Naujausios
Ką samdyti meru: vienišių ar šeimos žmogų?
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba ragina darbdavius neprašyti informacijos apie lytį ir šeimos padėtį iš tų, kurie ieško darbo. Rinkėjas – ypatingas darbdavys. Ar ir jis neturėtų žinoti, kas siūlosi dirbti meru? Šeima – pliusas politiko įvaizdžiui, teigia žinovai. Bet diegiama nauja ideologija, jog šeima nėra svarbu.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Kas antras – vienišius
Lietuvos Konstitucijos 38 straipsnis skelbia, jog šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.
Bet kiek šeima yra svarbi į valdžią einantiems politikams – rinkėjui spręsti.
Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) skelbiamose kandidatų anketose vieni nurodo savo šeimos padėtį, kiti – ne.
Šiaulių miesto meru, pavyzdžiui, nori būti ir ne vien šeimos žmonės. Kas antras kandidatas nurodo esąs viengungis ar išsituokęs.
Iš dvylikos kandidatų šeši yra susituokę: „tvarkietė“ Daiva Matonienė, socialdemokratas Justinas Sartauskas, „liaudininkas“ Andrius Šedžius, Laisvės sąjungos (liberalų) kandidatas Vidmantas Šimkus, visuomenininkų iškelti Valerijus Simulik ir Artūras Visockas.
Ne paslaptis, jog J. Sartauskas ir A. Šedžius – vedę antrą kartą.
J. Sartauskas – daugiavaikis tėvas, su pirmąja žmona susilaukė ir išaugino penkis vaikus. A. Šedžius nurodo turįs tris vaikus, V. Šimkus ir A. Visockas – po du, D. Matonienė ir V. Simulik – po vieną vaiką.
Viengungiai kandidatai – liberalas Vaidas Bacys, konservatorius Tomas Petreikis. Bet T. Petreikis yra pasigarsinęs, jog tapęs meru, pirmiausia ieškos poros, kurs šeimą.
Išsituokę – "laisvųjų piliečių "kandidatas Vidmantas Japertas, „darbietė“ Danguolė Martinkienė. Abu su buvusiais sutuoktiniais yra susilaukę po vieną vaiką.
Anketoje nenurodo šeimos padėties visuomenininkas Mykolas Deikus ir „valstiečių“ kandidatas Stasys Tumėnas. Bet S. Tumėnas nurodo turintis du suaugusius sūnus. Interesų deklaracijoje įvardija žmoną.
Darbdaviams nebūtina žinoti
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba šią savaitę išplatino pranešimą dėl darbdavių, kurie iš ieškančiųjų darbo prašo informacijos apie lytį, šeimos padėtį.
Darbdaviai raginami tokios praktikos atsisakyti. Lygių galimybių sergėtojai primena, jog Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo nuostatos draudžia nurodyti reikalavimus, suteikiančius pirmenybę vienai iš lyčių. Taip pat draudžia reikalauti informacijos apie šeiminę padėtį, amžių, privatų gyvenimą ar šeimos planus.
Rinkėją taip pat galima įvardyti darbdaviu. Ar ir jo neturėtų dominti politikų, pretenduojančių valdyti savivaldybes ir šalį, šeimos padėtis?
„Rinkimų srities draudimas reikalauti informacijos apie šeiminę padėtį neliečia, – komentavo „Šiaulių kraštui“ Laima Vengalė-Dits, lygių galimybių kontrolierės vyresnioji patarėja teisės klausimais. – Tai liečia tik užimtumo, mokslo, studijų sritis. Kad nepaisant amžiaus, lyties, šeimos, socialinės padėties būtų sudaromos vienodos galimybės įsidarbinti, draudžiama darbo skelbimuose kelti prioritetines sąlygas.“
L. Vengalė-Dits pabrėžė, jog užimtumo srityje svarbios yra tik dalykinės darbuotojo savybės. Visa kita darbdaviui neturi rūpėti: „Kaip atrodo, ar susituokęs, ar ne, kiek vaikų turi – nes tai nesusiję su dalykinėmis savybėmis.“
„Rinkimai – visai kita sritis, jos šis įstatymas nereglamentuoja, – sakė patarėja. – Kandidatas tampa viešu asmeniu, ir tai reglamentuoja kiti teisės aktai.“
Rinkėjas, teisininkės teigimu, nėra darbdavys: „Darbdavys yra tas, su kuriuo sudaromi darbo santykiai. Rinkimai – ne darbo santykiai – atstovavimas.“
„Rinkėjas – ypatingas darbdavys“
Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas mano kitaip. Jis „Šiaulių kraštui“ pabrėžė, jog rinkėjas yra „ypatingas darbdavys“ ir į tai turi orientuotis kandidatai.
„Jie ieško darbo, bet ne VRK yra jų darbdavys, o rinkėjai, – sakė Z. Vaigauskas. – Anketose neprivaloma nurodyti šeimos padėties. Bet jeigu laiko, jog ypatingam darbdaviui – rinkėjui – reikia žinoti, nurodo ir savo šeimynines aplinkybes, parašo ir apie vaikus, pomėgius – ką tik nori. Šiuo atveju lygių galimybių reikalavimai netaikytini.“
Juolab kad rinkėjai, VRK pirmininko žodžiais, savo „darbuotojus“ renkasi pagal ypatingus kriterijus: patinka-nepatinka, pagal savo politines pažiūras ir supratimą.
Tik kartą VRK buvo užkliuvusi lygių galimybių sergėtojams, kai jie parodomuosiuose biuleteniuose aptiko daugiau vyriškų nei moteriškų pavardžių. „Todėl pradėjome partijas įvardyti visokiais „beržais“ ir „liepomis“ ar gyvūnų vardais, – sakė Z. Vaigauskas. – Bet moterys pas mus laimi. Nors pagal lietuvių kalbos taisykles pareigybė – Prezidentas, Seimo Pirmininkas (vyriškos giminės), bet pareigas užima moterys.“
Pasaulinė praktika įvairiausia
Z. Vaigausko teigimu, tik rinkėjas gali atsakyti, ar šeima politikui yra pliusas ar minusas.
Jis prisiminė, jog pasaulinėje praktikoje yra visokių pavyzdžių. Demokratinėse šalyse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, apie politikų nesantuokinius vaikus, ryšius žinoma – rinkėjai tai toleruoja. Diktatoriai apie savo vaikus iš viso nutyli, po to istorikai turi daug darbo.
„JAV prezidentų šeimos reikalai iki Džono Kenedžio buvo tabu, – pasakojo Z. Vaigauskas. – Vėliau seksualinėje srityje labiausiai pagarsėjo prezidentas Bilas Klintonas, ir sulaukė rinkėjų nepritarimo.“
Jonos TAMULIO nuotr.
KLAUSIMAS: Ar įmanoma pamatyti tikrąjį kandidato veidą, paskaičius tik jo anketą?
Redakcijos archyvo nuotr.
LAISVĖ: Zenonas Vaigauskas, VRK pirmininkas, sako, jog kandidatams neprivaloma anketose nurodyti savo šeiminių aplinkybių: „Bet jeigu laiko, kad rinkėjui, kuris yra ypatingas darbdavys, tai reikia žinoti, parašo.“
Psichologo komentaras
Šeima labai svarbu, bet diegiama nauja ideologija
Psichologas Tomas LAGŪNAVIČIUS, pabrėžia jog rinkėjams labai svarbu žinoti apie politiko šeimą. Bet perspėja, jog formuojama nauja ideologija.
– Visuomenę dabar veikia tam tikros klišės, – sako T. Lagūnavičius. – Jeigu politikas vedęs – tai pliusas, turi vaikų – vėl pliusas.
Rinkėjas bando susitapatinti su politiku, o dauguma rinkėjų – žmonės, kurie gyvena šeimose ar nori turėti šeimą. Rinkėjams sunku pamatyti realius politikų darbus, o šeimos deklaravimas jau teikia gražius įrodymus.
Visuomenė nėra linkusi rizikuoti. Įvairiose šalyse ekstravagantiškus politikus renkasi tik 5–15 procentų rinkėjų.
Politikas turi atitikti standartus, neatitiks – nebus populiarus. Rinkimuose politikai parduoda savo darbo jėgą, paslaugas ir bando prisiderinti prie vartotojų.
Daugybė dalykų yra svarbūs. Pavyzdžiui, net politiko kūno dalių santykis. Jeigu tai vyras – jis turi turėti vyrišką žandikaulį. Tai rodo, kad yra stiprus. Bet ne per didelį pagal veido proporcijas, nes labai platus žandikaulis – diktatoriaus požymis.
Ypač moterys tuos dalykus gerai jaučia.
Veido bruožai svarbūs, o ką kalbėti apie socialinį statusą. Todėl politikai stengiasi būti kuo panašesni į savo rinkėjus, pozityvius dalykus rodo negatyvius – slepia.
Šeima dar ne viskas – labai svarbu, kad politikas mylėtų ir savo tėvelius. Pasirodys su mama, tėčiu – tada ir pensininkai už jį balsuos. Todėl gudriausieji politikai demonstruoja kuo daugiau tradicinių atributų.
Šeima turi didelės reikšmės ir įtakos darbui.
Štai vyrai yra trijų tipų. Vienas – negatyvūs, diktatoriški. Tokie sunkiai užmezga ilgalaikius santykius. Dažniausiai bus nevedę ar išsiskyrę.
Antras tipas – pozityvus lyderis, daug pasiekęs, gyvena šeimoje, bet turėjęs ne vieną šeimą.
Kitas standartas – gyvena šeimoje su ta pačia žmona – pastovus, patikimas.
Tie vyrai, kurie gyvena šeimoje, vartoja daugiau nei tie, kurie gyvena po vieną. Vadinasi, linkę ir daugiau dirbti, daryti karjerą.
Moterys, pavyzdžiui, per dieną turi pasakyti apie 20 tūkstančių žodžių, vyras – apie 7 tūkstančius.
Kada vyras gyvena šeimoje, jis išmoksta prisiderinti prie moters, o perkėlus tą patyrimą į darbą, reiškia, kad jis bus labiau prisitaikantis prie kolektyvo.
Bet reikia neužmiršti, jog ideologija formuoja mūsų požiūrį. Dabar gyvename tuo, kas suformuota praeityje.
Suformuoti socialinius instinktus reikia 5–7 metų. Ateina nauja ideologija, kuri jau daro spaudimą.
Iš mūsų pradedama reikalauti, kad būtume unifikuoti ir universalūs – be moteriškų ir vyriškų vaidmenų.
Liks kelios funkcijos. Viena – būti piliečiu, kuris vadovausis formaliąja etika, kai leidžiama viskas, kas neuždrausta įstatymu, kai nėra orientyrų ir jie nestatomi, kad nebūtų diskriminuojamos socialinės grupės, o visa kita „dzin“.
Antra – būti pagalbininku, kuris turi būti neutralus.
Trečia – būti specialistu ir ganėtinai laisvu, kad mus lengvai būtų galima perkelti. Ir tada šeimos struktūra jau tampa stabdžiu. Todėl formuojama idėja, kad šeima nėra taip svarbu.
