Jaunas ūkininkas pamilo protėvių žemę

Asmeninė nuotr.
Jaunasis ūkininkas Tautvilas Putvis ruošiasi sėjai. Jis apgailestauja, kad Nepriklausomybės pradžioje ne visi žmonės suprato žemės vertę ir pardavė ją stambiems ūkininkams už niekus.
Kelmės rajone, Graužikų kaime, prieš trejetą metų ūkininkauti pradėjo 29 metų Tautvilas Putvis – Šilo Pavėžupio ir Graužikų dvaro savininko, žuvininkystės pradininko, švietėjo, knygnešių rėmėjo, Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Pūtvio – Putvinskio proprovaikaitis.
Nuo dešimties metų kartu su tėvais Danute ir Vidu Putviais į Graužikus atsikėlęs Tautvilas vaikystę praleido bėgiodamas po Graužikų kalną, sodą, pievas ir dirvas, kur savo pėdas įmynė protėviai.
Nors Vilniaus Gedimino technikos universitete baigė statybos inžinerijos mokslus, jaunas vaikinas sostinėj neužsibuvo – grįžo į Kelmę. Dirba pagal profesiją UAB Kelmės vietiniame ūkyje ir kuria savo ūkį.

„Kaimas tinka mano būdui“

Nors gimė Kaune, mamos Danutės gimtajame mieste, Tautvilas pamilo kaimo erdves. Iš kur ta trauka? Gal kad žemė dar tebekvepia kelių kartų gyvenimo istorijomis? Gal kad po šias kaimo erdves vaikščiojo jo proseneliai ir proproseneliai? Neįsivaizduoja gyvenimo mieste.

„Kai buvau aštuoniolikos, nelabai žinojau, ko noriu, – pasakoja Tautvilas. – Pasirinkau studijas tame pačiame Vilniaus Gedimino technikos universitete, kurį baigė mano tėvelis. Tik jis studijavo mechanikos, aš statybos inžineriją.

Dabar galvoju, gal reikėjo padirbėti užsienyje ar pasavanoriauti, kad suformuočiau savo asmenybę ir suprasčiau, ko noriu iš gyvenimo. Bet negaliu paneigti ir to, kad universitetas davė labai daug. Darbas pagal specialybę suteikia saugumo ir socialines garantijas. Kol sukursiu klestintį ūkį, iš kurio galėsiu gyventi, praeis dar nemažai laiko. Bet žinau, jog einu teisingu keliu. Man patinka kaimas, gamta, gyvūnai, ir niekada nesibaigianti veikla – 14 valandų darbas per parą ir to darbo dinamika.“

Jaunasis ūkininkas augina mišrūnus galvijus, turi 40 gyvūnų bandą. Veršelius perka iš tėvų ir kitų karvių fermas turinčių ūkininkų. Dirba 65 hektarus žemės. Tik didžiuma jos nuomojama. Savos – tik penki hektarai. Dalį žemės atriekė tėvai, dalį giminaičiai, dalį nuomojasi iš ūkius panaikinusių kaimynų.

Ūkį vaikinas įkūrė 2017 metais. Žinių apie žemės ūkį semiasi kursuose, tačiau supranta, jog to mažai.

Žino ir tai, kad efektyviau žemę išnaudotų augindamas daržoves ar užsiimdamas uogininkyste. Bet tokios ūkio šakos nedrįstų imtis. Nebent pasimokytų arba bent metus padirbėtų specializuotame ūkyje.

Susigrąžino tik tai, kas brangiausia

Tautvilo seneliai – Algis ir Jadvyga Putviai į Graužikus sugrįžo 1996 metais. Po poros metų sugrįžo ir Tautvilo tėvai Vidas ir Danutė Putviai. O dar po poros metų ir Tautvilas su sese Aiste apsigyveno Graužikuose.

„Po daugelio metų sugrįžęs į Graužikus senelis norėjo susigrąžinti tai, kas brangiausia, kas kelia sentimentus. Žinojo, jog nei Graužikų kalnas, nei bruzgynais virtusi buvusio dvaro sodybos teritorija, ar senas sodas, kurį dar vaiko rankomis sodino senelis, neduos naudos. Bet, jo nuomone, tai buvo teritorija, kurią būtina susigrąžinti. Kas žino, gal ateityje pavyks tas teritorijas sutvarkyti ir atstatyti kadaise klestėjusį Graužikų dvarą“, – optimizmu trykšta jaunasis ūkininkas.

Tautvilo tėvai Graužikuose įkūrė mišrų ūkį. Laiko melžiamų karvių, turi pievų ganyklų ir šiek tiek dirbamos žemės, kurioje augina pašarus galvijams. Dabar 30 hektarų atrėžė sūnui, kuris pasiryžęs tęsti prosenelių veiklą.

Žemė Šilo Pavėžupyje atiteko kitam Vlado Pūtvio – Putvinskio anūkui Rimantui Pūtviui – Tautvilo senelio pusbroliui. Ilgą laiką jis važinėdavo iš Kauno į Šilo Pavėžupį, leisdavo čia vasaras. Kiek jėgos leido, tvarkė senelio išvaikščiotas vietas, parką ir mišką. Dabar jaukią sodybą Šilo Pavėžupyje puoselėja Rimanto žmonos dukterėčia su vyru.

Žemdirbiai turi būti aktyvesni

Tautvilas Putvis aktyviai įsijungė ir į Lietuvos jaunųjų ūkininkų veiklą. Jis – Lietuvos Jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos valdybos narys – su kitais jaunaisiais ūkininkais stengiasi atstovauti visų Lietuvos jaunųjų ūkininkų interesams.

Vasario mėnesį su sąjungos nariais lankėsi pas žemės ūkio ministrą Andrių Palionį. Išdėstė problemas, su kuriomis susiduria jaunieji ūkininkai. Pokalbis buvo konstruktyvus, jaunieji ūkininkai išklausyti. Kokie bus rezultatai, paaiškės vėliau.

„Daugelis Lietuvos ūkininkų jau yra pasinaudoję ES parama, prisipirkę naujos žemės ūkio technikos, modernizavę pastatus. O šiuo metu besikuriantiems jauniems ūkininkams itin sunku. Ne visiems pavyksta pasinaudoti ES parama ūkių modernizavimui.

Be to, labai trūksta žemės. Pavyzdžiui, Kelmės rajone – didžiulė konkurencija. Išsinuomoti beveik neįmanoma. Ir nuomos kaina nemenka – kai kas prašo ir šimto penkiasdešimt ar net dviejų šimtų eurų už hektarą. Tai natūralu, nes yra paklausa. Kaimiškuose rajonuose daugelis žmonių gyvena iš žemės ūkio veiklos.

Antra vertus, kiekvienas metais Lietuvoje galima įžvelgti ir neigiamą tendenciją – ūkininkaujančių skaičius smarkiai mažėja. Kelmės rajonas – ne išimtis – ūkininkų ir mūsų rajone per 10 metų sumažėjo ženkliai,“– pasakojaTautvilas.

Jis pats jau vieną kartą pasinaudojo parama. Pirko naują traktorių. Aišku, rizikavo, nes teko imti paskolą iš banko. Dvejojo, gal pirkti naudotą, kokį turi ir jo tėvai. Juolab, kad dabar parama skiriama ir naudotai technikai. Tačiau pamąstė, jog naudotą traktorių gali turėti šalia naujo. Naudotas bet kada gali išeiti iš rikiuotės. Ką tuomet daryti?

Tėvai nenorėjo skolintis iš bankų. Jų požiūris atsargesnis, konservatyvesnis. Tautvilas nepabūgo įsipareigoti penkeriems metams. Kad ir su parama nupirkus traktorių, kitiems padargams pinigų neliko. Padargus tenka skolintis iš tėvų ir kaimynų.

Koronavirusas smogia ir žemės ūkiui

– Ar Jūsų ir Jūsų tėvų ūkiui turės įtakos dėl koronaviruso paskelbus karantiną pristabdytas gyvenimas?

– Kai kas nors bando sakyti, jog koronavirusas nepaveikė žemės ūkio, tai netiesa. Antai kai kuriose užsienio šalyse ūkininkai pieną jau pila į nuotekas. Sumažėjus vartojimui – gamybos juk nesumažinsi. Galvijų gali neskersti, grūdų nemalti, tačiau karvių nemelžti negali.

Pas mus dar taip nėra. Tačiau perdirbėjai ūkininkams už superkamą produkciją jau moka mažiau – nors kainos parduotuvėse ir kyla. Juk ūkininkui tai nuostoliai. Visiškai nebelieka pelno. Gal karantino reikalavimai buvo kiek per griežti? Mažėjo vartojimas. Biudžete atsiras skylė.

Apskritai, manau, jog smulkūs ir vidutiniai gyvulių ūkiai – pasmerkti. Dėl pagalbos jiems ir jų išsaugojimo pasigendu aiškesnės valstybės strategijos.

Gyvulininkystės šaka – pati sudėtingiausia. Darbo labai daug. Ūkininkas nuolat prisirišęs. O adekvačios naudos ne visuomet gauna.

– O Jūsų atvejis?

– Mano atveju taip pat būtų geriau samdomas darbas ir augalininkystės ūkis laisvalaikiu. Bet sąlygas diktuoja nederlinga žemė. Kai kur nebeveikia sena melioracijos sistema – toks laukas tinkamas tik pievai ir gyvuliams. Investicijoms į melioraciją tiesiog nepakanka lėšų.

Be to, į augalininkystę taip pat tenka nemažai investuoti, o jei derlius prastas – pakenkė sausra ar liūtys – taip pat nuostoliai.

– Kaip manote ar po karantino, atidarius sienas, nepasipils nauja emigracijos banga. Juk nedarbas Lietuvoje, kaip ir užsienyje ūgtelėjo, tačiau užsienyje darbuotojų laukia aukštesnis darbo užmokestis. Ypač žemės ūkyje.

– Teko ir man pačiam porą mėnesių padirbėti Švedijoje, tiesa, ne žemės ūkyje, o statybose. Supratau, jog ir Lietuvoje dirbdamas po keliolika valandų per dieną galiu uždirbti tiek pat . Bet gyvenimas savo šalyje, kalbėjimas savo kalba, artimi žmonės – tai vertybės, kurių neverta atsisakyti net ir už didesnius pinigus.

Aišku, daug yra skirtingų žmonių. Kas važiavo, išvažiavo. Ir dabar svetur skris tie, kurie buvo atleisti dėl koronaviruso ir grįš į jiems jau namais tapusias, tačiau mums svečias šalis.