenimo šaltiniai – pervedamas paramos procentas ir finansuojami projektai.
