Naujausios
Taisyklė – be jokių taisyklių
– Visuomenės informavimo priemonėse, policijos pranešimuose netrūksta informacijos apie nustatytus girtus vairuotojus, apie jų sukeltus eismo įvykius, tačiau niekas ir toliau nesikeičia. Kodėl?
– Sunku paaiškinti, kodėl neblaivus asmuo sėda prie automobilio vairo. Visi supranta, kad tai draudžiama, tačiau nuo tokio poelgio nesusilaiko. Gal vieni taip elgiasi, nes galvoja, kad netoli važiuos, gerai jaučiasi ir nesustabdys policijos pareigūnai. Kiti, deja, atsikėlę rytą neįvertina realios savo būklės, suvartoto svaigalų kiekio. Naivus požiūris, kad štai jeigu važiuoju ir niekas manęs nepatikrino, nepadariau eismo įvykio, vadinasi, nekeliu grėsmės nei sau, nei aplinkiniams. Bet vertinant tai, kad neblaivaus žmogaus fizinė būklė yra kitokia – sulėtėjęs mąstymas, reakcija ir panašiai – jis automatiškai pavojingas tiek sau ar kartu važiuojantiems artimiesiems, tiek ir kitiems eismo dalyviams.
– Taigi, kokie žmonės dažniau sėda prie vairo neblaivūs?
– Tradicinio neblaivaus vairuotojo portreto nėra – girti kartais vairuoja ir ką tik „iškepti“, vos pilnametystės sulaukę, ir pensinio amžiaus asmenys, kurie per visą gyvenimą nėra padarę jokio Kelių eismo taisyklių pažeidimo. Neblaivūs vairuoja įvairių specialybių, įvairaus amžiaus, išsilavinimo žmonės. Vienas niekada neturėjęs reikalų su teisėsaugos institucijomis ir taip atsitiko vienintelį, duok Dieve, paskutinį kartą. O kitam tai yra norma. Viskas priklauso nuo asmenybės, nuo požiūrio į visuomenės nustatytas elgesio taisykles. Asmenybės, kuriai negalioja visuomenės elgesio taisyklės, neatgraso griežčiausia bausmė už vairavimą esant neblaiviam – laisvės atėmimas. Ar žmogus pasitaisys, atlikęs laisvės atėmimo bausmę? Kitas gal ir pasitaisys. Galbūt. O kitam atlikta laisvės atėmimo bausmė įtakos jo elgesiui gali ir nepadaryti.
Sąmoninga visuomenė elgiasi sąmoningai – nori vairuoti, mokosi, laiko egzaminus vairuotojo pažymėjimui gauti. O tas, kuris ignoruoja nustatytas taisykles, gali ir teisės vairuoti neturėti, nemokėti Kelių eismo taisyklių, vairuoja chuliganiškai, vairuoja neblaivus ir kelia pavojų aplinkiniams. Deja, taip yra.
Beje, tikrai ne vienetiniai atvejai, kada prie vairo neblaivios sulaikomos ir moterys. Jų santykinai mažiau negu vyrų, bet pasitaiko ir ne visada jos būna išgėrusios vieną taurę vyno.
– Baudžiamąsias bylas, tarp kurių ir neblaivių vairuotojų, nagrinėjate jau nemažai metų. Gal prisimintumėte labiau įstrigusią?
– Šiemet gruodžio 17 dieną bus lygiai dešimt metų, kaip nagrinėju baudžiamąsias bylas. Istorijų tenka girdėti visokių, kaip ir argumentų, kuriais bando dangstytis kaltinamieji.
Kodėl gėrė? Priežastis – pradedant nuo problemų šeimoje, darbe iki gimtadienių, vakarėlių, kolegų išleistuvių, kolegų „prirašymų“ ir taip toliau, ir taip toliau. Kaip byla, taip nauja istorija.
Prisimenu atvejį, kuomet pensinio amžiaus vyras su nepriekaištinga biografija vairavo neblaivus, buvo nustatyta 2,81 promilės. Teisme jis teisinosi, kad tą dieną buvo kolegos išleistuvės ir, nenorėdamas automobilio palikti prie darbovietės, važiavo namo. Mašina asmeniui pasirodė toks turtas, kad jis negalėjo jos palikti prie darbovietės ir namo sugrįžti taksi. O automobilio likimas pagal įstatymą yra aiškus – jis buvo konfiskuotas. Baisu įsivaizduoti, vairuotojas su 2,81 promilės judrioje Šiaulių, pagrindinėje arterinėje Tilžės gatvėje 16–17 valandą, kai buvo pats eismo pikas. Aš pats vežu vaikus į mokyklą, parvežu iš mokyklos, ir štai toks vairuotojas važiuoja kažkur šalia. Baisu net pagalvoti. Deja, tokių istorijų būna nemažai.
Akistata su baudžiamąja byla
– Pakalbėkime apie teisinę pusę. Daugeliui žinoma, kad esant girtumui, kuris nėra didesnis už 1,5 promilės, vairuotojui gresia administracinė atsakomybė – apie tai „Šiaulių krašte“ rašyta ne sykį. Šįkart norėtųsi skaitytojus informuoti apie baudžiamąją atsakomybę, kai vairuotojo neblaivumas viršija pusantros promilės.
– Neblaivių vairuotojų, kurių neblaivumas nepatenka į administracinės atsakomybės rėmus, bylos yra kelių kategorijų.
Tai supaprastinto proceso – kai, pažeidėjui pripažįstant kaltę ir sutinkant su tokia proceso forma, nerengiami teismo posėdžiai ir prokuroras kreipiasi į teismą su pareiškimu dėl baudžiamojo įsakymo priėmimo. Teismas, gavęs tokį pareiškimą, per septynias dienas privalo priimti baudžiamąjį įsakymą. Tokiu atveju įstatyme yra numatyta lengvata: paskirta bausmė sumažinama vienu trečdaliu. Tokių bylų per visus Šiaulių apylinkės teismo rūmus šiemet gauta 146, iš jų Šiaulių rūmuose, kurie yra Šiaulių mieste, – 55.
Kita kategorija, kai baudžiamoji byla į teismą atkeliauja jau su kaltinamuoju aktu, ir teisėjas, susipažinęs su tokia byla, perduoda ją teisiamajam posėdžiui, kuriame aiškinasi aplinkybes. Jei posėdžio metu kaltininkas pripažįsta kaltę ir sutinka, kad būtų atliekamas sutrumpintas įrodymų tyrimas, jei tam neprieštarauja ir kiti posėdžio dalyviai, tuomet, apklausus kaltinamąjį, tiriami tik bylos rašytiniai įrodymai, neapklausiant kitų bylos dalyvių. Čia įstatymas taip pat numato lengvatą – teismo paskirta bausmė sumažinama vienu trečdaliu. Baudžiamųjų bylų, kai neblaivūs vairavę asmenys stoja prieš teismą, nuo metų pradžios Šiaulių apylinkės teismas yra gavęs 82, iš jų Šiaulių rūmuose – 42.
Bet yra dalis bylų, kurios, atlikus ikiteisminį tyrimą, teismo posėdžio ir nepasiekia. Taip būna, kai prokuroras, surinkęs visus duomenis bylai bei atsižvelgęs į įtariamųjų prašymus juos atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, gali priimti nutarimą atleisti. Šis prokuroro nutarimas atkeliauja į teismą tik tvirtinti, kitaip tariant, teismas tvirtina prokuroro nutarimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, įvertindamas ikiteisminio tyrimo medžiagą. Tokių bylų taip pat yra nemažai.
– Ar atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą jis, kaip sakoma, „iš balos išlipa sausas“?
– Toks asmuo išvengia tik kriminalinės bausmės ir teistumo, tačiau jam vis tiek taikomos baudžiamojo poveikio priemonės. Pirmiausia, neblaivus vairavęs asmuo praranda teisę vairuoti laikotarpiui nuo vienerių iki penkerių metų. Bet, tiesą sakant, abejoju, ar mano paminėtas teisių atėmimo vienerius metus terminas baudžiamojoje teisėje yra kada nors taikomas, kadangi administracinio nusižengimo byloje, kai asmuo vairuoja neblaivus iki 1,5 promilės, yra numatyta sankcija teisių atėmimas nuo metų iki pusantrų. Mano manymu, įstatymų leidėjas šioje vietoje suteikia teismui diskrecijos teisę vertinti labai jau švelninančias veikos padarymo aplinkybes, arba tiesiog nesusižiūrėta su kitais įstatymais.
Su ką tik paminėtu teisių atėmimu kartu eina ir kita baudžiamojo poveikio priemonė – turto (automobilio) konfiskavimas. Šioje vietoje įstatymas yra griežtas, kadangi vairuojant neblaiviam transporto priemonė tampa nusikaltimo padarymo įrankiu. Pirmu atveju konfiskuojamas automobilis, kuris nuosavybės teise priklauso kaltininkui. Jeigu nustatomos aplinkybės, kad transporto priemonė, kuria buvo padaryta nusikalstama veika, kaltininkui nepriklauso, ir tikrasis savininkas nežinojo, kad jo automobiliu yra padarytas nusikaltimas, tokiu atveju automobilis grąžinamas savininkui, o iš kaltininko konfiskuojama to automobilio vertė pinigais.
Taigi, atleidžiant asmenį nuo atsakomybės pagal laidavimą, asmuo išvengia bausmės ir teistumo, tačiau pasekmės – teisių praradimas, transporto priemonės ar jos vertę atitinkančių pinigų konfiskavimas – lieka. Analogiškos pasekmės numatytos ir bylą nagrinėjant teisme.
– Tačiau bylą nagrinėjant teisme, kai asmuo nėra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kaltininkui gresia dar ir kriminalinė bausmė?
– Įstatymas už tokį nusikaltimą, kaip vairavimą esant neblaiviam, tai yra, kai neblaivumas yra didesnis negu 1,5 promilės, numato trejopas sankcijas: baudą (nuo 50 MGL (2 500 eurų) iki 2 000 MGL (100 000 eurų dydžio), areštą nuo penkiolikos iki devyniasdešimties parų, arba laisvės atėmimą iki vienerių metų.
Jei klaustumėte, kada jos taikomos, tai gairės tikrai yra plačios ir nėra taisyklės, kad štai už šį ar kitą nusikaltimą taikoma išimtinai tiktai bauda arba išimtinai tik areštas. Kiekvienas atvejis yra individualus. Teismui skiriant bausmę įvertinama visuma: nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, jų dinamika, veikos pavojingumas, kartu vertinamos atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, vertinama asmenybė, jos dabartis, praeitis, ar tai pasikartojantys pažeidimai, ar vienetinis atvejis – aibė situacijų. Plius atsižvelgiama į neblaivumo lygį. Nėra užkoduotos taisyklės, kada skiriama vienokia ar kitokia bausmė.
Paskutinės taurės mitas
– Ar pasitaiko, kad jums, nemažą patirtį turinčiam teisėjui, jau nuo pirmų sakinių aišku, kad vairuotojas kalba netiesą?
– Problema yra dvejopa. Vieni asmenys, kurie sėda prie vairo, yra vos pakilę nuo stalo. Kita kategorija žmonių, kurie neįvertina savo būklės po vakarykščio pasisėdėjimo su taure – čia kalbu labiau apie administracines bylas, kai girtumas yra nuo 0,4 ir neviršija 1,5 promilės. Arba iš vakaro gėrę vairuotojai, kurie rytą atsikėlę gal ir jaučiasi gerai, bet neįvertina to kiekio, kokį buvo išgėrę.
Teisme neretai girdžiu paaiškinimus, kad štai policijos sustabdymo metu asmuo tą dieną nevartojo nieko, tik iš vakaro gėrė kelias taures, taigi rytą jautėsi gerai ir neįtarė, kad organizme galėjo likti alkoholio. Populiarus mitas, kad galima vairuoti, jeigu po paskutinės taurės praėjo 10 valandų. Bet įvertinti reikėtų labai svarbų momentą: po paskutinės taurės promilės juk ne mažėja, o tik didėja, jos pradeda mažėti tik po kurio laiko. Taigi įsivaizdavimas, kad 10 valandų po paskutinio alkoholio suvartojimo yra pakankamas terminas visiškai išsiblaivyti yra absoliučiai klaidingas.
Bandydami palengvinti savo keblią padėtį, kaltinamieji neretai ginasi pasakojimais, kurie nuo pat pradžių nesutampa su bylos aplinkybėmis. Pagal nustatytas taisykles policijos pareigūnas nustatytą neblaivumą tikrina du kartus – antrąsyk praėjus 15 minučių po pirmo teigiamo rezultato. Ir labai keistas vairuotojų pasiteisinimas būna, kad štai jis gėrė vakar, o šiandien nieko nevartojo. Tada kyla klausimas, kodėl asmuo pirmu pūtimu į alkotesterį įpučia mažiau, nei pūsdamas antrą kartą. Būtent ši aplinkybė patvirtina, kad žmogus meluoja, nes jo organizmas vis dar girtėja, o tai reiškia, jog alkoholis buvo vartotas neseniai. Jei žmogus iš tikrųjų nuoširdžiai nieko neslėpdamas nurodo, kad girtumas yra vakarykščio pasisėdėjimo pasekmė, antro patikrinimo metu neblaivumas būna mažesnis, tai ir patvirtina jo nurodytas aplinkybes.
– Pakalbėkime apie kiek kitokius atvejus negu neblaivūs vairuotojai, kurie sustabdomi važiuojantys gatve.
– Štai pastato gyventojas savo automobilį daugiabučio kieme. Po kurio laiko, jau išgėręs namuose, užmeta akį į kiemą ir pamato laisvą vietą visai prie laiptinės, nuskuba perstatyti savo mašinos. Intensyvaus eismo kieme nėra, bet eismas juk yra. Pagalvokime, jei per kiemą tuo laiku eitų penkerių metų vaikas, kurio ūgis yra sulig mašinos bagažine. Ar neblaivus vairuotojas tikrai gali tinkamai įvertinti aplinką, važiuodamas atbulas? Žingsnis iki tragedijos.
Kieme, kaip ir gatvėje, galioja Kelių eismo taisyklės, o jos sako, kad draudžiama vairuoti neblaiviam.
– Tikrai ne vienetiniai atvejai, kai vairuotojai nepaklūsta policijos pareigūnų reikalavimui pasitikrinti neblaivumą. Kokia čia teisminė praktika?
– Žmonės neįsiskaito arba nežino įstatymo dėl vairavimo esant neblaiviems. Būna, kad sustabdyti policijos pareigūno ir paprašyti pasitikrinti neblaivumą, asmenys vengia tai daryti, nors ir įspėjami, kad už atsisakymą yra taikoma baudžiamoji atsakomybė – kitaip tariant, atsisakius pasitikrinti girtumą, keliama baudžiamoji byla pagal to paties 281 1 straipsnio 1 dalį, kaip ir vairuojant neblaiviam. Ir šitoje vietoje aš bandau įsivaizduoti žmonių tokio elgesio motyvus. Jeigu neblaivumas yra nedidelis ir vairuotojas vengia tikrintis, aš pagrįsčiau paprasčiausiu nežinojimu, juk atsisakius tikrintis bus iškelta baudžiamoji byla, o pasitikrinus ir nustačius girtumą iki 1,5 promilės, gresia tik administracinė atsakomybė. Kitu atveju, gal nesutinkama pasitikrinti alkoholio matuokliu, nes yra labai didelis neblaivumas ir tiesiog, kaip sakoma, nėra ko prarasti?
