Naujausios
Pragaras žemėje
Iš Kauno kilęs Mark Babot, Izraelio gynybos štabo rezervo pulkininkas, karinis apžvalgininkas ir Holon miesto gimnazijos direktorius, gyvena Modi'in mieste, esančiame tarp Tel Avivo ir Jeruzalės. „Pas mus nuolat kaukia sirenos“, – sako pašnekovas.
Iš Lietuvos M. Babot išvyko būdamas devynerių, šiek tiek kalba lietuviškai. Į Lietuvą atvyksta kasmet, lankėsi ir Šiauliuose – čia iki Antrojo pasaulinio karo gyveno jo giminės.
„Dabartinė situacija labai bloga, bet kasdien gerėja, – įvertina M. Babot. – Aukų skaičių sunku ir įsivaizduoti, pas mus yra 9 milijonai gyventojų, o jau daugiau nei 1 300 žuvusiųjų. Jei lygintume su didelėmis šalimis, tai būtų dešimtys tūkstančių. Tai – viena pusė. Iš kitos pusės, armija pasiruošusi, visi supranta, kad turime kovoti dėl savo gyvenimų, dėl namų. Mūsų karas labai panašus į Ukrainos karą su Rusija. Mes nesirengiame pasiduoti, atvirkščiai – nusprendėme, kad „Hamas“ atėjo pabaiga ir pabaiga tai teroro valstybei šalia mūsų. Jie atnešė iki šiol pasaulyje neregėtą pragarą.“
M. Babot pažįsta žurnalistą, kuris iškart po išlaisvinimo buvo Ukrainos miestuose Bučoje ir Irpenėje, lankė baisiausius pasaulio taškus nuo Kambodžos iki Sudano, Sirijos, Irako. Šis žmogus sakė, jog to, ką pamatė Izraelio kaimuose pasienyje su Gazos Ruožu, nebuvo regėjęs – nukirstos kūdikių galvos, padegti žmonės...
„Jis dabar išgyvena potrauminį stresą. Žmogus, kuriam 60 metų ir savo gyvenime matęs visko. To žodžiais neįmanoma nupasakoti, islamo ekstremistų net negalima vadinti žmonėmis, todėl mes kovojame. Žinoma, problema labai didelė, ypač, jei į šį karą pilnai įsitrauks „Hezbollah“ iš Libano. Tai būtų totalinis Izraelio naikinimo karas, bet jiems nepavyks, mes laimėsime, mes pasirengę. Tai ne Holokaustas – mes turime ginklų, lėktuvų, karių.“
M. Babot lankė žuvusių savo vadovaujamos mokyklos mokinių šeimas, kalbėjosi su tėvais, kurie jaunesni už jį patį. „Bet jie gerokai stipresni už mane, aš beveik negalėjau kalbėti. Jie sakė: „Mes stiprūs, mes praradome artimiausią žmogų, vaiką, bet mes nepasiduodame ir turime padaryti viską, kad tai nepasikartotų.“
Kas lėmė, kad šis karas apskritai prasidėjo? „Izraelis – demokratinė šalis ir nė vienas klausimas neliks be atsakymo, bus ištirta iki galo. Aš manau, kad čia ranką pridėjo Iranas, „Hezbollah“ ir galbūt didelė šalis šiaurėje, visur matyti KGB ranka. Kai vyksta tyrimas, policija visada užduoda klausimą, kam tai naudinga? Ieškoma motyvo. Dabar tai naudinga Rusijai, kad viso pasaulio akys nukryptų nuo Ukrainos, nuo teisingo Ukrainos tautos karo su agresoriumi, kad akys nukryptų į Artimuosius Rytus, kad Artimieji Rytai įsitrauktų į didelį ir ilgą karą, kad ginklai, kurie buvo siunčiami į Ukrainą, keliautų į Izraelį – viskuo jiems naudinga. Jei ir ne tiesiogiai: „Hamas“ koordinavo veiksmus su „Hezbollah“ ir Iranu, o Iranas šiandien artimiausias sąjungininkas su Rusija. Rusijos spec. tarnybos tikrai žinojo, kad bus karas. Operacija suplanuota, apgalvota – kaip minimum prisidėjo vagnerovcai.“
M. Babot neabejoja: pradėjęs karą, „Hamas“ pasirašė mirties nuosprendį. Izraelyje mobilizuoti 360 tūkstančių žmonių, jie išskirstyti į pasienį. Jei „Hezbollah“ ir prisijungtų, jie jau nebegalėtų panaudoti netikėtumo momento.
„Taip, mes patyrėme siaubingą smūgį, kurį sunku suvokti, bet mes ne nokaute – atsistojome ir judame į priekį.“
Vienas iš dažniausiai nuo karo pradžios keliamų klausimų, kaip pasirengimą ir puolimą pražiūrėjo Izraelio žvalgyba? „Aš, generalinio štabo pulkininkas, irgi savęs klausiu, kur buvo žvalgyba, visiška jos nesėkmė. Iš viso skaičiuočiau keturias nesėkmes: taktinę, techno-taktinę, operacinio ir strateginio lygmens. Dar pridėčiau ir politinio lygmens.“
Trečiadienį Izraelyje buvo sudaryta nepaprastoji, karo meto, vienybės vyriausybė, į ją įeina beveik visos parlamentinės partijos.
M. Babot pasidžiaugia gyventojų vienybe: dabar nesvarbu, kokios politinės pažiūros, žmonės palaiko siekį karą tęsti iki pergalės, jokiu būdu nesustoti pusiaukelėje.
„Galiu suprasti normalius žmones, kurie mano, kad Palestina turi būti nepriklausoma šalis, viskas suprantama, ne visi Izraelio ir Palestinos konflikte turi laikytis Izraelio požiūrio. Bet kai jie sunaikino ištisas šeimas, močiutę, senelį, dukrą ir vyrą, vaikus, kai surišo žmones virve ir juos padegė, suvokiate, su kuo turime reikalą? Todėl dabar niekam nekyla klausimas.“
Pasak M. Babot, įkaitais, belaisviais šiuo metu paimta apie 150, o gal ir daugiau žmonių. Mažiausiam belaisviui – 8 mėnesiai, o vyriausiai – 94 metai, moteris serga demencija. Be ašarų sudėtinga kalbėti ir apie tai, kad šiuo metu Izraelyje renkamas mamos pienas žindomiems vaikams, likusiems be tėvų.
Kalbėdamas apie Gazos Ruožo civilius, M. Babot pateikia daugiaaukščio namo pavyzdį. Ant stogo – „Hamas“ stebėjimo punktas, devintame aukšte – islamo džihadistų stebėjimo punktas, aštuntame – „Hamas“ armijos ir Islamo džihado komunikacijos centras, ketvirtame – „Hamas“ štabas, rūsyje – raketų ir amunicijos sandėlis, o kituose aukštuose – civiliai, „neįsitraukę“ žmonės.
„Kai jūs, šeima, migdote vaikus virš raketų, ko jūs norite? Kai tampė mūsų užmuštųjų kūnus, jie šoko ant lavonų. Tų kadrų net negalima rodyti, jie gali sukelti šoką kiekvienam žmogui.“
M. Babot sako, kad jo prognozė paprasta: jei „Hezbollah“ prisijungs, bus plataus masto karas dviem frontais, „Hezbollah“ ir „Hamas“ bus nugalėti. Jei karas liks tik pietuose, „Hamas“, kaip organizacija, bus išnaikinta ir liks tik žodis istorijoje.
„Ten nėra civilinės administracijos, tai valstybė, kuri išsikėlė užduotį išnaikinti žydus. Pagal kraštutinę, radikaliąją, ideologiją, žydai išvis neturi teisės ne tik į valstybę, bet ir į gyvenimą. Todėl ir nėra kalbų apie paliaubas, tai – nesąmonė. Putinas irgi kalba, kad nėra ukrainiečių tautos ir todėl jie neturi teisės į valstybę. Atimama teisė egzistuoti, tai su kuo gali kalbėtis?“
Padeda susivienijimas
Haifos mieste gyvenantis buvęs šiaulietis Becalel Taic praėjusio šeštadienio rytą sulaukė brolio skambučio: „Prasidėjo karas.“
„Buvo šventė, Toros gavimo diena, švenčiausia šventė, niekas nieko negalvojo. Niekas nieko ir negalėjo galvoti, nes prieš tai buvo lyg ir santykių atšilimas, Izraelio vyriausybė sutiko padidinti darbo vizų skaičų Gazos rajono gyventojams, kad galėtų dirbti Izraelyje. Tarsi visi džiaugėsi, atšilimas, – sako B. Taicas. – Žinoma, kažkas labai negero nutiko mūsų žvalgyboje, kuri laikoma viena geriausių pasaulyje, kažkas kažką pramiegojo. Jie įsiveržė į kibucus, tai buvo viena užėmimo vieta, kita – muzikos festivalis, jame buvo apie 3 tūkstančius jaunimo. Prasidėjo skerdynės, kurioms nebuvo niekada lygių žmonijos istorijoje.“
Išsigelbėjusieji, sužeistieji dabar pasakoja savo išgyvenimus, skelbiami faktai, kalbinami liudininkai. B. Taic sako negalįs visko pasakoti: nors yra tvirtas žmogus, vis tiek gali apsiverkti arba apsivemti. Realybė pranoko liguisčiausią fantaziją.
„Net kariniuose veiksmuose yra kažkokios elgesio taisyklės, o čia net barbarai neprilygsta, nėra nė žodžio jiems apibūdinti“, – sunkiai žodžius renka B. Taic. Sako negalįs viso to įsivaizduoti ir norėtų, kad tai būtų sapnas, deja, tai – tikrovė.
Šiomis dienomis, sako B. Taic, laidojami žuvusieji, pagarbiai palaidotas ir 1995 metais iš Lietuvos į Izraelį emigravęs Martynas Kuzmickas, stiprus, aukštas vyras, tarnavęs policijoje ir žuvęs pirmąją karo dieną. Reportažas apie jo laidotuves rodytas per televiziją.
B. Taic, užsiimantis vandens siurblių verslu, darbo reikalais yra lankęsis viename iš nusiaubtų kibucų – labai sėkmingai įkurtame išeivių iš Argentinos, kurių tėvai buvo iš Lenkijos ir Lietuvos. Įsiminė tvarka, gėlynai, žaluma, fermos, pieninės, labai darbštūs žmonės. Iš 1 200 šio kibuco gyventojų 137 buvo nužudyti.
Skauda širdį ir dėl paimtų įkaitų. „Jei ten būtų žmonės, būtų galima kalbėtis, bet čia yra teroristinė organizacija, tu nekariauji prieš valstybę, kariauji prieš teroristinę organizaciją, todėl nėra su kuo, apie ką derėtis. O tie žmonės, kurie juos išrinko, turėtų sukilti ir juos nuversti. Yra taikių žmonių, ne visi žvėrys – kaip ir visur, yra daug paprastų gyventojų, kurie nori užsidirbi, nori valgyti, gyventi, suteikti vaikams išsilavinimą.“
B. Taic pasakoja šios savaitės įvykį: į ligoninę Jeruzalėje atvežė keletą sužeistų belaisvių palestiniečių, o grupė fanatikų, Jeruzalės futbolo klubo fanai, pasivadinę „la familia“, veržėsi į ligoninę jų užmušti. „Mūsų policija su kareiviais su jais mušėsi, neleido įeiti užmušti palestiniečių, kurie vaikams nupjovė galvas. Turi būti kažkokie žmogiškumo požymiai, negali taip gyventi.“
B. Taic sako esąs santūrus žmogus, nepuolantis į depresiją. Ramiai priima realybę, pats 1982 metais dalyvavo kare su Libanu.
Ramiai reagavo, ir kai trečiadienį mieste įsijungė sirena (pavojus pasirodė nesąs tikras). Žmona visgi nuėjo į saugumo kambarį.
„Saugumo kambario gelžbetoninės sienos yra 30 centimetrų, langas – plieninė 30 milimetrų plokštė, durys geležinės. Daug žmonių išsigelbėjo šių kambarių dėka. Jie privalomi, kitaip negali valstybinei komisijai priduoti namo arba buto“, – paaiškina B. Taic.
Prasidėjus karui, sako B. Taic, susivienijo ir valdžia, ir žmonės. Trečiadienį suburta vienybės vyriausybė ginčus atidėjo į šoną.
„Tai labai sušildė žmonių širdis“, – sako pašnekovas. Kitas širdį šildantis dalykas – per 48 valandas mobilizuota per 300 tūkstančių rezervistų. Tai – spartos rekordas.
„Izraelyje mokyklas baigęs jaunimas neina mokytis į aukštąsias, o eina tarnauti į armiją. Grįžę iš armijos 21–22 metų, važiuoja maždaug metus pasiblaškyti po pasaulį – Indiją, Australiją, Naująją Zelandiją, Tailandą, Pietų Ameriką. Dabar pilni lėktuvai grįžta atgal prisidėti prie rezervistų. Nutraukė atostogas, ieško skrydžių ir grįžta atgal. Gatvėse didelis karinis judėjimas, sankryžose savanoriai ant žarijų kepa maistą, duoda kareiviams. Kai taikus metas, pešasi vieni su kitais, o dabar susivienijo, gal dėl gebėjimo susivienyti ir išsilaikė ši tauta.“
B. Taic labai dėkingas už laiškus iš Lietuvos, labai vertina palaikymo žodžius: „Yra gerų dalykų pasaulyje, daugiausia yra gėrio, bet, kaip sakoma, vienas lašas smalos gali sugadinti visą kibirą baltų dažų.“ Tokia smala Lietuvoje pašnekovui – Seimo narys Remigijus Žemaitaitis.
B. Taic prognozė – optimistinė: „Aš negalvoju, kad antras ar trečias numeris įsikiš. Mano asmeninė nuojauta sako, kad kitos savaitės pabaigoje tai turi baigtis.“
Laukimas ir viltis
Šiaulietė (vardas redakcijai žinomas) šiuo metu apsistojusi Izraelyje, pusiaukelėje tarp Tel Avivo ir Haifos.
„Šeštadienio rytmetys buvo netikėtas, nors čia žmonės gyvena karštame taške kiekvieną dieną. Kaip aš sakau, čia yra karštas taškas tiek klimato, tiek politine prasme. Jie nuolat sėdi ant tiksinčios bombos, kartkartėmis išgyvena tas situacijas, apšaudymai iš Gazos Ruožo vyksta nuolat, tik ne tokio masto. Šeštadienio rytą buvo šokas.“
Vietovė, kurioje yra šiaulietė, kol kas rami, oro pavojai nebuvo skelbti, gyventojams rekomenduojama laikytis arčiau namų, visą savaitę neveikia mokyklos, uždaryti restoranai, teatrai, kino teatrai. Trečiadienį moteris buvo prekybos centre – žmonių sumažėję, nebėra įprastų srautų, pirkėjai stengiasi tikslingai apsipirkti ir nebūti masinio susibūrimo vietose. Parduotuvėse pirmiausia buvo išpirktas geriamasis vanduo ir tualetinis popierius.
Žiūrint į vietinius, sako šiaulietė, atrodytų, jog niekas nepasikeitė, žmonės vaikšto su vaikais, vedžioja šunis. Įrengti paramos kariuomenei punktai, dirba savanoriai.
„Ramybė yra su įtampa, – mano pašnekovė. – Šio krašto žmonės yra kito temperamento, jie ekspresyvūs, mėgsta bendrauti, išeiti iš namų, keliauti. Visa savaitė buvo šventinė, Sukotas, dar tęsėsi vaikų atostogos, žmonės buvo išvykę poilsiauti, į namus turėjo grįžti tik šeštadienio vakarą. Jie mėgsta keliauti į užsienį, o šis periodas, nuo žydų Naujųjų metų (Roš ha-šana) iki Sukoto, yra didžiausias kelionių periodas. Kilo problemų ne tik išvykti iš Izraelio, bet ir vietiniams sugrįžti atgal. Buvo daug sumaišties.“
Kas bus toliau, moteris neprognozuoja, stengiasi užsiimti kasdieniais dalykais, o dabartinę būseną apibūdina žodžiais „laukimas ir viltis“. Tikisi ir tiki, kad sveikas protas laimės.
Karas tęsiasi
Spalio 7-osios rytą palestiniečių teroristinė grupuotė „Hamas“ surengė netikėtą didžiulio masto išpuolį prieš Izraelį: iš Gazos Ruožo paleido tūkstančius raketų ir pasiuntė teroristus žudyti, grobti žmonių.
Šeštadienio vakarą Izraelio armijos atstovas pranešė, kad kariuomenė atgavo daugumos Gazos pasienio bendruomenių, į kurias įsiskverbė „Hamas“ ir Islamo džihado teroristai, kontrolę. Tą patį vakarą Izraelio saugumo kabinetas priėmė daug operatyvinių sprendimų, tarp jų – elektros energijos, degalų ir prekių tiekimo į Gazos Ruožą nutraukimą.
„Izraelis kariauja. Tai nėra vadinamoji karinė operacija“, – sakė ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu.
Vakar Izraelio kariuomenė patvirtino paraginusi Gazos miesto gyventojus evakuotis į pietus – Izraelis rengiasi galimai sausumos invazijai į palestiniečių teritoriją. 1,1 mln. Gazos miesto gyventojų per 24 valandas turi persikelti į Gazos Ruožo pietus „dėl savo pačių saugumo“.
Jungtinės Tautos (JT) perspėjo apie „pražūtingus“ padarinius ir pareiškė, kad masinis visų šiaurinės Gazos gyventojų perkėlimas į anklavo pietus yra „neįmanomas“, bei paprašė kuo skubiau atšaukti įsakymą.
Pasak JT, apie įsakymą buvo pranešta ketvirtadienį prieš pat vidurnaktį, praėjus šešioms dienoms, kai „Hamas“ užpuolė Izraelį ir nužudė daugiau nei 1 200 žmonių bei paėmė apie 150 įkaitų. Tai buvo baisiausia ataka nuo šalies įkūrimo 1948 metais, lyginama su rugsėjo 11-osios teroro aktais JAV. Izraelis šešias dienas bombardavo Gazos Ruožą iš oro ir artilerijos, žuvo daugiau nei 1 400 palestiniečių, per 400 tūkstančių gyventojų turėjo palikti namus.
Izraelio ambasadorius JT Giladas Erdanas JT reakciją pavadino „gėdinga“.
Vakar „Hamas“ atmetė Izraelio įsakymą 1,1 mln. gyventojų evakuotis iš šiaurinės Gazos Ruožo dalies į pietinę prieš numatomą sausumos įsiveržimą į tankiai gyvenamą palestiniečių teritoriją.
Gazos Ruože gyvena 2,4 mln. žmonių.
Vakar į Izraelį atvyko JAV gynybos sekretorius Lloydas Austinas, vizito tikslas – parodyti solidarumą šaliai, vis dar neatsigaunančiai po pražūtingos „Hamas“ atakos.
