Kai mama toli

Kai ma­ma to­li

Ma­ma! Kiek daug šis žo­dis reiš­kia kiek­vie­nam iš mū­sų. Šir­dį glos­tan­tis bal­sas, švel­nus pri­si­lie­ti­mas, pa­guo­da ir pa­tys ska­niau­si bly­nai. Ir vi­sa tai at­min­ty­je iš­ky­la daug stip­riau, ašt­riau, skaus­min­giau, kai ma­mos nė­ra ša­lia. Kai ji to­li. Kai ne­ži­nai, ar dar ka­da su­si­tik­si­te.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Bū­ti kar­tu

Sau­lė­ta, šil­ta ge­gu­žės die­na. Jau­kio­je vai­kų na­mų žai­di­mų aikš­te­lė­je ka­muo­lį į krep­šį mė­to ber­niu­kai. Skam­ba juo­kas ir gy­vas čiauš­kė­ji­mas. Tik ne ma­mų šir­dys džiau­gia­si gir­dint vai­kų kle­ge­sį, o auk­lė­to­jų, so­cia­li­nių dar­buo­to­jų.

Be­veik vi­si vai­kai šiuo­se glo­bos na­muo­se tu­ri ma­mas. Tu­ri ją ir Au­gus­tė (tai su­gal­vo­tas var­das – red. pa­st.) Tik ji da­bar to­li. Už­sie­ny­je. Kai grįš, bū­ti­nai ap­lan­kys vai­kų na­muo­se au­gan­čias sa­vo duk­ras. Vi­sa­da ap­lan­ko. Iš­si­ve­da į mies­tą, kar­tu nuei­na pas ar­ti­muo­sius į sve­čius.

Mer­gai­tės at­min­ty­je įstri­go vie­nas pa­sku­ti­nių jų su­si­ti­ki­mų su ma­ma. Bu­vo gra­ži anks­ty­vo pa­va­sa­rio die­na, nuė­jo pas gi­mi­nes į sve­čius, o kai jau ruo­šė­si išei­ti, pra­dė­jo snig­ti. Ėjo su ma­ma su­si­ki­bu­sios per tik­rų tik­riau­sią pū­gą.

La­biau­siai pa­siilgs­ta tie­siog bū­ti su ma­ma. Ir dar – ma­ma la­bai ska­niai ga­mi­na.

Gal­vo­jant apie vai­kų na­mus, prieš dau­ge­lio akis, ko ge­ro, iš­ny­ra ste­reo­ti­pi­nis vaiz­das – vai­kas, žvel­gian­tis pro lan­gą ir lau­kian­tis ma­mos. Da­bar lan­gą pa­kei­tė kom­piu­te­rio ek­ra­nas. Čia vai­kai sa­vo ma­mas kur kas daž­niau pa­ma­to, pa­si­kal­ba. Taip su sa­vo ma­ma bend­rau­ja ir Au­gus­tė. Lyg ir tu­rė­tų bū­ti leng­viau, bet nė­ra. Trūks­ta ma­mos pri­si­lie­ti­mo, ap­ka­bi­ni­mo, ypač, kai bū­na liūd­na, kai kaž­kas ne­pa­si­se­ka.

Iš gy­ve­ni­mo kar­tu su ma­ma at­min­ty­je li­ku­sios tik nuo­tru­pos. Ne su ma­ma au­go ir jos vy­res­ni bro­liai. Bet vil­tis su­grįž­ti pas ma­mą vis tiek gy­va.

Kai iš vai­kų na­mų ke­lis vai­kus įsi­vai­ki­no, Au­gus­tė yra pa­gal­vo­ju­si, kaip bū­tų, jei­gu ir jai taip nu­tik­tų? Neį­si­vaiz­duo­ja, kaip ki­tą mo­te­rį ga­lė­tų va­din­ti ma­ma. Ne, ne­no­rė­tų ki­tos šei­mos.

Tė­vai tam­pa sve­čiais

Paė­mi­mas iš šei­mos, vai­kų na­mai, po ku­rio lai­ko grį­ži­mas į šei­mą, o su­klu­pus tė­vams, vėl vai­kų na­mai – to­kį ke­lią yra nuė­jęs ko­ne kiek­vie­nas vai­kų na­mų auk­lė­ti­nis. Ne išim­tis ir Au­gus­tė.

Kuo ma­žes­nis vai­kas, tuo leng­viau pri­si­tai­ko prie pa­si­kei­tu­sių są­ly­gų. Vy­res­niems vai­kams yra sun­kiau, nes kiek­vie­nas paė­mi­mas iš šei­mos yra skau­dus pri­mi­ni­mas, kad jų šei­mo­je kaž­kas ne­ge­rai.

„Kal­čiau­si lie­ka tie, pas ku­riuos at­ve­ža. Glo­bos įstai­gos tam­pa prie­šu nu­me­ris vie­nas“, – sa­ko vai­kų na­muo­se kal­bin­ta psi­cho­lo­gė.

Liūd­na, ta­čiau ma­mas ir tė­čius, nuo­lat lan­kan­čius sa­vo vai­kus, ga­li­ma su­skai­čiuo­ti ant ran­kų pirš­tų. Daž­niau­si pa­si­tei­si­ni­mai – dir­bu, ne­tu­riu lai­ko, to­li gy­ve­nu.

Kai vai­kas pai­ma­mas iš šei­mos pir­mą kar­tą, tė­vai lan­ko­si, ir nuo ap­si­lan­ky­mų daž­nu­mo ga­li­ma pro­gno­zuo­ti, ar vai­kas grįš į šei­mą, ar il­gam liks vai­kų na­muo­se.

Jei tė­vai daž­nai lan­ko­si, tai jie la­bai sten­gia­si, kad vai­kas grįž­tų na­mo. Jei tė­vai tik atei­na pa­si­žiū­rė­ti, kur pa­te­ko jų vai­kas, ir vė­liau dings­ta, va­di­na­si, jie ne­suin­te­re­suo­ti, kad vai­kas grįž­tų. Liūd­na, bet tė­vai la­bai grei­tai pri­pran­ta, kad na­muo­se nė­ra vai­kų – ne­rei­kia rū­pin­tis, klau­sy­tis jų prie­kaiš­tų.

Sėk­mės is­to­ri­jų, kai vai­kas grį­žo į šei­mą ir dau­giau ne­be­pa­te­ko į vai­kų na­mus, – ne­daug.

Iš pra­džių į iš­si­sky­ri­mą su tė­vais vai­kai rea­guo­ja jaut­riai, vė­liau tai tam­pa kaip ir na­tū­ra­liu da­ly­ku. Il­gai­niui į ap­si­lan­kan­čius tė­vus pra­de­da­ma žiū­rė­ti kaip į sve­čius.

Skau­džiau­sia, kad tė­vai la­bai daug pri­ža­da sa­vo vai­kams, su­ža­di­na di­de­lius lū­kes­čius ir jų ne­pa­tei­si­na. O vai­kams tė­vai vis tiek yra pa­tys ge­riau­si, net ir ta­da, kai su­vo­kia, kad nu­vy­lė.

„Vai­kui rei­kia ne ma­te­ria­lių da­ly­kų. Rei­kia jaus­tis my­li­mu, jaus­ti, kad juo rū­pi­na­si, kad gal­vą pa­glos­ty­tų, ap­ka­bin­tų, kad pa­rem­tų ir pa­lai­ky­tų, kai sun­ku, kad jaus­tų, jog yra rei­ka­lin­gas“, – var­di­ja su Au­gus­te ir ki­tais vai­kais bend­rau­jan­ti psi­cho­lo­gė. Kar­tais to sto­ko­ja net ir su tė­vais au­gan­tys vai­kai.

Be tė­vų glo­bos li­kę vai­kai la­bai re­tai na­mų ši­lu­mą ran­da lie­tu­vių šei­mo­se. Jau­čia­ma nuo­sta­ta, kad ne­ga­li­ma at­skir­ti bro­lių ir se­se­rų, o no­rint įsi­vai­kin­ti ar im­tis glo­bo­ti, ten­ka pri­glaus­ti vi­sus tos šei­mos ne­pil­na­me­čius vai­kus. Pa­sak psi­cho­lo­gės, lie­tu­viai įvai­ki­na vie­ną, ge­riau­siu at­ve­ju – du vai­kus. Taip pat pa­gei­dau­ja, kad vai­kai bū­tų kuo ma­žes­ni. Už­sie­nie­čiai nė­ra to­kie iš­ran­kūs. Jie įvai­kin­a ir tris vie­nos šei­mos vai­kus.

Mar­ty­no Amb­ra­zo (EL­TA) nuo­tr.

Kar­tais vai­kai tė­vams tam­pa ne­be­rei­ka­lin­gi ir neį­do­mūs kaip se­ni žais­lai. Bet vai­kams ma­ma vi­sa­da bus rei­ka­lin­ga.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

„No­riu grįž­ti“ – vai­kiš­ka ran­ka su klai­do­mis iš­ve­džio­ta ant ap­dul­kė­ju­sio vai­kų na­mų au­to­bu­siu­ko lan­go. Grįž­ti pas ma­mas ir tė­čius čia sva­jo­ja dau­ge­lis vai­kų.