Naujausios
ŠVENČIŲ BELAUKIANT
Juozas Šalkauskas: „Mažai šaliai patriotiškumas ypač svarbus“
Iš Joniškio kilęs spaudos apžvalgininkas, fotografas, keliautojas, kolekcininkas, renginių vedėjas Juozas Šalkauskas jau 35-erius metus prieš didžiąsias metų šventes tampa Kalėdų Seneliu. „Šiaulių krašto“ interviu jis pasakoja apie patriotizmą, krašto šviesuolius, problemas ir Senelio nuotykius.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Knyga ar spektaklis – daugeliui prabanga
– Kokie jums buvo šie, 2013-ieji metai? Kuo jie išskirtiniai, kitokie: įvykiais, sutiktais žmonėmis?
– Kadangi dalyvauju daugelyje renginių, sutinku įvairių žmonių. Neseniai turėjau progą pabendrauti su mūsų garsiąja plaukike Rūta Meilutyte, nes vadovavau Lietuvos sporto žurnalistų federacijos (LSŽF) rengiamai geriausių šių metų sportininkų bei trenerių pagerbimo ceremonijai.
Dažniausiai bendrauju su įvairių sričių menininkais, rašytojais, žurnalistais ar sportininkais. Pristatydamas naujas knygas, iš arčiau susipažįstu su rašytojais, poetais, kitų sričių kūrėjais.
– Kokia jums atrodo šiandienos Lietuva: jos politika, ekonomika, socialinė padėtis? Ką jaučiate ir matote savo aplinkoje?
– Lietuvą norėčiau matyti linksmesnę, turtingesnę, labiau besivienijančią, o ne besiskaldančią.
Kalbų apie ekonomikos augimą girdžiu dažnai, bet daugelio žmonių socialinė padėtis išlieka apgailėtina. Nematau jokios logikos: ekonomika smarkiai auga, o gyvenimas vis sunkėja.
Nerimą kelia daugybė bedarbių, gyvenančių iš pašalpų, į pašalį nustumti kultūros darbuotojai. Daugeliui mūsų inteligentų jau tapo prabanga nueiti į spektaklį ar nusipirkti gerą knygą.
Bibliotekininkai, muziejininkai, kultūros darbuotojai nepakankamai vertinami. Gaudami grašius ir susidurdami su dideliu biurokratizmu, jie dažnai dirba iš patriotizmo, norėdami pakelti gerokai nusmukusį mūsų kultūros lygį. Į ką panašu, kad mūsų kultūros židiniai jau nesulaukia lėšų naujesnei literatūrai ar spaudai, eksponatams įsigyti? Taip „besirūpinant“ kultūra, ne už kalnų pajusime ir „rūpinimosi“ vaisių skonį.
Džiugina krašto šviesuoliai
– Dažnai apsilankote Joniškyje, Pakruojo rajone. Vedate renginius, bendraujate su kraštiečiais. Koks iš šalies atrodo gimtasis kraštas?
– Į gimtuosius kraštus visada malonu sugrįžti. Stengiuosi neatitrūkti nuo to, kas ten vyksta, sužinoti, ką veikia ir kaip gyvena žmonės.
Yra ir rajonuose šviesuolių, kurie vis ką nors kuria, organizuoja, teikia malonumą kitiems. Štai mano gimtajame Joniškyje sporto entuziastas Leonas Karaliūnas įkūrė Krepšinio muziejų. Jau ne vienerius metus Žemės ūkio mokyklos direktoriaus Liudo Jonaičio organizuojami medžio drožėjų plenerai, po kurių puikūs medžio darbai papuošia miestą.
Kelinti metai vis populiaresnis tampa Mindaugo Balčiūno dėka rengiamas Žagarės vyšnių festivalis. Jam ant kulnų lipa Arūno Činčio sumanytos Kleckų šventės. Daug triūso įdeda ir Kęstutis Ladukas, sukviesdamas ne tik Joniškio, bet ir aplinkinių kraštų kaimų bendruomenes į Kirnaičių kaimo bendruomenių festivalį. Tokių pavyzdžių galėčiau išvardinti ir daugiau. Žmonėms juk reikia ne vien duonos, bet ir dainų.
– Daugelis mažų miestelių žmonių apgailestauja, išgyvena, kad jaunimas išvyksta ir negrįžta. O kaip jūs žvelgiate į opią emigracijos problemą?
– Nelabai noriu tikėti, kad žmonės masiškai emigruoja iš didelio noro. Dažniausiai išvyksta tie, kurie beveik nemato perspektyvos. Darbo nėra, mokslas pasidarė mokamas. Juk nesėdėsi visą gyvenimą ant sprando tėvams, kurie patys nelabai ką begali padėti.
O kur ir iš ko gyventi jaunoms šeimoms? Butas taip pat daugeliui pasidarė neįperkamas.
Patriotiškumui skiriama per mažai dėmesio
– Prieš porą metų už patriotiškumą ir meilę kalbai buvote apdovanotas Antano Macijausko vardo premija. Ką jums reiškia patriotiškumas ir kodėl jis svarbus?
– Man patriotiškumas reiškia norą, kad šalis būtų žinoma ir vertinama už jos ribų, didžiavimąsi jos mokslu, kultūra, kalba, žmonėmis.
Gaila, kad, mano manymu, patriotiškumui Lietuvoje skiriama per mažai dėmesio. Pavyzdžiui, japonai savo vaikams šį jausmą skiepija nuo mažų dienų. Pirmiausia jie mokomi pažinti savo šalies istoriją, geografiją ir kultūrą, didžiuotis tuo. Priešingai negu dabar pas mus, ten taip negarbinama nei anglų, nei kita kalba – pirmenybė teikiama savajai kalbai. Manau, dėl to Japonijos prestižas nė kiek nesumažėja.
Mūsų mažai šaliai patriotiškumas ypač svarbus.
Medinis ir gintarinis kaklaraiščiai
– Šiais metais surengėte kaklaraiščių parodą Lazdijuose, kurioje buvo eksponuojami net medinis ir gintarinis kaklaraiščiai. Ar seniai kolekcionuojate juos ir kaip kilo idėja šią parodą organizuoti?
– Paroda Lazdijuose – antroji. Pirmoji vyko Rokiškio krašto muziejuje, o šiuo metu jau trečioji eksponuojama pasieniečių mokykloje Medininkuose.
Kaklaraiščiais domėtis ėmiau daugiau kaip prieš 40 metų, kai, pradėjęs dirbti Lietuvos radijuje, buvau kviečiamas vesti įvairius renginius. Stengiausi pasirišti vis kitokį kaklaraištį. Patyriau, kad jų būna įvairiausių – tiek temų, tiek medžiagų, tiek formų prasme. Muziejininkai, pastebėję mane įvairiuose renginiuose vis su kitu netikėtu kaklaraiščiu, ir pasiūlė surengti parodas.
Medinį kaklaraištį padovanojo žentas Paulius, menininkas, pats jį išdrožęs. Kaklaraištis įdomus tuo, kad sudarytas iš atskirų dalių ir lankstosi, ant jo išskaptuotas driežas.
Gintarinį kaklaraištį, suvertą iš 729 gintaro gabalėlių, įsigijau tarptautinėje gintaro parodoje Vilniuje. Jį užsirišu per sportinių šokių varžybas „Gintarinė pora“.
Senelis baigia sunešioti ketvirtą barzdą
– Jau 35-erius metus prieš didžiąsias metų šventes tampate Kalėdų Seneliu? Gal atsimenate pirmąjį kartą, koks jis buvo?
– Kalėdų Seneliu tapau atsitiktinai. Sūnaus darželyje tuoj tuoj turėjo vykti naujametinė eglutė. Vaikai visą mėnesį ruošėsi šventei, o Senelio kaip nėr, taip nėr. Darželio auklėtoja paprašė gelbėti situaciją. Teko skolintis aprangą ir padėti.
Nuo to karto manęs, kaip Senelio, jau nebepaleido. Seneliu buvau ir dukrai, jaunesnei už brolį, paskui ir anūkams, kol paūgėjo.
Baigiu sunešioti ketvirtą barzdą ir šventinius rūbus.
– Ar jūs, Kalėdų Senelis, vykstate tik į kolektyvus, didelius renginius, ar ir privačiai į šeimas? Kaip, jūsų pastebėjimu, per tuos ilgus Kalėdų Senelio (seniau – Senio Šalčio) darbo metus keičiasi vaikai, tėveliai?
– Pasitaikydavo visaip. Kalėdų Seneliu yra tekę būti ir radijuje bei televizijoje, Operos ir baleto teatre, Almos Adamkienės labdaros fondo renginiuose, Seime, Vyriausybėje, ir net ne vieną kartą teko įžiebti pačią aukščiausią Lietuvos „eglutę“ – Vilniaus televizijos bokštą.
Privačiai vykstu tik į draugų ir giminių šeimas.
Vaikai ir jų tėveliai šiais laikais daug labiau „pasikaustę“. Tai įtakos turi įvairios TV laidos iš viso pasaulio, internetas ir patys įvairiausi, įdomiausi žaislai, kokių mes vaikystėje nė nesapnavome. Vaikų fantazijoms ir norams dabar nėra ribų.
Senelį pavėžėjo troleibusu
– Turbūt Kalėdų Seneliui yra tekę patirti nuotykių?
– Vienos labai snieguotos žiemos Naujųjų metų sutikimo naktį drauge su mūsų estrados pradininku Antanu Šabaniausku dirbome Vilniaus Žirmūnų rajone įsikūrusiame naktiniame bare. Pabaigęs savo misiją, nenusivilkęs Senio Šalčio rūbų, po vidurnakčio išsiruošiau švęsti pas draugus Antakalnio rajone.
Taksi, žinoma, nepagausi, tačiau tuo metu retsykiais kursuodavo troleibusai. Vieno jų vairuotojas, pamatęs per pusnis klampojantį Senelį, sustojo, apsidžiaugė tokiu netikėtu svečiu, keli važiavę keleiviai tuoj pokštelėjo šampaną.
Pasiteiravau, kokiu maršrutu važiuojam. Vairuotojas paklausė, kur man reikia, apgailestavo, kad toje gatvėje nėra troleibuso laidų, bet pasišovė iki jos nuvežti. Išlipęs pamačiau, kad troleibuso maršrutas visai kitas...
– Ko, artėjant šventėms, palinkėtumėte kraštiečiams ir visiems mūsų laikraščio skaitytojams?
– Sveikatos, tikėjimo, vilties ir meilės.
Juozo Šalkausko albumo nuotr.
RADIJAS: Šiuolaikinis Kalėdų Senelis – spaudos apžvalgininkas užsuko į Lietuvos radijo studiją.
Dainiaus LABUČIO (ELTA) nuotr.
KULTŪRA: Juozas Šalkauskas, dažnai besisukantis tarp kultūros žmonių, pastebi, kad jie, gaudami grašius ir susidurdami su dideliu biurokratizmu, dirba iš patriotizmo arba norėdami pakelti gerokai nusmukusį mūsų kultūros lygį.
TĖVIŠKĖ: Juozas Šalkauskas dažnai veda renginius gimtajame krašte, čia jis – Joniškio miesto šventėje.
